LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Iš Odesos (Ukrainos) kilusi, lietuviškame Einorų kaime (Alytaus r.) šaknis įleidusi Liudmila Makselienė prieš keletą metų paklausė savo vyro Vytauto patarimo ir ėmė duonkepėje kepti natūralaus raugo naminę duoną. Dar vis tobulindami šį procesą savo sodyboje sutuoktiniai jau baigia įsirengti kepyklėlę. Į juos dėmesį atkreipė ir aplinkiniai – šį pavasarį Makselių sodyba įtraukta į lėtojo turizmo maršrutą.
Kaip Dievo ausyje
Aplinkiniai pastebi, kad L.Makselienė randa laiko viskam. Moteris kepa sveiką naminę duoną, kuri iškeliauja į įvairius Lietuvos miestus. Įsirenginėja mažą nuosavą duonos kepyklėlę. Taip pat ji pirmininkauja Alytaus rajono neįgaliųjų draugijai bei yra Balninkų seniūnaitė.
55 metų moteris veiklos turi daug, o su metais pasidarė dar aktyvesnė. Pati neseniai susikūrė darbo vietą. „Kas kuo gyvena. Vienas galvoja, kaip iš kažkur kažką paimti, kitas galvoja, kaip užsidirbti ir turėti. Tai mūsų visa šeima būtent tokia – norime dirbti, save realizuoti ir pasiekti. Mes nesame iš tų, kurie kažko prašytų“, – tikino L.Makselienė.
Ją pačią žavi ir vietovė, kurioje gyvena nuo 1992 metų. Jos teigimu, Einorai – jų mylimas kaimas, esantis labai gražioje vietoje, važiuojant link Nemunaičio. Pats Nemunaičio miestelis – kurortinis, jo nepravažiuosi kaip kitų, nes kelias veda tik į Nemunaitį. „Mes tokioje gražioje vietoje patys gyvename“, – vietove džiaugėsi Liudmila.
Būtent dėl šių bei kitų savybių Nemunaičio seniūnija pateko į lėtojo turizmo maršrutą.
„Gimsta“ duonkepėje
Liudmila jau buvo pasibandžiusi iškepti ne vieną duonos kepalą, kai 2019 metų pabaigoje per televizorių išgirdo, kad siūloma parama veiklos pradžiai kaimo vietovėse ir suprato, kad reikėtų ir jai pabandyti. Parašyti paraišką padėjo pažįstama mergina, kuri „gaudėsi“ tuose reikaluose. Dabar džiaugiasi šiuo žingsniu, nes sumanymo realizavimui skyrė paramą. Vyras Vytautas gražiai suremontavo patalpas, dabar kepyklėlei trūksta tik įrangos. Tada Makselių kieme iš nuosavos kepyklėlės pasklis kepamos gardžios naminės duonos kvapas.
„Galėsiu dirbti ne namų virtuvėje, o kepykloje. Galvoju, kad vis tiek kepsime duonkepėje, nes šią tradiciją perėmiau iš savo vyro mamos. Jų šeima buvo tremtyje ir vyro mama kepė tremtiniams duoną Sibire. Pirmos žinios atėjo iš jos, o paskui tai vienur pamatai, tai kitur kažką išgirsti, bet pirmi iškepti mano duonos kepalai buvo nevykę. Buvo tokie kieti, kad galėjau su jais eiti į mūšį. Pradžioje nemažai buvo išmesta“, – pamena Liudmila.
Kepė tol, kol po daug bandymų pavyko iškepti skanią duoną. Žmonės dabar paragavę giria, kad gardi. Tačiau Liudmila nesustoja – dar vis tobulėja, mokosi. Duonai žaliavą ji perka iš ūkininkų, bet pasiguodė, jog Dzūkijoje labai sunku rasti rugių. Čia jų nedaug auginama. Liudmila užsiminė, kad ūkininkai galėtų atkreipti dėmesį ir imtis rugių auginimo savuose ūkiuose. Jų vis daugiau reikia duonos kepėjams, mat ir kepančiųjų duoną gretos kasmet auga.
„Rugių mūsų vietovėse nelabai pavyksta rasti. Kažkiek jų atsivežame iš kitų regionų, bet ne tiek, kiek man reikia. Bandžiau kepti iš pirktinių ruginių miltų, bet ne iš visų pavyksta iškepti skanią, sveiką duoną. Ilgokai ieškojau, kol atradau sau tinkamus pilno grūdo miltus“, – pasakojo Liudmila.
Ji pastebi, kad žmonės labiausiai nori duonos su priedais, kurie pagerintų virškinimą. Tad duoną praturtina kanapėmis, kmynais, saulėgrąžomis, kepa tradicinę juodą duoną arba ant ajerų.
Kepėja iš Einorų kaimo vis ruošiasi savo duoną sertifikuoti, bet šiuos planus šiek tiek pristabdė pandemija. Kai randa laiko, atgaivina savo prisiminimus – duoną kepdavo ir Liudmilos močiutė Ukrainoje. Tik ne ruginę, o kvietinę. „Kai buvau jauna, nelabai žiūrėdavau, ką ji darydavo, bet dabar atmintis trupučiuką sugrįžta. Man pačiai duonos ruošimo ir kepimo procesas labai patinka. Dabar tai mėgstamiausias mano užsiėmimas. Kepdama duoną esu laiminga“, – teigė L.Makselienė.
Naujoje kepykloje turės tešlos maišyklę, tačiau L.Makselienė planuoja, kad kol jos rankos stiprios, pati minkys tešlą. Minkymo procesas ją ramina. Druskininkų turguje prie jos priėjęs jaunuolis teiravosi, ar rankomis minkė, ar su prietaisu. Kai kepėja patikino, kad minko rankomis, tada jis nemažai jos iškeptos duonos nusipirko. Ji galvoja, kad žmonės ieško tikrumo ir vertina, jei duona suminkyta rankomis. Liudmila nenaudoja pridėtinio cukraus, mielių, kildina tik raugas. Naminį produktą vertina sveikai gyvenantys jauni žmonės, perka kaimynai.
Išmoko kaimo darbų
L.Makselienę galima vadinti meilės emigrante. Ją į savo gimtinę parsivežė sutuoktinis. 1992 metais atvykusią į vyro kraštą ją priėmė nelabai svetingai. Gal todėl, kad tai buvo sunkūs metai patiems lietuviams.
„Iki tol mes gyvenome Jakutijoje, prie poliarinio rato. Aš ir užaugusi Jakutijoje. Kai grįžome į vyro gimtinę, buvau sutikta nelabai svetingai. Būdavo, kad sakydavo, jog yra ir savų, o čia kitatautė. Tas provincijoje tada jautėsi, bet dabar džiaugiuosi, kad to nebėra. Tada ir kalbos nemokėjau. Kai atsitraukiau nuo mamos, tėčio, nuo visos šeimos, buvau lyg pasimetusi laukinukė“, – tuos metus prisimena L.Makselienė.
Moteris pasakojo, kad vyro gimtinėje jiedu pradėjo auginti gyvulius, nes apsigyveno kaime. Pradėjo nuo karvių, kurių net nemokėjo prižiūrėti ir melžti. „Aš užaugau Jakutijoje ir buvau miesto vaikas, o Einoruose, savo sodyboje, mes ne tik karves laikėme, bet ir kiaulių auginomės. Visko buvo kaip kaime. Nebuvome ūkininkai, bet auginomės gyvulių saviems poreikiams“, – aiškino Liudmila.
Anot L.Makselienės, jos vyras Vytautas kilęs iš Dušnionių kaimo, kuris yra netoliese, bet jo niekada nežavėjo žemės ūkis, nors ir baigęs mokslus Daugų žemės ūkio technikume. O ją pačią žemės ūkis kažkaip patraukė, tačiau vien tuo moters veikla neužsibaigė.
Dirbo virėja
L.Makselienė būti vien namų šeimininke nenorėjo, pajuto, kad reikia stvertis už kažko rimtesnio, neapsiriboti vien karvėmis, kiaulėmis, vištomis ir daržovių auginimu. Netrukus jai pavyko įsidarbinti. Kaip ji pati sako, kelias nuvedė į netoliese veikusią Balninkų kaimo mokyklą. Ten dirbo valgyklos virtuvėje. Kai mokykla užsidarė, nes Lietuvoje tuo metu buvo uždarinėjamos mažos kaimo mokyklos, perėjo į Nemunaičio mokyklos valgyklą. Ten vėl dirbo virėja. Paskui ją kelias nuvedė į paštą, dirbo Nemunaičio pašto viršininke. Nors likimas ukrainietę Dzūkijoje ir vėtė, ir mėtė, ji be užsiėmimo nelikdavo, žmonės ją pripažino sava.
Kartą sutuoktinis Vytautas jos paklausė, ar ji negalėtų pabandyti kepti naminę duoną. Ji patikino, kad tikrai sugebėtų. Taip ir paskatino imtis naujos veiklos. Nors Liudmila buvo triūsusi valgyklų virtuvėse, duonos kepimas – tai ne sriubą išvirti. Bet gyvenimas „sureguliavo“ ir ji duoną kepti išmoko.
Gyvena be vaistų
„Dabar mes patys sveikai maitinamės, stengiamės žinoti, ką valgome“, – sakė Liudmila, trečius metus nenaudojanti jokių vaistų, o savo svorį per 2 metus sumažinusi 80 kilogramų.
Savo sveikata ji susirūpino, kai viešėdama gimtojoje Odesoje, vietoj oro uosto buvo nuvežta tiesiai į ligoninę. Medikai diagnozavo pankreatitą. Liudmila beveik visą gyvenimą jautėsi esanti pilnesnė, bet su metais, po gimdymų, kilogramų užsidėjo su kaupu. Vienu metu jos svoris siekė 160 kilogramų. Ją vargino stuburo problemos, aukštas kraujospūdis, skrandžio rūgštingumas. Ligų puokštė vis didėjo, taip prigyveno iki antro laipsnio diabeto. Stebuklingos dietos, kurių išbandžiusi daugybę, jai nepadėdavo, svoris grįždavo. „Diabetas, operuotas stuburas, ne viena išvarža, viskas dėl viršsvorio, širdis šuntuota, kraujagyslės buvo užsikišę. Čia viskas buvo dėl gyvenimo būdo“, – sakė ji.
Radikalių permainų moteris ėmėsi, kai vienas profesorius jai pasakė, jog galės gyventi be vaistų, bet padėti gali tik skrandžio sumažinimo operacija ir jos pačios kantrybė. Po operacijos per pirmuosius metus atkakli moteris palengvėjo 60, o per antruosius – dar 20 kilogramų svorio. „Man dabar visiškai nereikia vaistų net diabetui gydyti. Su maistu viskas susitvarkė“, – trečius metus gera savijauta džiaugiasi ji.
Liudmila taip susiėmė, kad jai nesinori maisto, kurį anksčiau valgydavo ir dėl jo kentėdavo. Makselių virtuvėje nebeliko kvietinių miltų, cukraus. „Buvau labai neišprususi, nežinojau, kad kvietiniai miltai, bulvės, krakmolas organizme pavirsta cukrumi. Bulvių racione dabar yra labai retai. Prieš kelerius metus „sumedžiojau“ spalvotų bulvių ir dėl manęs jų pasisodiname. Retsykiais mėlynų arba raudonų bulvių išsiverdu su lupenomis. Pagal biologinę sudėtį jose yra daugiau mineralų ir jos ne tokios krakmolingos. Ant mano stalo dabar būna kruopų, naminės duonos, raugintų pieno produktų. Ačiū Dievui, mūsų kaimynai dar laiko karves. Mes iš jų nusiperkame ir naudojame kaimišką pieną. Patys daromės jogurtus, valgome naminį sviestą. Kiaulienos, riebaus ir kepto maisto nevalgau ir nepasigendu“, – pasakojo ryžtinga dzūkė.
Reikalinga žmonėms
L.Makselienė domisi Balninkų seniūnaitijos žmonių rūpesčiais. Mano, kad žmonės ją išsirinko seniūnaite dėl to, kad pasitikėjo. „Gal kad aš aktyvi, netylinti, nepasyvi, dažnai pasisakydavau, gal net kartais seniūnui būdavau ir nelabai patogi. Norėtųsi daugiau padaryti, bet protu suprantu, kad ir aš ne viską galiu“, – svarstė L.Makselienė
Jos rūpesčio apsupta ir Alytaus rajono neįgaliųjų veikla. Pasak Liudmilos, ji pati neįgali, todėl sutikdama užimti šias pareigas pirmiausia pagalvojo, kad tai yra labai jautri visuomenės grupė. „Mūsų draugijoje daugiausia yra pensinio amžiaus žmonių, dabar noriu pritraukti jaunimą ir šeimas, kurios augina neįgalius vaikus“, – tikino ji.
L.Makselienė pritaria nuostatai, kad ir neįgaliajam reikia duoti meškerę, o ne žuvį, kaip būdavo anksčiau, tačiau ji mato ir tuos, kurie guli ant patalo paralyžiuoti ar sėdi vežimėliuose. Jos teigimu, Alytaus rajono teritorija didelė, tad ir atstumai iki būtinų paslaugų nemaži, todėl ne visų savarankiškumą vienodai galima išugdyti. Kitiems ir toliau reikės žmogaus pagalbos.
„Turime dainingų žmonių meno kolektyvą, rankdarbių būrelį. Mūsų neįgalieji sukuria dalykų, į kuriuos gražu pažiūrėti“, – atviravo Alytaus rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė L.Makselienė.
Kaimas nesnaudžia
Dalia Paulauskaitė, Alytaus rajono savivaldybės mero patarėja
L.Makselienė – duonos kepėja, kuri savo gaminiuose sujungia dvi kultūras ir dalinasi itin veiksmingomis lieknėjimo paslaptimis. Ji yra tik viena iš nemenko būrio Alytaus rajono Nemunaičio seniūnijos, įsitraukusios į Lietuvoje vis populiarėjantį lėtąjį turizmą, atstovių. Lėtojo turizmo projekte dalyvaujantys Nemunaičio krašto ūkininkai, smulkieji verslininkai, individualiai dirbantys paslaugų teikėjai laukia lankytojų iš Lietuvos ir užsienio. Laukia žmonių, kurie ne paskubomis nori kažką pamatyti, o stengiasi įdėmiau pažinti kaimo gyvenimą.
Alytaus rajone pagal lėtojo turizmo programą taip pat yra siūloma užsukti į unikalų sodą, kuriame gausybė įvairių formų augalų. Sodo savininkai – Danutė bei Gintas Žiginskai – kuria ypatingą aplinką, o pažinti Lietuvos medžius galima ir dr. Laimučio Januškevičiaus Dzūkijos arboretume.
Susipažinti su ūkyje veisiamomis žuvimis bei išmėginti įvairių pramogų siūlo akvakultūros ūkio savininkas Kęstutis Graževičius.
Rimantas Avižienis – Nemunaičio seniūnas – kviečia apsilankančius miestelyje į ekskursiją ne tik po lankytinus vietos objektus, bet ir po jo paties vaikystėje išmindžiotus slaptus takelius, pasakoja daugybę įdomių istorijų.
Aštresnių potyrių mėgėjai gali aplankyti Nemunaičio centre įsikūrusį viešbutį „Baimės namai“, tik nereikėtų apsigauti – nakvynės čia nepasiūlys, o išėjimą norėsis rasti kuo greičiau...
