Šiaulietė Žaneta Limbaitė įsitikinusi, kad žmogui siekti savo tikslų gali trukdyti tik jo vaizduotė ir abejonės.

Kartais Dievas vienam žmogui nepagaili tiek gebėjimų, kad, atrodytų, užtektų keliems. Meniškos prigimties šiaulietė Žaneta Limbaitė ne tik puošia moteris grožio salone, dainuoja, vaidina, bet ir prakalbina medį. Drožia skulptūras, kuriose užkoduotos gilios prasmės.

Nori kūryba skleisti gerumą

Šiauliuose užaugusi Žaneta pasakoja, kad nuo vaikystės norėjo būti kirpėja – puošdavo savo drauges, pindama joms plaukus.

„Močiutė sakydavo: nebūk kirpėja, ateis į kirpyklą utelėtomis galvomis, turėsi kirpti“, – juokiasi Žaneta.

Nors močiutė mirė, kai mergaitei buvo vos trylika, joje spėjo užauginti gilų tikėjimą. Ir pajausti savo meninę prigimtį.

Baigusi mokyklą įgijo kirpėjos profesiją. Vėliau kėlė kvalifikaciją Vilniuje, Milane.

„Čia irgi menas. Tik plaukai – tai trumpalaikis menas, o skulptūros – ilgalaikis“, – lygina moteris.

Realizuodama savo meninę prigimtį, per keturis dešimtmečius Žaneta savyje rado daug gebėjimų. Buvo rankdarbiai – mezginiai, nėriniai, darbai iš veltos vilnos. Tapė paveikslus.

Žanetos vyras – skulptorius. Ji sako, jog žiūrint į jo darbus, nepalikdavo mintis: „Negi ir man taip neišeitų“.

Pradėjo nuo medinių rėmelių. Norėjosi, kad jos kūrinys būtų funkcionalus. Tačiau vienas pažįstamas paragino pabandyti ką nors rimtesnio. Pabandė ir pajuto, kad jai pavyksta.

„Gal dėl kirpėjos darbo, aiškiai matau veidus, jų formas, man nereikia šablonų. Iš galvos viską darau“, – sako kūrėja.

Ji pasakoja, kad mama ją norėjo pavadinti Andželika. Gal dėl to daugelyje savo kūrinių moteris drožinėja angelus.

„Nuo mažens man svarbūs su tikėjimu susiję aukštesni dvasiniai dalykai: tobulėjimas, dvasinio kelio ieškojimas, atskyrimas religijos ir tikėjimo. Ta patirtis kažkur atveda, pagauna įkvėpimas. Pamatai vaizduotėje ir pradedi daryti“, – kaip gimsta jos drožiniai atvirauja Žaneta.

Ji įsitikinusi, kad jei pats esi išsigryninęs, švarus, tai į savo kūrinį sudedi visas tas pilnas gerumo emocijas. Todėl jos darbai pozityvūs. Žaneta niekada nedrožinėtų velnių, kaukių. Jai norisi, kad aplink būtų kuo daugiau gerumo, kad žiūrint į kūrinį kiltų geros emocijos.

Dirbdamas įsimyli, o įsimylėjimas praeina

Ji rodo naujausią savo dar iki galo neužbaigtą skulptūrą. Vienuolis, besimeldžiantis tarp medžių. Į jį iš viršaus suteka krioklys – švari gamtos energija.

„Tie medžiai man taip akomponavosi, tačiau aš nepažinau, kas tai per medžiai gavosi. Nei ąžuolas, nei liepa. Buvau Šri Lankoje ir ten pamačiau tuos medžius. Ir dar, eidama gatve tarp tų medžių pamačiau vienuolį“, – pasakoja savo patirtį kūrėja.

Taip kartais atsitinka ir su paveikslais. Pirma nutapo vaizdą, o paskui kažkur jį pamato realybėje.

Marijos su kūdikiu drožinys – motiniškai šiltas. Detalizuoti net kūdikio piršteliai, viena rankute mamos pirštą apsikabinęs, veidukas labai aiškus. Moteriška ir motiniška energija šiame kūrinyje nėra atsitiktinė, nes, kaip sako autorė, jai dabar sunkus laikotarpis – reikia paleisti vienturtį sūnų, kuris ką tik atšventė šimtadienį.

Marijos su kūdikiu skulptūra ne tik spinduliuoja motinišką energiją, bet ir išsiskiria preciziškai išdrožinėtomis detalėmis. Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Marijos su kūdikiu skulptūra ne tik spinduliuoja motinišką energiją, bet ir išsiskiria preciziškai išdrožinėtomis detalėmis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Kelias pasaulio stichijas simbolizuojantis angelas-paukštis jau turi pirkėją, tačiau jis vis dar pas Žanetą.

„Žmonės, kurie nori to darbo, leidžia man psichologiškai pasiruošti atiduoti jį. Reikia subręsti“, – šypsosi moteris.

Šis darbas jai svarbus, nes išdrožinėtas per labai trumpą laiką – dvi su puse savaitės. Toks buvo apėmęs įkvėpimas, kad negalėjo atsitraukti.

Jame atsiveria ugnies, vandens, žemės stichijos. Angelas su paukščio sparnais, nes paukštis reiškia dvasią, sielą. Priekyje – atvira širdis. Nors kai kam tai sukėlė išdrėkstos širdies asociaciją. Angelas persiršęs juosta, ant kurios išdrožinėtos gyvybės gėlelės. Nešantis gyvybę. Anot Žanetos, šiame kūrinyje sukoncentruoti išgyventi jausmai. Ji ir pati yra labai atviros sielos.

Tačiau ji neigia, kad šis darbas yra mylimiausiais. Tikina: „Brangus yra tas, kurį tu darai. Kiekvienas darbas tave ištobulina. Dirbdamas jį įsimyli, ir kaip visada, įsimylėjimas praeina“.

Viliasi ateityje susikoncentruoti vien į kūrybą

Žaneta turi planų pasitobulinti Telšių meno kolegijoje. Sako: „Ne viską, ką paduoda vaizduotė, sugebu paversti materija“.

Juokiasi, kad mokysis kartu su sūnumi, nors jo menas netraukia. Žaneta domisi sveiku gyvenimo būdu, kaip gydytis be medicinos. Ir sūnui tai įdomu. Ji 7 metus buvo vegetarė, pas žolininką mokėsi 1,5 metų. Kadangi nuo vaikystės daug sirgo, domisi netradiciniais gydymosi būdais.

Nuo pavasario iki rudens po 6 kilometrus nužygiuodavo Kurtuvėnų miške.

„Tai buvo geriausia, ką aš atradau. Nei sporto salės, nei jogos, nei tempimo pratimai taip neveikia. Grįžusi namo po darbo, išstovėjusi visą dieną ant kojų, dar žygiuodavau savo kilometrus. Likdavau nesuprasta kartais. Tačiau žemės energija pakrauna. Susijungi su gamta. Vienai patikdavo eiti“, – pasakoja moteris.

Žaneta turi ir daugiau nepaprastų gebėjimų. Šįmet ją pakvietė vaidinti Kurtuvėnų mėgėjų teatre režisierė Ramunė Mikėnienė. Tokį kvietimą yra gavusi ir anksčiau, tačiau tada jis Žanetos nesudomino, nes vaidinti būtų tekę tarnaitę. Jai tai netiko. Be to, tuo metu turėjo labai daug veiklos, trūko laiko. Tačiau dabar jos turtingos Kauno ponios vaidmuo – pagrindinis.

Dar Žaneta dainuoja – Šiaulių apeiginiame ansamblyje „Rėda“ ir folkloro ansamblyje „Kurtovė“. Bažnyčios chore ilgai giedojo.

Žaneta viliasi ateityje susikoncentruoti tik į kūrybą. Dabar didžiausiais pajamas duoda darbas kirpykloje. Prieš kelerius metus svarstė, ar verta pasilikti grožio salone, ar pasinerti į meną. Suprato, kad jai dar reikia bendravimo su žmonėmis. Be to, iš meno nelengva išgyventi, sukurti kūrinį reikia laiko. Kirpykloje – kaip diena, taip ir uždarbis.

Malonumą teikia procesas, greito rezultato nesiekia

Nedidelio ūgio smulkios drožėjos kūriniai daugiausia apie metro aukščio. Toks dydis jai tinka. Tačiau turi prašymą Bubių seniūnijoje padaryti koplytstulpį meilės tema. Tai jau būtų 3 metrų aukščio darbas.

„Esu buvusi plenere, kur per dieną su pjūklu metro darbą padaryti reikia. Kitą dieną nebuvo vietos, kur neskaudėtų. Pjūklas – 4,5 kilogramų. Ne, plenerai ne man. Man turi ateiti įkvėpimas, procesas turi teikti malonumą, o čia reikia greit“, – dėsto tautodailininkė.

Lengviausia drožti iš liepos, o patvariausi darbai iš ąžuolo. Kai darai iš liepos, sunku prišveisti, kad idealiai atrodytų, nes jis minkštas medis. Su ąžuolu šiek tiek lengviau, bet jis kietesnis drožybai. Obelis labai tinka indams skaptuoti – gražūs, raštuoti. Prakalbinti galima bet kokį medį, priklausomai, ką darysi.

Tautodailininkė savo studijos neturi. Dirba daugiabučio namo rūsyje arba sodyboje Kurtuvėnuose. Jos darbai dalyvavo ne vienoje parodoje tiek Šiauliuose, tiek kituose miestuose.

Ką gali duoti pasauliui?

Iš kur pas vieną žmogų tiek gebėjimų?

„Visą gyvenimą mes ieškome savęs. Bent jau tol, kol išeiname iš žemutinio lygmens, kai reikia rūpintis maistu, plotu, vaikų auklėjimu. Tada pradedi galvoti – o kas aš, ką aš daugiau galiu duoti pasauliui? Tada atsiranda ieškojimas savęs įvairiose meditacijose. Svarbu pabūti su savimi be televizoriaus, be papildomų garsų, kurie apkrauna smegenis. Kai rankomis darai kažką, tada iš tavęs išeina ta kūrybinė energija ir tu būni pats su savimi“, – kalba Žaneta.

Sugalvoji daryti angelą, o gaunasi vienuolis. Kai tu į save pasineri, tada ateina ta energija, kuri ir nukreipia tavo rankas. Tai kaip meditacija. Būni atsipalaidavęs, apie nieką negalvoji. Ir tai padeda Žanetai išlikti šiame pasaulyje, nesumaterialėti.

„Trūksta tarpusavio bendravimo. Anksčiau visi dainuodavo ir mažiau sirgdavo. Dainavimas gerina sveikatą, kaip ir pasivaikščiojimas gryname ore. Mes tam dabar neturime laiko. Dirbame tam, kad paskui tuos pinigus išleistume sveikatinantis“, – kalba moteris.

Ji tiki, kad kiekvienas žmogus turi talentų, tik reikia jų paieškoti savyje. Nors trumpam pasinerti į save, pajausti savo kūną, tada atsiveria tie talentai. Viskas susiję. Pradedi dainuoti, tada ateina ir šokis, tada skleidžiasi kiti gebėjimai.

„Senelis turėjo 12 vaikų ir visi mokėjo groti kažkokiu instrumentu, gražiai dainavo. Aš dar giliau ėmiau. Norisi savo tą būseną įdėti į kažkokį materialų daiktą. Tas medis taip ir atrado mane“, – aiškina savo kūrybinę prigimtį drožėja.

Dirbant su žmonėmis kirpykloje, tenka surinkti ir jų nuoskaudas, ir skausmus, ir ligas. Paskui reikia išeiti pasivaikščioti arba nusilieti vandeniu.

Žanetai svarbus tiek ryšys su žmonėmis, tiek kūrybinis ryšys su su medžiu.

„Kiek dabar man leidžia suvokti mano apmąstymai ir patirtis, pamatyti Dievą kitame žmoguje yra talentas. Jei bendrausi tik kaip su žmogumi dėl eilinių poreikių, tai ir bus tiesiog paprastas bendravimas. Aš mėgstu žvelgti giliai. Pasineriu į to žmogaus išgyvenimus, dažnai jį pajaučiu – ar jam skauda, ar jis pavargęs. Tu išgyveni kartu su juo ir įgauni patirties. Aš manau, kad mes kiekvienas turime tą dieviškumo dalelę. Į ką mes labiau atkreipiame dėmesį, tai mumyse ir auga. Ar mums svarbu pavalgyti, pamiegoti ir tiek? Ar surinkti šiukšles miške, ar kažką pagerinti ne tik sau“, – atsiveria kūrėja.

Vaikystėje užgimęs užaugo tikėjimas kažkuo aukštesniu. Paskui suvokė, kad tai ne visai religija. Tai kas kita. Tikėjimas – jei tikrai tuo tiki ir kažko nori, tai ir išsipildo. Tau duodami visi įrankiai: ar tu nori kažką gražaus padaryti, ar pasveikti. Trukdyti gali tik du dalykai – tavo vaizduotė ir abejonės. Jeigu yra abejonės, tai protas sukelia tas vaizduotes ir užkerta kelią pasiekti tikslą. Jei esi tikras, kad taip bus ir tai įsivaizduoji, taip ir įvyks. Žmogui tam ir duotos tos abejonės, kančios, ligos, kad per tai pajaustų tą susiliejimą su savimi, suvoktų, kad jis gali kurti. Ir ne tik meno kūrinius, bet ir santykius. Žaneta įsitikinusi, kad tai irgi yra labai daug.

 

Jūratė RAUDUVIENĖ