„Dzūkijoje daugėja bičių šeimų, jas prižiūrėti vis dažniau ryžtasi jaunimas“, – pastebi Alytaus bitininkų draugijos pirmininkas Juozas Eimutis Petrauskas. Pasak bičiulio, Alytaus rajone skaičiuojama apie 4 tūkst. bičių šeimų, draugijai priklauso 142 bitininkai. Daugeliui tai laisvalaikio pomėgis arba galimybė puoselėti sveikatą tausojantį kaimo verslą. Pareigingi bičiuliai ir lengva žiema sudarė sąlygas pavasarį ir sezono pradžią bičių šeimoms pasitikti be praradimų. Žydintys sodai ir laukai ne vieną bitininką išgąsdino ankstyvais bičių spiečiais. Suspėjusieji šį reiškinį suvaldyti bičiuliai meduvėse jau randa pilnas korių akeles žibančio medaus.

Gaisras bitynams nepakenkė

Visuomenę išgąsdinęs Alytaus padangų gaisras ir į aplinką patekę dūmų debesys bitynus rado miegančius, sutvarkytus ramybės laikotarpiui. Užgesinus gaisrą visuomenės sveikatos specialistų paimti vandens ir dirvos mėginiai, ištirti šalies ir užsienio laboratorijose, paliudijo, jog tarša neviršijo leistinų normų.

Pasak J. E. Petrausko, bitininkai yra tvarkingi ir pareigingi, kaip ir jų ganomos bitelės. Šalies agrariniame sektoriuje prieš dešimtmetį kilę nesutarimai tarp ūkininkų, augalų apsaugos priemonėmis purškiančių žydinčius rapsus, kitus pasėlius, ir bitininkų, dzūkų bičiuliams problemų nekelia. Valstybės tarnybos patvirtinusios informavimo taisyk-

les, būdus ir metodus. Šiandien ūkininkai patys suinteresuoti, kad bitininkas į jų laukus atvežtų bičių – dėl jų veiklos gerokai padidėja žemės ūkio kultūrų, sodų ar uogynų derlius. „Vienoje šalies laboratorijoje tyrėme žiedadulkių kiekį meduje, – pasakoja Alytaus bitininkų draugijos pirmininkas. – Visuose skirtingu laiku išsukto medaus mėginiuose mokslininkai aptiko rapsų žiedadulkių.“

Bičiulis J. E. Petrauskas prisipažįsta bitininkaujantis daugiau nei keturis dešimtmečius, pastaruoju metu laikantis 46 bičių šeimas, joms „ganyklas“ parenkantis atokesnėse vietose, kur gausu žydinčių laukinių augalų. Praėjusiais metais bitelės ganėsi Alšios hidrografiniame draustinyje, Dzūkijos pakraštyje tarp Jiezno ir Stakliškių (Prienų r.). Daugiažiedis jo bityno medus namuose neužsigulėjo, nors bičiulis turguje nė karto bičių produkcija neprekiavo. Pasak J. E. Petrausko, tikriausias medus –

iš bitininko rankų. Vartotojai tą žino. Dabar visi laukia sodų ir pienių žiedų medaus.

Pasak Alytaus bitininkų draugijos pirmininko J. E. Petrausko, gegužės mėn. Dzūkijos laukai šviečia nuo žydinčių rapsų. Bitininkams ši kultūra ir džiaugsmas, ir rūpestis. Bičių šeima iš rapsų surenka ir pagamina 120 kg medaus, o iš kitų žydinčių augalų – iki 30 kg. „Galima įtarti, jog bitė iš tingėjimo renkasi rapsus, – sako J. E. Petrauskas, – nektaro daug, jį paimti arti ir lengva.“

Anot bičiulio, vartotojai vengia pirkti rapsų medų, tačiau sumanūs turgaus prekeiviai sugeba jį praskiesti įvežtiniu, aromatizuoti, padaryti kreminį, sumaišyti su džiovintais vaisiais ar uogomis. J. E. Petrauskas palaiko šalies vartotojų teisių gynėjų teiginį, jog privalu turėti savo šeimos bitininką. „Tuomet paaiškini pirkėjui, iš kokių augalų žiedų surinktas medus, kokios jo savybės, kada ir kiek jo vartoti, – kalba bičiulis. – Daugelio ES šalių statistika rodo, jog per metus žmogus suvalgo kilogramą medaus, lietuvis – mažiau nei pusę“.

Bitės neapvils

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Alytaus departamento vyr. specialistas ir bitininkas Alfonsas Šerkšnas teigia, jog alytiškių bitininkų prižiūrimos bičių šeimos skraidymo sezoną pradėjo lauku, spiestis ėmė gegužės mėnesį, tai irgi įprasta. A. Šerkšno žodžiais, iki Joninių bičių šeimos stiprėja, atsiranda daugiau bičių jaunimo. Stebėsenos programa garantuoja, jog vartotojai šiemet gaus puikios kokybės ir vertingo sveikatai medaus. Apie jo kilmę, kokybę, savybes VMVT yra paskelbusi tarnybos specialistų atsakymus į bitininkų ir vartotojų dažniausiai užduodamus klausimus.

Medaus kokybė ir vertė

Pagrindinės medaus sudedamosios dalys – angliavandeniai, fruktozė ir gliukozė. Šių angliavandenių lengva pagaminti ir pramoniniu būdu, maistui tokie fruktozės ir gliukozės sirupai plačiai naudojami. Tačiau medus vertingas dėl jame esančių organinių rūgščių, baltymų, fermentų, vitaminų. Naudingų savybių turi tik tas medus, kurį bitės pagamina iš žieduose surinkto nektaro arba iš augalais mintančių vabzdžių išskiriamo ir bičių surinkto skysčio – tai specifinis, vadinamasis lipčiaus medus. Viską, ką surinko miškuose ir laukuose, bitės perdirba savo organizme, papildydamos specifinėmis medžiagomis, suneša į korius, padeda išgarinti drėgmę ir palieka koriuose subręsti. Natūralaus medaus skonis, kvapas, spalva – priklauso nuo augalų, iš kurių bitės rinko medų, rūšies, taip pat nuo metų laiko, kada suneštas medus.

Medaus kokybę ir vertingumą nulemia jo natūralumas, gamtinės sąlygos, aplinkos, kurioje auga augalai, iš kurių bitės surenka nektarą medui gaminti, taršos lygis. Intensyvios žemdirbystės sąlygomis sudėtingiau darosi pagaminti aukštos kokybės medų dėl intensyviai naudojamų augalų apsaugos preparatų.

Vartotojams žinotina, kad prekyboje galima įsigyti ir įvežto kitų šalių medaus. Jei medus kilęs iš daugiau nei vienos Europos Sąjungos valstybės narės arba trečiosios šalies, šis žymuo, priklausomai nuo atvejo, turi būti: „ES medaus mišinys“, „ne ES medaus mišinys“, „ES ir ne ES medaus mišinys“.

Ieškant gero, kokybiško medaus parduotuvėje pirmiausia vertėtų atidžiai perskaityti etiketę: ar tai lietuviškas medus, ar įvežtinis, o galbūt – medaus mišinys.

Ar kristalizavimasis atspindi kokybę

Įprasta ir natūralu, kad jau po paros po išėmimo medus pradeda kristalizuotis, o po 3 mėnesių saugojimo – medus būna susikristalizavęs. Ne visada teisingas įsitikinimas, jog kokybiškas – tik kietas medus. Lipčiaus (nesikristalizuoja) ir viržių (lėčiau kristalizuojasi) medus gali būti ir skystos konsistencijos.

Lėčiau kristalizuojasi pakaitintas ar nelietuviškos kilmės medus. Įvežtinis medus ir jo mišiniai visuomet skystesni. Dabar medaus gamintojai gali pagaminti ir kreminės konsistencijos medų be kaitinimo, naudodami specialias technologijas. Šviežią, vos pradėjusį kristalizuotis medų kas keletą dienų suplakus virtuviniu maišytuvu, jis taip pat visą laiką išliks kreminės konsistencijos.

Labai skystas, nekietėjantis medus turėtų kelti įtarimų dėl kokybės, nes medus suskystėja pakaitinus jį aukštesnėje nei +40 oC temperatūroje. Kartais kaitinimu siekiama sustabdyti prasidėjusį medaus rūgimo procesą. Medus gali būti kaitinamas ir prieš jį išpilstant į vartotojams skirtą tarą. Tad jei rudenį, žiemą ar pavasarį perkate medų, jis turėtų būti susikristalizavęs. Jei medus skystas – galima įtarti, kad medus buvo kaitintas. Vadinasi, gali būti praradęs savo unikalias maistines savybes.

Į ką vartotojams atkreipti dėmesį

Perkant medų, reikėtų atkreipti dėmesį į jo galiojimo laiką, spalvą, konsistenciją ir net kvapą. Spalva ir sudėtis priklauso nuo augalų, iš kurių bitės rinko nektarą. Nektaro medus gali būti nuo skaidrios bespalvės iki tamsiai rudos spalvos su įvairiais atspalviais. Bespalvis medus – surinktas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūno žiedų. Šviesiai geltonos spalvos – iš liepų, liucernų, garstyčių žiedų. Gintarinis – iš saulėgrąžų, gluosnių, agurkų žiedų, tamsiai geltonos spalvos – iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų. Tamsios spalvos medus – tai lipčiaus ar vyšnių žiedų medus. Medaus spalva taip pat priklauso nuo metų laiko, bičių rūšies, korių senumo. Medaus aromatas priklauso nuo jame esančių eterinių aliejų. Kiekvienos medaus rūšies specifinį kvapą nulemia žiedų nektaras, laikymo sąlygos, meduje esančios priemaišos. Liepų, aviečių, akacijų ir kt. augalų žiedų medus itin aromatingas. Nekokybiško, pradėjusio rūgti, kaitinto, ilgai laikyto medaus kvapas silpsta. Lipčiaus medus – apskritai bekvapis. Kristalizuodamasis medus šviesėja, o laikomas aukštoje temperatūroje tamsėja.

Kaip laikyti ir kiek galioja

Geriausia medų laikyti tamsioje, vėsioje vietoje, sandariai uždarytuose stikliniuose induose. Patalpa, kurioje laikomas medus, turi būti sausa, gerai vėdinama, ne drėgnesnė kaip 60 proc. Medus gali būti saugomas rūsyje, šaldytuve. Optimali yra 5–10 oC temperatūra. Medaus negalima laikyti šviesoje, ypač to, kuris yra stikliniuose induose. Veikiamas saulės šviesos, jis netenka antimikrobinių savybių, sunaikinamos biologiškai aktyvios medžiagos.

Ilgai laikyti tinka tik subrandintą medų iš užakiuotų korių, kuriame drėgmės procentas neviršija 20 proc. Toks medus gali būti saugomas neribotą laiką, tačiau gamintojas privalo nurodyti galiojimo terminą (etiketėje nurodoma „Geriausias iki… data“). Galiojimo terminą nustato patys medaus gamintojai ir dažniausiai tai 1 ar 2 metai. Vis dėlto medaus žinovai rekomenduoja vartoti medų nuo vieno medunešio iki kito, atnaujinti atsargas įsigyjant naujo derliaus medaus.

Justinas ADOMAITIS