Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Svarbiausia – išlaikyti pagarbius šeimos santykius

Jolanta Sondaitė – Mykolo Romerio universiteto profesorė, psichologė ir šeimos mediatorė, sukaupusi daugiau kaip 20 metų profesinės patirties, išleido knygą „Myliu ir mamą, ir tėtį“, kurioje pateikiami patarimai, kaip skyrybų metu rasti šviesos krislelį ir išlaikyti pagarbius šeimos santykius. Interviu metu rūpėjo atskleisti, kaip tėvų skyrybos paveikia suaugusius jų vaikus.

Jolanta Sondaitė

Dar mažai nagrinėjama, kaip tėvų skyrybas išgyvena suaugę vaikai. Galbūt tos skyrybos kaip tik sutampa su jų pačių santykių kūrimu, o gal net vedybomis? Ar keičiasi jaunuolių požiūris į santuokinį gyvenimą ir kaip?

Ši patirtis net užsienyje mažai tyrinėta, nors jau atlikta atskirų psichologinių tyrimų, kurie rodo, kad suaugusius vaikus tėvų skyrybos žaloja ne mažiau nei mažus. Patirtas stiprus stresas, gilūs išgyvenimai brandžiame jaunuolių amžiuje neretai atsiliepia visam gyvenimui. Ilgai buvo manoma, kad, jei vaikai suaugę ir gyvena atskirai, skyrybos jų tarsi nepaliečia. Deja, nuoširdūs pokalbiai su jaunimu atskleidžia ką kita: dauguma patyrė šoką ir tik maža dalis pasakė, kad taip, tai buvo loginė seka destruktyvių tėvų santykių, jie seniai pykosi ir gyveno tik dėl jų, vaikų. Didesnė dalis tikino, kad nesitikėjo tokio tėvų žingsnio ir skaudžiai išgyveno, juolab kad tuo metu patyrė savotišką spaudimą, mat buvo paversti tėvų tarpininkais. Sugrįžę į namus, kuriuos iki šiol laikė poilsio zona, jie buvo priversti spręsti tėvų ginčus dėl skyrybų priežasčių, turto ar dėl buitinių dalykų. Tai vaikams buvo didžiulė psichologinė našta, stresas, apsunkinantis jų gyvenimus. Jie jautėsi patekę į spąstus, kai emociškai ir, žinoma, fiziškai turėjo atlikti sūnus motinai – tėvo vaidmenį, dukra tėvui – motinos... Motina, pripratusi gauti paramą iš tėvo, staiga ėmė remtis į sūnų ir ne tik fiziniu lygiu – nupirkti, parnešti, nuvežti, bet ir emociniu – paguosti, nušluostyti ašaras, patarti. Tas pat ištiko dukras, jos, atvykusios pas vienišą tėvą, tvarkė namus, skalbė, gamino maistą, žodžiu, perėmė motinos vaidmenį. Taigi suaugę vaikai ima vilkti gana sunkią naštą, prisiimdami vieno iš tėvų vaidmenį, nors be to dar turi gyventi savo pačių gyvenimus.

Motinai, be abejo, reikėjo palaikymo, paguodos, ir visa ta globa tikriausiai buvo laikina?

Gali būti, bet ši kartais ilgai besitęsianti situacija sukelia įtampą. Juk suaugę vaikai arba mokosi, arba kur nors dirba, o čia dar jiems tenka dirbti psichoterapeutais, nors neretai patiems reikia specialisto pagalbos. Pvz., kaip pasielgti, kai jis, atėjęs į tėvų namus, kur dabar likusi viena motina, išgirsta: „Gal tu pas mane pernakvosi?“ O kitą dieną tas pat vyksta su tėvu, jis taip pat nori sulaikyti vaiką... Tai lojalumo konfliktas, kai kiekvienas iš tėvų nori, kad vaikas kuo daugiau laiko praleistų su juo, o šis negali persiplėšti ir galų gale pavargsta. Anksčiau tėvų šeimoje jis atsipalaiduodavo, o dabar pervargsta.

Vadinasi, jūs nelaiminate vaikų dalyvavimo skyrybų procese? Ar iš tiesų jiems geriau nesikišti?

Visada geriau, kai tėvai konfliktus sprendžia patys, kai abu vienodai interpretuoja santykius, skyrybų priežastis, o ne kiekvienas laikosi skirtingos versijos. Tuomet jautresni vaikai ima ir nenoromis įsitraukia, jie kalbasi telefonu tai su vienu, tai su kitu, persako, kas ką sakė, bando patys suprasti ir tėvams paaiškinti. Taigi reikia stengtis neįtraukti į visą šią painiavą vaiko. Aišku, priežastis, kaip ir kodėl skiriamasi, verta paaiškinti, jokiu būdu nereikėtų jų slėpti. Bet reikėtų vengti versti vaiką tarpininkauti, ieškoti išeičių, ką daryti su turtu, aiškinti, kas kuriam iš tėvų naudingiau. Tai – suaugusiųjų reikalas, ir vaikams šios naštos verčiau neužkrauti.

Daug kebliau būna tikriausiai tuo atveju, kai vienas vaikas pilnametis, o kitas – ne?

Įstatymai daugiau liečia nepilnamečius, o pilnamečių vaikų nei bendravimo tvarka, nei gyvenamoji vieta nėra nustatinėjama. Nors neretai tas pilnametis dar mokosi ir gyvena su tėvais. Deja, įstatymai nereguliuoja, kaip ir su kuo jis turėtų gyventi po skyrybų, kas jį privalo išlaikyti. Pilnametis, kuriam yra ne daugiau negu 24 metai, jeigu jis studijuoja arba mokosi mokykloje ir jam nepakanka turimų pajamų, turėtų pats kreiptis į teismą, kad prisiteistų išlaikymą. Tėvai, atėję į mano konsultaciją ar mediaciją, dažnai sako, kad yra problemų ir su pilnamečiu vaiku, pavyzdžiui, jis atsisako bendrauti su tėvu. Mes detaliai aptariame, kaip, kada pilnametis vaikas bendraus su tėvais, su kuriuo iš jų gyvens, kurio bus išlaikomas, galbūt gyvens paeiliui pas kiekvieną iš tėvų. Tai bendratėvystės modelis, kurį plačiai aptariau knygoje. Amerikoje, Australijoje, Danijoje yra atlikta tyrimų apie tai, kaip jaučiasi vaikai, kai gyvena paeiliui tai vienuose, tai kituose namuose. Pas mus, deja, dar ir specialistų nuomonės apie tai, ar palanku vaikams po skyrybų gyventi dviejuose namuose, yra prieštaringos.

Ar susiduriate su atvejais, kai suaugęs vaikas tarsi prisiima atsakomybę už tai, kas atsitiko, gal net jaučiasi kaltas, kad iširo šeima?

Jaunesniems vaikams yra būdingiau jaustis kaltiems, kad tėvų santuoka suyra, o pilnamečiai vaikai yra pajėgūs suprasti tikrąsias skyrybų priežastis, tad kaltės jie nejaučia. Mano požiūriu, abu partneriai – ir tėvas, ir motina – turi prisiimti atsakomybę. Aš nesutinku, kad kalta kuri nors viena pusė. Vienos pusės kaltumas, įsitvirtinęs besiskiriančiųjų sąmonėje, atėjęs iš įstatymo, kuris leidžia nutraukti santuoką dėl vieno iš sutuoktinių kaltės. Bylinėjimasis teisme yra paremtas rungimosi principu, todėl dažnai siekiama įrodyti, kad kita pusė yra neteisi, siekiama ją diskredituoti. Labai svarbu suvokti, kad abu sutuoktiniai vienaip ar kitaip kalti dėl santuokos iširimo. Motinos, neva aukos – išduotos, paliktos, laikysena labai neproduktyvi. Ji – suaugęs žmogus. Aš nesakau, kad jai tokiu metu nereikia paramos, bet ne vaikas ją turi suteikti. Ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose galima rasti palaikymo grupes „Bendrakeleiviai“, jungiančias žmones, išgyvenusius skyrybas (nebūtinai sutuoktinių, gal tiesiog dviejų partnerių, kurie gyveno kartu). Čia žmonės gali pasidalyti patirtimi, gauti iš kitų palaikymą ir paramą. Vaikų įtraukimas į suaugusiųjų problemas, jų sprendimus gali neigiamai paveikti jų pačių gyvenimus, sutrikdyti santykius su partneriais, nes, užuot kūrę gražius santykius, jie tuo metu žarsto sudužusių santykių šukes.

Ar būna atvejų, kai pavyksta sutaikyti besiskiriančias poras?

Jeigu pora kreipiasi, kartais pavyksta, bet tokių atvejų kol kas yra nedaug. Deja, Lietuvoje žmonės neįpratę kreiptis į psichologą, jie dažniausiai eina tiesiai pas advokatą. Kartais pora užsirašo, bet paskutinę minutę paskambina, kad neateis, persigalvojo. O juk pokalbio metu gal dar buvo galima padėti. Tačiau reikia, kad ateitų abu partneriai. Deja, mūsų žmonės vengia ar net nedrįsta kalbėti apie savo emocijas, išgyvenimus. Užsienyje kita situacija, ten žmonės pirmiausia kreipiasi į psichinės sveikatos specialistą, o ir įvairios paramos grupės veikia... Tiesa, ir pas mus jau prie savivaldybių yra kompleksinės pagalbos šeimai programos. Žinoma, jos labiau orientuojasi į rizikos šeimas.

Ar suaugusius vaikus veikia išsiskyrusios šeimos statusas, ar tai jiems svarbu?

Svarbiau ne pačios skyrybos, o tai, kaip tėvai po skyrybų geba bendrauti. Kai vaikai mato malonų bendravimą, jie nurimsta, nes žino, kad abu jiems brangūs žmonės bus tuomet, kai jie eis pasiimti diplomo, kad abu dalyvaus, kai vyks vestuvės... Viena iš žinių, kurią bandau perduoti knygoje ir konsultacijų metu, yra ta, kad tėvai tarpusavyje gražiai bendradarbiaudami dėl vaikų, gali sušvelninti arba panaikinti neigiamas skyrybų pasekmes. Tą rodo ir užsienio tyrimai. Tie vaikai, kurių tėvai sugeba gražiai bendrauti po skyrybų, niekuo nesiskiria nuo vaikų, gyvenančių pilnose šeimose.

Ar nepakiša kojos geram bendravimui naujieji tėvų partneriai?

Rašau ir apie tai, kaip vaikai turėtų būti palaipsniui pratinami prie naujų partnerių šeimoje – patėvio, pamotės... Kartais tenka padirbėti su jungtinėmis šeimomis (tai šeimos, kuriose yra vaikų iš ankstesnių santuokų ir bendrų vaikų). Norint, kad vaikai daugiau laiko praleistų ir su vienu, ir su kitu iš tėvų, tenka toleruoti patėvį, pamotę. Jų vaidmenys nelengvi, užsienyje yra specialios grupės vadinamiesiems tėvams, kurie tapo patėviais, nors patys turi (arba neturi) savų vaikų. Iššūkių daug, bet yra tikimybė visa tai priimti ir kiek galima vienodai dalyti dėmesį vaikams. Tokių šeimų daugėja, joms trūksta paramos. Svarbu štai kas: ryšio sutrikdymas su vienu iš tėvų, yra vaiko žalojimas, jo naikinimas, ir nesvarbu, kas tą daro – ar patys tėvai, ar naujieji parteriai. Aš susitinku su tais naujais partneriais, kalbuosi, remdamasi užsienio patirtimi, duodu patarimų, kaip tvarkytis su tais iššūkiais.

Ar tėvų klaidos kaip savotiškas paveldas gali kartotis vaikų gyvenimuose?

Taip, neretai bendravimo modeliai persiduoda, tyrimai rodo, kad vaikai, kurių ryšiai su vienu iš tėvų vaikystėje buvo sutrikdyti, užaugę dažnai irgi patiria ydingus santykius su savo partneriais ir vaikais. Tai išties liūdnas paveldas arba transgeneracinis perdavimas. Yra šeimų, kurios per kartas paveldi skyrybas, – iš kartos į kartą perduodamos problemos ir ydingi sprendimo būdai.

Kodėl žmonės vis dėlto taip lengvai skiriasi?

Žmonės į santuoką ateina nepasiruošę, nežino paprasto dalyko, kad šaunus visuomenėje žmogus artimame santykyje gali būti visiškai netikėtas. Kiekvienas iš mūsų turime savyje tas sužeistas dalis, kurios artimuose santykiuose, šeimoje išlenda. Kita obuolio pusė tam nepasiruošusi. Tikėjosi romantikos, o kai atsiveria vidinės sužalotos dalys ir skauduliai, nežino, kaip pasielgti. Tuomet reikia paramos, paguodos, gal gydymo... Mat artimo ryšio išlaikymas neišvengiamai susijęs su vidiniu darbu, ir jį privalu atlikti kiekvienam su savimi, jei jis gyvena poroje. Jei tai įveikiame, santuoka išlieka.

Rekomenduojami video