LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Žemės ūkio ministerija, nusprendusi drausti mulčiuoti žolę pievose ir ganyklose, tvirtina, kad toks spendimas naudingas ne tik aplinkai, bet ir kovoje su vadinamaisiais sofos ūkininkais, kurie nieko negamindami, nesukurdami jokios pridėtinės vertės gaudavo išmokas. Tačiau dėl tokio sprendimo gali nukentėti bitininkai – jie yra dalies taip iki šiol tvarkytų pievų savininkai, kurie už tai nebegaus išmokų, nors kuria pridėtinę vertę gamindami medų ir jo produktus. Be to, baiminamasi, kad ūkininkai dalį pievų gali atiduoti intensyviai žemdirbystei, dėl ko sumažės bičių „ganyklų“ plotai.
Sumažės bičių „ganyklų“
„Ministerijos priimtas sprendimas yra nukreiptas prieš „sofos“ ūkininkus, tačiau dėl jo problemų gali kilti bitininkams. Pievų savininkai dabar svarsto, kaip jiems pasielgti – ar su nuostoliu toliau išlaikyti pievas ir jas tvarkyti, ar atiduoti žemes intensyviai žemdirbystei. Esame sunerimę, kad pasikeitus pievų tvarkymo taisyklėms gali žymiai sumažėti natūralių pievų plotų (vertingo medaus išteklių šaltinio) ir šalies gyventojams nebegalėsime pasiūlyti tokio vertingo produkto kaip iki šiol. Medaus vietinei rinkai nepritrūktų, tačiau kokybiško, iš natūralios gamtos, gali ir pamažėti“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Lietuvos bitininkų sąjungos (LBS) prezidentas Sigitas Uselis.
Bitininkų nerimą ir nepasitenkinimą sukėlė žemės ūkio ministro įsakymo „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ punktas, kuris nurodo, kad nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) pievose ir žolinių azotą kaupiančių augalų ariamojoje žemėje, laukuose turi būti sutvarkyta (išvežta iš lauko arba supresuota, arba šienas sudėtas į kūgius) laikantis nustatytų šienavimo terminų. Tad deklaruojantys pievas bitininkai privalės nušienautą žolę sutvarkyti – išvežti iš lauko arba surinktą šieną sudėti į kūgius vienoje pievos vietoje. Iki šiol bitininkai galėdavo iki rugsėjo 1-osios žolę mulčiuoti – susmulkinti ir tolygiai paskleisti pievoje. Šienavimo terminai nepasikeitė, keičiasi tik pievų sutvarkymo būdas.
„Dalis pievų savininkų yra ir bitininkai. Jiems šios pievos yra vadinamosios bičių ganyklos, kur yra kuriama pridėtinė vertė. Bitės medų neša ir iš bitininkų pievų, ir iš kitų savininkų plotų, todėl nėra teisinga sakyti, kad lėšos pievų priežiūrai eikvojamos veltui“, – tvirtino S.Uselis.
Praėjusiais metais plotus deklaravo 5 032 bitininkai. Bendras deklaruotas jų plotas siekia 102 513,75 ha.
Pasak S.Uselio, Lietuvos bitininkų sąjunga nepritaria minėtam pievų tvarkymo taisyklių pakeitimui, nes tokiais pakeitimais yra bloginamos gamtinės sąlygos bitėms, kamanėms, kitiems vabzdžiams, ir gali žymiai sumažėti vertingų bičių ganyklų plotų, nes prižiūrėti pievas taip, kaip iki šiol, bus ekonomiškai nenaudinga.
Gera praktika tapo netinkama
Klaipėdos krašte 48 bičių šeimas laikantis Arūnas Neverdauskas įsitikinęs, jog bitininkams dėl pievų tvarkymo taisyklių pakeitimų kils nemažai problemų.
„Birželio pradžioje nupjovus žolę, šienas būna geras, kokybiškas, jį galima ir parduoti, o ką reikės daryti, kai nupjausime rugsėjį? Kur reikės dėti menkavertę žolę, netinkamą pašarams? Jos išvežimas iš pievų irgi kainuoja“, – „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino A.Neverdauskas.
Pievų priežiūros tvarką ministerija pakeitė įvertinusi aplinkosaugos bei žemės ūkio srities mokslininkų bei ekspertų poziciją dėl nušienautos biomasės palikimo laukuose – žolės smulkinimo ir paskleidimo. Pasak mokslininkų, mulčiavimas turi neigiamos įtakos aplinkosauginiams žemės ūkio procesams: šienavimo vietoje keičiasi augalijos struktūra, išnyksta pievoms būdingi augalai, susmulkintoje biomasėje veisiasi pelėsis.
Su tokiais argumentais bitininkas A.Neverdauskas nesutinka. Jo nuomone, mulčiavimas nėra žalingas gamtai. Bitininką stebina, kad toks pievų tvarkymas staiga tapo nebetinkamas, nors iki šiol buvo laikytas gera praktika ir taip pat buvo grindžiamas mokslininkų argumentais, tai atitiko geros agrarinės pievų bei ganyklų būklės palaikymą ir už tai buvo skiriamos išmokos. Europos Sąjunga (ES) skatino tokią tvarką.
Pasak Klaipėdos krašto bitininko, mulčiavimas ir tolygus žolės paskleidimas pievose – gera aplinkosauginė priemonė, nes ji skatina biologinės įvairovės išsaugojimą.
„Nesuprantu, kaip galima pas mus pamaryje ar Dzūkijoje, kur smėlėtos, nederlingos žemės, drausti mulčiuoti. Juk susmulkinta bei paskleista žolė pievoje supus ir taip pieva bus patręšta. O dabar reikės nupjautą žolę išvežti ir ką tada? Mineralines trąšas pirkti ir tręšti, kad pieva vėl būtų gera? Nesąmonė. Iki šiol galiojusi pievų tvarkymo tvarka buvo tinkama. Pagal ją tvarkant pievas augalų įvairovė keičiasi – jau ne vien šunažolė ar eraičinas auga, bet atsiranda ir kitokių žolelių, augalų. Kai susmulkintą žolę paliekame, ji supūva bei patręšia pievą, jau kitais metais žolės turi energijos išdygti ir pražysti. Augalų įvairovė bitininkams labai svarbi“, – sakė A.Neverdauskas.
Ieškoma alternatyvų
Jurbarko rajono bitininkas Robertas Butkevičius laiko 150 bičių šeimų. Jis mano, kad dėl naujųjų pievų tvarkymo taisyklių bitininkai, kurie turi ganyklų ar deklaruoja pievas, patirs daugiau rūpesčių.
„Ir iki šiol nušienauti pievas kasmet reikėdavo iki rugsėjo 1 dienos. Pasikeitimas tik toks, kad dabar reikia šieną sudėti į kūgius ar išvežti. Manau, kad teisingas sprendimas, jog pievas reikia nuvalyti. Ministerija sako, jog tokį sprendimą priėmė dėl vadinamųjų sofos ūkininkų, kurie nieko nedirba, negamina, tik deklaruoja pievas ir gauna išmokas už mulčiavimą“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė R.Butkevičius.
Bitininkas sako, jog turbūt nereikėtų baimintis, kad nelikus mulčiavimo ir išmokų už jį, daug pievų bus užarta.
„Yra nemažai neariamų, nederlingų pievų. Aš turiu 10 ha pievų, kurias deklaruoju. Jas šienauju kasmet ir tikrai jų nearsiu, nes didesnis rūpestis bus sėti, akėti, pjauti, negu kad nušienauti pievą ir sutvarkyti šieną“, – sakė R.Butkevičius.
Bitininkai bando ieškoti alternatyvų, kaip pagerinti situaciją, kuri susidarė uždraudus mulčiavimą. Didžiausio Lietuvoje ekologinio bitininkystės ūkio savininkas Laimonas Galvonas siūlo galimą problemos sprendimo būdą – galbūt būtų galima išlaikyti dviejų tipų pievas. Vienos – natūralios, kuriose būtų vykdoma kuo mažesnė ūkinė veikla ir išlaikoma visa gamtinė ekosistema. Bitininko nuomone, tai lemtų pakankamą kiekį žydinčių augalų – maitinimosi šaltinį bitėms. Pasak L.Galvono, antro tipo pievos galėtų būti medingų augalų pievų sėja, kai šio tipo pievos suformuojamos iš įvairių medingų augalų mišinių.
„Taip tose zonose būtų praturtinama medingų augalų bazė ir gausėtų kitų natūralių vabzdžių apdulkintojų, padidėtų jų populiacijos dydis“, – teigė L.Galvonas.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, susitikęs su bitininkais, teigė, jog reikia rasti sprendimą, ką daryti su fitomase, nes smulkinimas nėra išeitis. Ministras sakė nemanąs, jog bus pradėta masiškai arti. Metus bus stebima, kas vyksta, ir bus ieškoma pievų išsaugojimo būdų, naudingų tiek bitėms, tiek dirvožemio ekosistemai. Pasak ministro, žydinčios pievos, natūralios gamtinės buveinės yra svarbios, jų užtikrinimas ir išsaugojimas yra vienas iš pagrindinių Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslų ir tam yra skiriamos lėšos, tačiau šios priemonės turi būti tikslingos, orientuotos į šiuos aplinkosauginius tikslus. Dėl to ir atsisakoma praktikos, kuomet remiamas visų pievų išlaikymas ir taip išnaudojama daug lėšų, kurios galėtų būti skiriamos prioritetinių sričių finansavimui, tarp kurių būtų ir natūralių buveinių bei žydinčių pievų išsaugojimas ir didesnis rėmimas.
Šiuo metu ieškomi būdai, kokiomis formomis šie pakeitimai galėtų būti pritaikyti. Pakeitimus tikimasi įtvirtinti 2022 m. tiesioginių išmokų taisyklėse.
„Nežinome, kuria linkme pakryps situacija, sumažės pievų plotai ar ne. Po metų bus matyti, kokia kryptimi einama, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė LBS prezidentas S.Uselis. – Iš dabartinės žemės ūkio politikos pusės gal atrodo, kad pagalba pievų savininkams nenaudinga, bet juk čia kuriama pridėtinė vertė, žmonės gauna vertingą produktą – medų. Iš natūralių pievų ir miškų bičių suneštas medus yra pats vertingiausias, padedantis stiprinti žmonių sveikatą. Tai ne tik pagalba mums išlikti kuo sveikesniems, kas ypač aktualu pandemijos laikais, bet ir biologinės įvairovės, ekosistemos saugojimas.“
INFOBOX
Tai įdomu
Medaus kokybę ir vertingumą nulemia jo natūralumas, gamtinės sąlygos, aplinkos tarša, kurioje auga augalai, iš kurių bitės surenka medui gaminti nektarą. Intensyvios žemdirbystės sąlygomis darosi sudėtingiau pagaminti aukštos kokybės medų dėl naudojamų augalų apsaugos preparatų.
Pagrindinės medaus sudedamosios dalys – angliavandeniai, fruktozė ir gliukozė. Medus vertingas dėl jame esančių organinių rūgščių, baltymų, fermentų, vitaminų. Medus savo sudėtyje turi 22 amino rūgštis, 28 skirtingus mineralus, 11 fermentų, tiek pat angliavandenių, A, B, E grupių vitaminų.
Vienas svarbiausių medaus kokybės rodiklių – fermentas diastazė, kurio meduje turi būti ne mažiau kaip 8 vienetai. Diastazės kiekis meduje yra vienas iš svarbiausių rodiklių, patvirtinančių medaus natūralumą. Lietuviškame meduje diastazės būna mažiausiai 20–30 vienetų, o dažniausiai – net 40. Tuo tarpu įvežtiniame iš Kinijos, kitų šalių meduje diastazės kiekis vos siekia žemiausią ribą – 8 vienetus.
Natūralaus medaus skonis, kvapas, spalva priklauso nuo augalų, iš kurių bitės rinko medų, rūšies, taip pat nuo metų laiko, kada suneštas medus.
