Bajorų kaimo (Rokiškio r.) kultūros centro meno vadovei Nijolei Knečiūnaitei-Čirūnienei teatras jau seniai tapo gyvenimo būdu. Net užsiminusi apie politiką ji sako: „Mano partija – teatras!“Pirmasis jos teatras vadinosi „Mamos Nijolės teatras“, nes vaidino su savo dukromis, o vėliau – su kaimo vaikais. Kai mažieji artistai užaugo, ji su bendramintėmis Bajoruose įkūrė lėlių teatrą ČIZ, kuris jau 20 metų garsina rajoną, o 2002 m.pelnė „Aukso paukštę“. Energingajai režisierei vieno teatro per maža – Bajoruose ji įkūrė suaugusiųjų teatrą „Šnekutis“, o pati vaidina dar ir Rokiškio kultūros centro teatre. Negana to, savo bendruomenės moteris ji subūrė į klubą „Vidurdienio damos“, kuris irgi neapsieina be teatro.

Vidurdienio damos šventėje „Va tau, boba, ir devintinės“ Nijolės namų kieme. Eglė papuošta kaip per Kalėdas, nes tai dukros Mildos medis. Dukros ir anūkai turi savo medžius, puošiamus gimtadienio proga.

Susipažino vaidindami

Su dukros Anelės šeima, anūkėmis Dominyka ir Dorotėja gyvenanti Nijolė – artistiška, kūrybinga asmenybė, žavinti vidine laisve. Jai visai nesunku persirengus Rokiškio simboliu kiškiu vaikštinėti gatvėmis ir kviesti miestelėnus į miesto gimtadienį arba išsipaišyti veidą oranžiniais dažais ir tapti Helovyno moliūgu ar vedinai žaisliniu lėlių teatro šunimi eiti miesto gatve ir loti ant tikro šuns. Kiekviena Nijolės diena pilna išmonės, idėjų, o svarbiausia tai, kad į teatrinį vyksmą ji įtraukia savo kaimo bendruomenę.

Vaidinti ir kitiems vadovauti Nijolė pradėjo dar būdama mokinukė, kai gyveno Laukesoje (Tauragės r.). Po vidurinės ji baigė Rokiškio kultūros mokyklą,kur studijavo režisūrą. Dar besimokydama Nijolė susipažino su šauniu kavalieriumi Jonu Čirūnu. „Mano kursiokė pakvietė Joną vaidinti. Mudu vaidinome Taručius spektaklyje „Žemė maitintoja“. Po premjeros pirmą kartą pasibučiavome, o po vestuvių apsigyvenome pas anytą Bajoruose – tai buvo stiprus paukštininkystės tarybinis ūkis. Išauginome keturias dukras. Jonas vaidino daugelyje „Šnekučio“ ir Rokiškio liaudies teatro spektaklių. Jis buvo šeimos teatro vairuotojas. Svarbiausia, kad jis suprato teatro specifiką, palaikė mano aistrą teatrui. Kartu pragyvenome 27 metus. Deja,prieš 12 metų jis susirgo lėtiniu plaučių uždegimu.Įvestas į komą jis nebepabudo. Pirmus metus buvo labai sunku, bet man padėjo piešimo terapija dailės mokykloje. Mokytojas a. a. Edmundas Petrovas mokė piešti pieštuku. Tas dvi valandas galvodavau tik apie piešimą, o namuose, ką bedaryčiau, vis apie Joną mintys sukosi. Tuomet buvau lyg atvira žaizda – mane visą skaudėjo net nuo žmogaus žvilgsnio.Tada supratau, kas yra žmogaus aura. Po metų užaugo tarsi nauja oda, – atsidūsta moteris. – Ir teatras man padeda „atsijungti“. Būna blogų dienų, bet išeini į sceną ir pasimiršta visos bėdos– jau būni ne savimi, o kuriamu personažu.“

N.Čirūnienė–režisierė, aktorė, lėlininkė, moterų klubo „Vidurdienio damos“ įkūrėja. Sigito Daščioro nuotr.

Šaunioji Bajorų trijulė

Šeimai pagausėjus, moteris įkūrė „Mamos Nijolės teatrą“. „Namuose su dukromis žaidimo forma vaidinome pasakas su mano siūtomis lėlėmis, vėliau pradėjome vaidinti publikai. Dešimt metų Bajoruose turėjau vaikų teatrą „Špokai“, kuriame vaidino vietiniai vaikai, bet ir jie užaugo“, – pasakojo N.Knečiūnaitė-Čirūnienė.

Netrukus Bajoruose atsirado lėlių teatras ČIZ. Šis vardas – teatro įkūrėjų pavardžių pirmosios raidės: Čirūnienė, Ivanova, Zemelienė.Nadiežda Ivanova – Rokiškio rajono savivaldybės J.Keliuočio viešosios bibliotekos vaikų skyriaus bibliotekininkė. Nadiežda bibliotekoje įkūrė savo vaikų teatrą „Padaužiukai“,kuriam šiemet sukako 25-eri.Dalia Zemelienė – seniūnijos kultūros specialistė. Visų trijų moterų vaikai jau užaugę, bet jos pačios liko vaikystėje ir jau 20 metų kuria teatro šventę mažiesiems žiūrovams ne tik savo kaime, bet ir visoje Lietuvoje bei užsienyje, dalyvauja lėlių teatro festivaliuose. 2002 m. ČIZ pelnė „Aukso paukštę“ kaip geriausias mėgėjiškas lėlių teatras, ne kartą apdovanotas už edukacines programas vaikams.

„Kai kuriuos „Mamos Nijolės teatro“ spektaklius vaidiname ir lėlių teatre ČIZ: „Limonadinės princesės“, „Gražiausios Šarlio Pero pasakos“. Per spektaklį „Trijų pasakų mazgelis“ vaikus mokome rišti mazgus. Jį su malonumu žiūri ir suaugusieji, ir vaikai.“

Teatras ČIZ (iš kairės)– N.Zemelienė, N.Čirūnienė,N.Ivanova.Žiūrovams jos dovanoja teatro stebuklą ir gyvenimo džiaugsmą.

Lėlių namai

Teatro ČIZ širdis – kultūros centre esantis lėlių kambarys, kuriame gyvena visos spektaklių lėlės, siūtos trijų lėlininkių rankomis.Per 20 metų čia susirinko daug žaismingų, savitų pasakų personažų.Moterų išmonė neturi ribų: pintinė virsta višta, skėtis tampa sparnais plasnojančia varna, o šlepetė – ežiuku. Tuščius stiklo buteliukus jos paverčia fėjomis, o senus lagaminus– paslaptingomis teatro dekoracijomis. Čia pat stovi ir teatro salė, kurioje telpa 150 žiūrovų. Netgi kėdės ČIZ teatre nepaprastos, tapusios pasakų personažais, judančiais ant ratukų.

Nijolės, Nadieždos ir Dalios rankose lėlės atgyja, o artistės prakalbsta išraiškingais savo personažų balsais. Įvyksta teatro stebuklas – patenkame į kitą realybę, į pasakų pasaulį, patikime viskuo, kas vyksta scenoje. Pirmiausia todėl, kad pačios lėlininkės tuo tiki, nuoširdžiai ir talentingai kuria šventę, mėgaujasi tuo, ką daro.

Mato žiūrovų akis

„Seniau lėles siūdavome mano namuose, o dabar anūkės paaugo, namuose sumažėjo vietos, tad lėles siuvame kultūros centre, mano kabinete. Didžiąsias dalis pati susiuvu mašina. Dalia jas prikemša, užpildo sinteponu ir užtvirtina plyšius, o Nadiežda pritaiso pačias smulkiausias detales (akytes, nosytes, plaukus), suteikia lėlei išraišką – ji turi kantrybės ir kruopštumo dovaną“, – lėlių gamybos procesą atskleidžia Nijolė.

Režisierė pabrėžia, kad ČIZ aktorės vaidina neužtemdytoje salėje, kad galėtų matyti spindinčias žiūrovų akis ir jausti jų emocijas – susižavėjimą, smalsumą. „Stengiamės su žiūrovais užmegzti gyvą ryšį, įtraukti juos į teatrinį vyksmą. Mūsų žiūrovai tampa spektaklio veikėjais. Vaidinant tenka daug improvizuoti“, – pasakoja Nijolė.

Viename kaime – du teatrai

Bajoruose veikia N.Čirūnienės vadovaujamas suaugusiųjų teatras „Šnekutis“, kurio repertuare – net šeši šiuo metu vaidinami spektakliai. Juose vaidina Bajorų kaimo gyventojai: Nemira ir Vytautas Statulevičiai, jų sūnūs Česlovas bei Zenonas, Regina ir Robertas Strumskai, Ramūnas, Irma, Inga, buvęs seimo narys Vytautas ir kt.

Didžiausias režisierės džiaugsmas – vaidinančios šeimos.N.Čirūnienė geru žodžiu mini Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnę Dalią Janulienę: „Ji būna ir seniūnė, ir artistė, ir vairuotoja, ir renginių vedėja, visada palaikanti, padedanti, suprantanti kultūrą.“

Savaitę prieš Jonines Bajorų bendruomenė kas dveji metai mėgėjų teatrus iš aplinkinių rajonų sukviečia į teatro festivalį „Jonvabalis“. Spektakliai vaidinami netradicinėse erdvėse – kaimo gyventojų kiemuose, pievose,aplinkiniuose kaimuose.

Aktyviai rokiškėnei savo dviejų teatrų per maža – ji vaidina ir Rokiškio kultūros centro teatro spektakliuose, kuriuos režisuoja Neringa Danienė.

N.Čirūnienė – spektaklių režisierė, aktorė, literatūrinės dalies vedėja, lėlininkė, žiūrovams dalijanti teatro stebuklą ir gyvenimo džiaugsmą.2012 m. ji buvo apdovanota Rokiškio rajono savivaldybės sidabro ženklu „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“.

Vidurdienio damos

Antradieniais 14 val. Bajoruose moterys renkasi į klubą „Vidurdienio damos“, jungiantį 26 moteris iš viso rajono.

„Dar prieš 17 metų senajame Bajorų kultūros centro pastate mes, keletas dirbančių moterų (kultūros centro direktorė, bibliotekininkė, felčerė), vidury dienos rinkdavomės gerti arbatos. Pamenu, gruodžio mėnesį vyko ūkininkės Zitos Mironienės pirmosios knygos pristatymas.Sutarėme susirinkti sausio mėnesį, nusifotografavome. Visoms išdalinau atminimo lapelį su nuotrauka ir pavadinau mus vidurdienio damomis,kurios gali susirinkti dieną.Taip „prilipo“ klubo vardas. Klubo nariai – moterys, kurioms kaip oro reikia bendravimo, draugystės, turiningo laisvalaikio.

Mes tiesiog švenčiame gyvenimą – kūrybingai, išradingai, kultūringai. Rengiame teminius susiėjimus.Temas sugalvojame pačios, prie jų deriname aprangos kodą, maistą, muziką ir pokalbių temas.Švenčiame kiekvienos damos jubiliejų. Tai ne šiaip baliai, o išskirtinės, teminės šventės. Turime savo gėlių horoskopą, tad kiekviena dama jubiliejaus proga gauna Germos Milaknienės siuvinėtą paveikslėlį – savo gėlę. Štai per Nemiros Statulevičienės jubiliejų vaišinomės tikrais armėniškais šašlykais, tad visos apsirengėme piknikui skirtais rūbais.Nemiros gėlė – gvazdikas, todėl kepurėlėse segėjome po gvazdiką. Šiemet net šeši jubiliejai – tenka nuolat švęsti. Turime savo himną. „Damos gėlės mes rinktinės, džiaugsmas trykšta iš krūtinės, nes visi žiedai po saule puošia, džiugina pasaulį“ – uždainuoja Nijolė. – Kasmet vykstame į ekskursijas – šiemet lankėmės Latvijoje, Tervetėje. Švenčiame ir kalendorines šventes.“

Rugsėjo pabaigoje damų klubas paminėjo E.Šimkūnaitės 100 metų jubiliejų. Audronė Davidonienė atsinešė įvairių džiovintų vaistažolių, mokės ijas pažinti, ragavo arbatų. Paskui visos darė koliažus iš atsineštų sausų lapų ir žiedų. Spalį damos lepinosi pirtelėje pas Valdą ir Nijolę Juozapavičius, o prieš Šiurpnaktį, švytėdamos oranžinėmis moliūgų varsomis, rinkosi Bajorų kultūros centre. Bibliotekininkė Virginija Krasauskienė supažindino su žymiojo drožėjo Liongino Šepkos gyvenimu, o paskui vidurdienio damos čiupo į rankas peiliukus ir iš moliūgų kūrė linksmai šiurpius personažus.

Teatrinis vyras valandai

Nijolė juokauja turinti teatrinį vyrą valandai – tiek trunka suaugusiųjų teatro „Šnekutis“ spektaklis „Pabezdėk po jazminais“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“, kuriame ji su aktoriumi Ramūnu Traškinu vaidina sutuoktinius Brigitą ir Alfą.

„Juokauju, kad nors valandai turiu vyrą, kurį galiu apkabinti, pabučiuoti. Man to užtenka. Juk kiekvienai moteriai norisi paflirtuoti, kam nors patikti, – šypsosi aktorė. – Dabar esu pati sau šeimininkė. Kito vyro neieškau – kodėl turėčiau tą žmogų apkrauti savo problemomis, charakterio ypatumais?“

Jau 8 metus gyvuoja Bajorų dviratininkų klubas, o Nijolė – aktyvi jo dalyvė. „Per metus darome keletą žygių – du kartus po 50 km ir trumpesnius. Šiemetis maršrutas: Čedasai–Panemunis–Pandėlys. Mina ir šeimos su vaikais, yra buvę net kelionių su nakvyne. Mus padrąsina šaunus klubo treneris Sergejus Ivanovas, Nadieždos vyras.

Vaidino TV seriale

N.Čirūnienė 2004 m.vaidino humoro seriale „Miesčionys“, kurio veikėjų–Raimundėlio, Tatos, Beausio– iki šiol nepamiršo TV žiūrovai. „Buvau Raimundėlio močiutė, o mano dukra – Stefutė iš Subačiaus. Iki šiol yra šio serialo gerbėjų, kurie man atsiunčia ištraukas. Kartais pažiūriu – kvaila, bet juokinga. Gatvėje, parduotuvėje mane atpažindavo pirmiausia iš balso. Mama pasakojo, kad mane mažą kartą paliko padaboti tėvui, o aš pradėjau garsiai rėkti. Tas sako:„Nešiu prūdan ir įmesiu, kad nerėktum.“ Nemetė, todėl ir rėkauju iki šiol, – šypsosi skambaus, malonaus balso tembro savininkė. – Ištreniravau balsą dirbdama lauke su vaikais.Net Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas yra pagyręs – kai per mišias skaičiau šventojo rašto ištraukas, jis sakė, kad mano balsas kaip varpas.“