Rubrika

Operos primadona I. Jasiūnaitė–Karmen scenoje ir gyvenime

Šiemet Lietuvos opera švenčia 100 metų sukaktį. Iš Rokiškio kilusi operos primadona Irena Jasiūnaitė, pernai minėjusi garbingą 95 metų jubiliejų, operai atidavė 40 gyvenimo metų.Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje ji sukūrė apie pusšimtį vaidmenų, vienas įsimintiniausių–Karmen to paties pavadinimo G.Bizet operoje. „Jei padainavus „Karmen“ spektaklį niekas tavęs salėje neįsimyli, vadinasi, dainavai blogai“,– yra sakiusi solistė. Talentingai egzotiško grožio vyrų širdžių daužytojai netrūko gerbėjų.Po spektaklių ji gaudavo glėbius gėlių, prie teatro būriuodavosi žymūs dirigentai, inžinieriai, gydytojai, mokslininkai, rašytojai, o ši ištekėjo už tada dar nežinomo poeto Vytauto Bložės. Artistė ne tik scenoje, bet ir gyvenime buvo panaši į Karmen – aistringa, nuoširdi, kupina emocijų, karštai mylinti.

Šimtas neprilygstamų Karmen

Pernai spalio mėnesį I.Jasiūnaitei buvo suteiktas garbės emeritės vardas. Solistė tapo trečiąja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro garbės emerite. Pirmasis apdovanojimas buvo įteiktas Virgilijui Noreikai (2013 m.), o antrasis– Vaclovui Daunorui (2018 m.).

Irena užaugo Rokiškyje dar nepriklausomoje Lietuvoje, turtingo bankininko šeimoje,baigė Lietuvos konservatoriją. Tėvo tremtis jai nesutrukdė tapti operos primadona.

Anot muzikologės J.Vyliūtės, I.Jasiūnaitės Karmen–įspūdingiausia Lietuvos operoje. Šį vaidmenį Irena atliko šimte spektaklių (1955–1974 m.).Jai nesunku prisiminti svarbiausius gyvenimo įvykius, nes visą gyvenimą sekmadieniais rašo dienoraštį.

„Šimtą kartų mečiau raudoną rožę į Don Chosė širdį. Šimtą kartų pajutau tą neaprašomą jausmą, tą būseną, kai tvinksi širdis ir kyla nenusakomas geismas ir laukimas. Kiekvienam vaidmeniui atidaviau gyvenimo dalelę, o Karmensitai – visą gyvenimą.

Karmen liko manyje, visoje mano esybėje, mano svajonėse, mano mąstyme, mano charakterio bruožuose. Dainuodama Karmen patirdavau didžiausią laimę, neapsakomą pakylėtą nuotaiką. Aš būdavau laimingiausia pasaulyje.

Esu įsitikinusi, kad Karmen yra vienas spalvingiausių, įdomiausių personažų visame operos istorijos repertuare. Yra daug įdomių vaidmenų, bet jie statiškesni, juose nėra tiek meilės, aistros, kiek Karmen vaidmenyje.

Koks artimas šis vaidmuo mano temperamentui, mano veržlumui ir meilei! Visą tolesnį gyvenimą aš gyvenau šiuo personažu, kuris gaivino emocijas, keitė elgseną, leido pasireikšti patiems subtiliausiems jausmams. Tai buvo nekasdieniškas gyvenimo tarpsnis. Buvau laiminga, kad nebuvau pilka“,– dienoraštyje rašė solistė.

36 krepšiai rožių

Apie Karmen vaidmenį Irena svajojo nuo pat karjeros pradžios. I.Jasiūnaitė perskaitė visą literatūrą, kokią tik gavo, mokėsi šokti ispanų šokius, vaikščiojo po dailės parodas, norėdama atrasti jos bruožus, šypseną. Jai atrodo, kad Karmen niekada neleis pasenti širdimi.

„Šis vaidmuo man buvo labai artimas. Karmen kūriau nepaprastai aistringą, temperamentingą, kupiną emocijų, karštai mylinčią. Vaidinti man buvo vienas malonumas, džiaugsmas, nejaučiau nieko sunkaus. Besiruošdama šokiui, pati išmokau mušti kastanjetes, kai kitos solistės tai tik imituodavo. Vasarą, atostogaudama Palangoje, paprašiau mūsų baleto šokėją Henriką Banį, kad mane pamokytų. Orkestrantai išsižiojo iš nuostabos, kai ėmiau šokti mušdama kastanjetes.“

J.Vyliūtė apie jaunos solistės debiutą operoje „Karmen“ rašė: „Pagaliau atėjo rugsėjo diena, kai I.Jasiūnaitės Karmen pasirodė publikai. Opera tą sezoną pradėjo gastrolėmis Kauno muzikiniame teatre, ir ji debiutavo istoriškai labai brangaus teatro scenoje... Dar visas lietuviškąsias Karmen ar bent didesnę jų dalį tebeprisimenanti Kauno publika šaukė, plojo po kiekvienos arijos, dueto, ansamblio. Nusileidus uždangai prie Karmen kojų išsirikiavo 36 krepšiai rožių!“

Ir Vilniuje ji buvo tikra publikos numylėtinė. „Kai po spektaklių su draugu ar drauge užeidavau į „Palangos“ kavinę Vilniuje, kavinės orkestrėlis užgrodavo ištrauką iš operos „Karmen“, dažniausiai habanerą. Mane labai džiugindavo, kad tapau tokia populiari, sukūrusi Karmen vaidmenį.

Kartais tokius pasveikinimus išgirsdavau ir kitose kavinėse, pavyzdžiui „Bristolio“ restorane. Ypač pakylėta pasijusdavau, kai tose kavinėse mane lydėdavo kompanija, neretai rašytojų ir poetų.

Paskutinis mano spektaklis „Karmen“ įvyko 1974 m. gegužės 11 d. Tai buvo 400-oji Lietuvoje parodyta opera „Karmen“. Didžiulė laimė, didžiulė dovana, kad man teko dainuoti Karmen paskutiniame senųjų Operos ir baleto teatro rūmų (J.Basanavičiaus gatvėje) spektaklyje.“

Nepamirštami scenos partneriai

I.Jasiūnaitei teko laimė dainuoti su žymiausiais operos solistais. Vilniaus konservatorijos operos studijai vadovavo lietuvių operos tėvas Kipras Petrauskas. Irena net nesvajojo, kad teks su juo dainuoti, bet pats K.Petrauskas, pamatęs jos Karmen,pasirinko ją scenos partnere savo paskutiniesiems „Karmen“ spektakliams(1955 m.).

Būdamas 70-ties, K.Petrauskas pats dainavo Don Chosė partiją. Tai buvo tikra operos sensacija.„Tai pati gražiausia mano biografijos istorija. Dainininkės kelias yra tarsi kopimas į kalną, o „Karmen“ spektaklis su K.Petrausku – savotiška to kalno viršūnė. Aš labai laiminga“, – mena solistė.

Su didžiausia meile ji mini ir Mirtos partiją populiarioje V.Klovos operoje „Pilėnai“, kurią yra dainavusi 90 kartų. Su opera „Pilėnai“ Irena apvažiavo visą Lietuvą. „Pilėnuose“ ji dainavo su Jonu Stasiūnu, Zenonu Paulausku, Vladu Česu. Puikiai įvertintą Eboli partiją G.Verdi operoje „DonCarlos“ Irena atliko su Valentinu Adamkevičiumi, Kostu Šilgaliu, Rimantu Sipariu, Abdonu Lietuvininku.

Irena yra dainavusi su Romanu Marijošiumi, Vaclovu Daunoru, Virgilijumi Noreika, Edmundu Kuodžiu, Eduardu Kaniava. Su Antanu Sodeika – vienu pirmųjų Lietuvos operos dainininkų – Irena dainavo G.Verdioperoje „Rigoleto“, o su Antanu Kučingiu –E.d‘Alberto „Slėnyje“ bei Ch.Gounod operoje „Faustas“.

Pažintį su estų operos žvaigžde Georgu Otsu Irena pavadino nuostabiausiu sapnu. Jiedu buvo scenos partneriai operoje „Karmen“, o kai Irena atliko Karmen vaidmenį „Estonijos“ teatre, G.Otsas jai dovanojo 60-ies gvazdikų puokštę.

„Gyvenome tame pačiame viešbutyje. Mačiau, kad jis yra moterų numylėtinis, ir iš pradžių nerodžiau jam dėmesio, nenorėjau būti kokia nors tūkstantis pirmąja. Bet pajutusi jo karštį, susižavėjimą ir aš užsiliepsnojau. Dvi savaites praleidome ekstazėje. Lankėme teatrus, gėrėjomės vienas kito spektakliais, negalvojome apie ateitį, nes žinojome, kad tai trumpa didelės laimės akimirka, alsavome ir gyvenome ja.“

„Operos solistui labai svarbu būti įsimylėjusiam. Kai įsimyli – tau visas pasaulis šviečia gražiausiomis spalvomis, žmonės atrodo malonūs, nuotaika gera, tada ir spektakliai būna aukšto lygio“, – įsitikinusi operos veteranė.

Poeto žmona

Visi, kas girdėjo I.Jasiūnaitę dainuojant scenoje, koncerte, per radiją ar iš plokštelės, liudija, kad jos sodrus, dramatiškas savitos spalvos vokalas (mecosopranas) turėjo obertonų, kurie virpino vyrų širdis ir vedė iš proto. Kai scenoje jie pamatydavo Karmen– dailią, ugningą, grakščią juodaplaukę žaižaruojančiomis akimis – tiesiog įsimylėdavo. Po spektaklių I.Jasiūnaitė gaudavo glėbius rožių, o prie teatro durų būriuodavosi žymūs dirigentai, inžinieriai, gydytojai, mokslininkai, rašytojai,norintys pabendrauti, palydėti namo. Tarp jų–rašytojai Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Juozas Baltušis ir tada beveik nežinomas poetas Vytautas Bložė.

„Dieve mano, ar čia susižavėjimas, kaip būna, ar įsimylėjimas? Aš pati negalėjau suprasti savęs ir naujų užgimusių jausmų, kurie mane taip užvaldė. Vytautas mane pavergė savo originalumu. Nebuvo gražuolis, bet svarbiausia, kad jo vidinis pasaulis buvo taurus, bent tada man taip pasirodė. Susipažinusi su juo, pamečiau galvą. Buvau „nešpėtna“, turėjau gerbėjų, bet jame mane sužavėjo visuma – nepaprastai poetiška dvasia, didelis talentas, platus žinojimo ir mąstymo diapazonas, aprėpiantis tiek meną, tiek istoriją. Su juo buvo be galo įdomu“, – dienoraštyje jausmus liejo artistė.

Irena nepaisė, kad Vytautas mėgo išgerti. Dėl to jį paliko pirmoji žmona su dviem vaikais. Poetas su ligota iš Sibiro tremties grįžusia ir beveik nevaikščiojančia mama gyveno mažame kambarėlyje su bendra virtuve. Poetas buvo užsitraukęs valdžios nemalonę, todėl nuo 1966 iki 1972 m. jo kūryba buvo uždrausta, nespausdinama. Kad išgyventų, V.Bložė kūrė eiles dainoms, vertė ir toliau gėrė.

Kai jiedu susituokė,V.Bložė persikėlė gyventi pas žmoną, kuri jam skyrė erdviausią buto kambarį darbui. Neapsikentusi vyro girtuokliavimo,Irena pasakė: „Jei gersi – tarp mūsų viskas baigta.“ Nuo tos dienos V.Bložė metė ne tik gerti, bet ir rūkyti. „Nuoširdžiai pasakysiu, kad Vytautui esu labai daug padėjusi siekiant pripažinimo. Jis buvo to vertas, nes turėjo didžiulį poetinį talentą. Pamenu, su kokių įkvėpimu jis tada kūrė. Vytautas buvo mylimas, visur kviečiamas“,– prisimena poeto žmona.

Gyvendamas su I.Jasiūnaite, V.Bložė išleido kelis eilėraščių rinkinius, tapo pripažintu poetu. Deja, po 11 metų ją paliko ir netrukus vedė 20 metų jaunesnę poetę Nijolę Miliauskaitę, kuri jį ne tik nuoširdžiai mylėjo, bet ir garbino.

Meilė – didžiausia dovana

I.Jasiūnaitė daugiau neištekėjo. Baigusi solistės karjerą Irena lankėsi operoje, koncertuose, literatūros vakaruose, ją žavėjo ir gamta. Kasmet ankstyvą pavasarį palikdavo Vilnių ir išvažiuodavo į sodybą Pašiekščio kaime, šalia Labanoro girios. Ten ji virsdavo kitu žmogumi, pajusdavo ypatingą susiliejimą su gamta, pirmapradį džiaugsmą. Į miestą grįždavo vėlyvą rudenį, savo „Volgą“ prikrovusi stiklainių vaistažolių, uogienių ir baravykų, kuriais apdalindavo draugus.

Ilgus metus I.Jasiūnaitė draugavo su prisiekusia operos gerbėja Eugenija Šimkūnaite, buvo nuolatinė viešnia jos namuose, taip pat artimai bendravo su balerina Aliodija Ruzgaite, Justinu ir Genovaite Marcinkevičiais. Irena iki šiol susiskambina su Algimantu ir Sigita Baltakiais.Kai dar turėjo jėgų, kiekvieną sekmadienį eidavo pasimelsti prie Aušros vartų švč.Mergelės Marijos paveikslo. Jos globa ir paguoda Irena tiki iki šiol.

„Jau nuplaukė mano laivas, nutolo praeitin laimės ir džiaugsmo dienos. Nutolo emocijos, troškimas atrasti ką nors nauja, ką nors ypatinga. Nutolo padažnėję širdies dūžiai prieš kiekvieną „Karmen“ spektaklį, prieš kiekvieną susitikimą su nuostabia G.Bizet muzika. Iki šiol esu su Karmen, suteikusia man didžiausią džiaugsmą ir palaimą. Būtent Karmen man suteikė troškimą mylėti gyvenimą“, – dienoraštyje rašė I.Jasiūnaitė.

„Jei manęs paklaustų, ką norėčiau nors akimirkai grąžinti iš praeities, nedvejodama sušukčiau: tik tą pirmąjį užgimstančios meilės virpesį, gražiausią gyvenime meilės džiaugsmo pajautimą. Meilė – nepakartojama dovana“, –įsitikinusi operos veteranė.