Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tikrasis jos adresas: pas Mamą arba pas Močiutę

Su mokytoja, poete, 22 knygų autore Regina Bliūdžiuviene iš Žygaičių (Tauragės r.) sykį jau kalbėjomės „Šeštadieniui“, bet atmintyje vis nedyla jos žodžiai apie anūkus, kuriems ji parašė ir išleido knygutes. Tada plačiau neapglėbėme šios temos, bet šįkart, Motinos dienos proga, panorau vėl pasikalbėti su šia išskirtine asmenybe, išgirsti ją kaip mamą, močiutę.

Tas paprastas, bet labai šiltas vardas Močiutė. Kokį tu jį išgirdai pirmąkart?

Kai mano mama paėmė ant rankų pirmąjį anūką, atsiduso: „Štai ir sulaukiau paskutinio vardo – Močiutė!“ Džiaugiausi ką tik gimusia dukryte ir neįžvelgiau, kokia virtinė metų nusities, kol pati jį išgirsiu. O dabar jau vienuolika lūpų šaukia man: „Močiute! Močiute močiutėle!“ Kai kas ir žemaitiškai pavadina „babyte“. Vis dėlto pirmiausia buvo vaikai – du sūnūs ir trys dukros. Tai jie ir iš jų išsistiebusios atžalos padarė talpesnę mano širdį ir išplėtė rankas, kad visus lygia meile apglėbčiau.

R.Bliūdžiuvienė yra penkių vaikų mama, vienuolikos anūkų močiutė ir dar mokytoja, poetė, 22 knygų autorė.

Mamos ir vaiko santykis vienoks, močiutės ir anūko jau kitoks. Kas tai? Daugiau buvimo kartu, bendravimo, pamokymų ar dar kažko?

Visi vaikai išaugo gimtąją pastogę, išskrido ir susikrovė savo gūžtas, patys vaikus augina, o kai kurie jau ir už tėvus aukštesni. Kai pasižiūriu į nuotraukas, kurių vienoje aš tarp sūnų ąžuolų, o kitoje tarp vyriausiųjų anūkų lyg sakalėlių, suprantu, kad močiutė yra vaikystės pasaulių jungtis. Iš mano kiemo vaikystė niekur neišėjo. Atvažiuoja vaikai – ją randa ir atpažįsta. Susirenka anūkai – savąją čia palieka. Atsimenu, kaip kartą abu sūnūs, jau žilstelėję vyrai, taškėsi kieme po lietaus laštakiu ir šaukė: „Mes kaip vaikai! Mama, žiūrėk, mes maži!“ Nėra savaitgalio, kad kuris nors neužsuktų, nėra ryškesnės šventės, kurios nešvęstume kartu. Karantinas buvo kiek pristabdęs, tačiau bendravimas nenutrūko. Kūčių vakarą nesusėdome prie balto stalo, o juk tiesdavau jį beveik per visą kambarį. Kiekvienas šeimos lizdelis atsinešdavo savo šventinį patiekalą. Aš padėdavau raugintą avižinį kisielių, apibarstytą cukrumi. Dukros klausdavo, ar bus avižinio kisieliaus. Mokėjome bendrauti ir dalintis. Ir šiemet susijungėme, kas, kad prie kompiuterio ekrano. Buvome arti, nors erdvės tarp mūsų išsidriekė ilgos.

Anūkai gal dažnesni svečiai, ypač per atostogas. Du vyriausieji kurį laiką čia gyvendami baigė vidurinę mokyklą, nes ji arti – kelias be atstumo. Čia išbandė ir žemės darbų mokyklą, tą pačią, į kurią prieš tai gilinosi jų tėvai. Sūnus Arimantas anksti išmoko vairuoti mašiną, nes tėvelis, kolūkio agronomas, pasiimdavo jį į laukus ir leisdavo pavairuoti „viliuką“. Dabar sūnus – tolimųjų reisų vairuotojas. Dukra Vilmantė, matematikos mokytoja, dar mokinė būdama per šienapjūtę pievoje traktorių gainiodavo. O jos sūnus, mano anūkas Martynas, su technika po mūsų laukus triūsęs, tapo diplomuotu žemės ūkio mašinų inžinieriumi.

Pasak Reginos, už anūkus esi labiau atsakingas, jie tau patikėti.

Nei vaikų, nei anūkų mudu su vyru neatitraukėme nuo kaimo gyvenimo. Toji patirtis – didelis turtas, kurio daugelis vaikų, ypač miestiečių, neturi. Kaip nesidžiaugs močiutės širdis, kai anūkai atsistoja šalia tavęs kaimiškų darbų sūkuryje. Su Eiva, pradinių klasių mokinuke iš Kauno, vasarą ravėjome daržą. Ji pabėgo anksčiau. Galvojau, pavargo. Pareinu namo, o mergaitė blynelius kepa. Sako, paruošiau valgyti, juk pareisi pavargusi, išalkusi. Kitąsyk šaukiu valgyti, o ji man: „Reikia ne valgyti, bet ūkininkauti.“ Ir barasi tvarte su kiaulėmis. Kai ganykloje radome naujagimį veršiuką, Eiva jį apsikabinusi pavadino Mū. Mergaitę aiškiai traukia ūkininkavimas. Matyt, tai ji paveldėjo iš senelio.

Ar buvai viena iš tų mamų, kurios vaikus augina vos ne šiltnamio sąlygomis, ar atvirkščiai – grūdinai visus pačiu gyvenimu, jo realijomis?

Nors gimiau ir augau gražiame Gulbių kaime, per gyvenimą gulbele neskridau. Neturėjau šiltnamio sąlygų, ir vaikams virš galvos gaubto neskleidžiau. Kai auginau vaikus ir glaudžiau anūkus, jaučiausi kaip voros priekyje skrendantis paukštis: savo krūtine jis praplėšia oro pasipriešinimą ir lengvina kelią skrendantiems iš paskos. Dabar pati savęs klausiu: ar aš juos auklėjau? Turbūt jie tiesiog augo. Kiekvienas savaip ropštėsi iš mano rankų. Kiekvienas savaip kūrė save. Sūnums reikėjo erdvės, triukšmingų žaidimų, mechanizmų, o dukros tupinėjo arčiau namų – karpė, siuvo, piešė, įsirenginėjo žaidimų vietas sode. Jos buvo man po ranka. Ne, specialių auklėjamųjų pokalbių nebuvo. Galbūt šią spragą nejučiom užpildydavau pamokose – vaikai taip pat buvo mano mokiniai, vieni trumpiau, kiti iki mokyklos baigimo.

Reginos jubiliejus: (iš kairės) Arimantas, Alina, Eligija, Vilmantė, Regimantas.

Ar tikrai močiutė anūkams grąžina tai, ko nespėjo savo vaikams?

Taip.Augdami vaikai yra bendrų darbų rate. Nelabai gali jiems skirti specialaus dėmesio. Svarbu, kad pasaulis, kurį jie patys sau kuriasi, būtų saugus, kad augtų už save atsakingi. Nelaikiau jų už virvučių, pasitikėjau. Štai dukra Vilmantė visai jaunutė su jaunaisiais geografais vykdavo į žygius Lietuvoje, Uzbekijoje, Turkmėnijoje ir jos dykumoje Kara Kumuose. Už anūkus esi labiau atsakingas, jie tau patikėti! Nesu tradicinė pasakų ir dainų močiutė, bet būtent bendryste prisidedu prie jų dvasios formavimo, atiduodu tai, ko galbūt nespėjau savo vaikams. Tik kitokia forma.

Parašiau ir išleidau jiems dedikuotas knygeles, savotiškus kūdikystės dienoraščius. Tai knygutės su nuotraukomis, eiliuotais tekstais ir būtinai bent su viena pasaka. „Aš paseksiu pasakėlę apie mažą undinėlę. Pasakysiu, kaip žvaigždelė danguje ieškojo kelio, kaip senelis, močiutėlė laukia savo anūkėlės...“ (Iš „Murkės Purkės pasakėlės mergytei Gabijytei“). Šioje knygelėje pasakas, kurias sufleruoju, murkuoja Gabijos mėgstama žaliaspalvė pliušinė Murkė.

O kai kitą anūkėlę Emiliją laikas išneš iš vaikystės, jai skirta knygelė „Emiliutės sapno šalis“ primins močiutės sustabdytą vaikystės sapną. Knygelėje ji ras ir savo pasaką „Rūkainėlis ir miglų mergelė Jielimutė.“

Knyga „Linksmasis išdykutis, kurio vardas Eligutis“ – tai anūko Eligijaus vaikystės pasaulis, įrėmintas tarp dviejų pasakų. Linkiu, kad jos ir gyvenime jį lydėtų.

Beje, anūkai yra ir šių knygelių bendraautoriai. Fotografuoti mėgstanti Justina, tuomet dar šeštokė, nuotraukomis papuošė mano eilėraščių knygą „Nesvyruojantis medis“, o vėliau sukūrė viršelį kitai knygai „Tarp kasdienybės krantų“. Keliems anūkams įrašiau dedikacijas kitose savo knygose. Drauge su anūke Eiva žadame parengti knygelę apie ūkininkavimą. Tekstukus rašys pati Eiva. Galbūt išryškės jos gabumai valdyti ir žodį, ne tik žirgą (ji mokosi jodinėti, mėgsta vasaros stovyklas su žirgais!). Tik keli anūkai neturi jiems dedikuotų knygų. Matyt, šį trūkumą „padengsiu“ sulaukusi jų vaikų.

Dukra Vilmantė, Žygaičių gimnazijos matematikos mokytoja, yra puiki knygos „Skaičių pasakos Benitai“ konsultantė bei iliustruotoja. O 2010 metų kelionė į Izraelį mudviem suteikė progą paruošti knygą „Po Šventąją Žemę“.

Deja, nė vienas mano šeimos žiedas nenusviro į žodžio meno pasaulį. Kol kas. Emilija, lankanti pradinę mokyklą Danijoje, jau dabar stebina rašiniais. Į literatūrą sėkmingai žengė Sandra, laimėjusi kelis respublikinius konkursus, bet ji pasuko į praktinį grožio pasaulį – tapo kosmetologe. Vaikai ir anūkai labiau mynė tiksliųjų mokslų takais: į mediciną, inžineriją, fiziką, chemiją, matematiką. Svarbu, kad visi turi gražų ir gilų pasaulio suvokimą.

Koks jausmas apima gavus aukščiausią Motinos apdovanojimą iš Prezidentės rankų?

Prieštaringas. Nebuvau nei ideali mama, nei pavyzdinė močiutė. Nežinau, ar norėčiau tokia būti. Negaliu išdalinti savo pasaulio, kitaip nebebūčiau savimi. Vaikai tai suprato ir priėmė. Kai prieš mano piligriminę kelionę į Graikiją namuose iškilo rimta problema, jie ištarė: „Važiuok. Mes susitvarkysime.“ Ir susitvarkė. O jubiliejaus proga man padovanojo kelionę į Žydrąją pakrantę. Jaučiau juos visus, kai Nicoje prie kojų dužo putotos bangos, o virš galvos blaškėsi palmių vėduoklės, kai mirkčiojo švyturio žiburiai, o dangų su žeme jungė kylantys ir besileidžiantys lėktuvai. Arba kitas atvejis. Kelionės su mokytojų kolektyvu metu jauna kolegė papriekaištavo Vilmantei, kad toji vaikšto ne su jomis, o su mama. Vilmantė atkirto: „Jūs turėkite tokią mamą!“ Panašūs ir Emilijos žodžiai, kuriuos man perdavė jos mama: „Pasisekė mums tokią „babytę“ turėti.“ Širdin glaudžiu ir anūkės Justinos, studijuojančios moderniųjų technologijų fiziką ir vadybą, žodžius: „Pedagogikos dėstytoja paklausė: koks jūsų idealas? Abi močiutės! Iš jų išmokau geranoriškumo, meilės aplinkiniams, kūrybiškumo. Jos skatina domėtis, keliauti ir nesustoti! Jos pačios nesustoja, viena močiutė net rašo knygas, didžiuojuosi jomis!“ Štai kas man brangiau už vyriausybinį apdovanojimą.

2019 m. R.Bliūdžiuvienė buvo apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Ar visi susirenkate Motinos dienos proga, kaip minite šią šventę?

Nebūtinai, bet sveikinimai suplaukia. Arba kurjeris pristato didžiulę gėlių puokštę. Visi susirenkame vasarą, liepos mėnesį. Tada paukščiukų parskridimo metas. Mano kieme kasmet žiedais apsipila Motinos dienos proga vaikų pasodinta magnolija. Branginu ją, glostau žiedus, jaučiu priglaudusi prie veido tarsi švelnius vaikų delniukus. Per žiemą žiedpumpurius išsaugoja ir pavasarį juos išskleidžia dar viena dovana – rožinis rododendras. Man Motinos diena yra tada, kai atvažiuoja kas nors iš vaikų ar anūkų. Juk jie žino tikrąjį adresą: pas Mamą arba pas Močiutę. Jeigu ašaros akyse, tai todėl, kad gražus gyvenimo saulėlydis – šitiek spinduliukų jame. Ir vardas Močiutė yra ne paskutinis. Jis pirmasis po Motinos, todėl labai šventas.

Rekomenduojami video