Visi, dirbantys žemės ūkyje, priklauso nuo dangaus malonės. Ne išimtis ir bitininkai. Lietinga šių metų vasara ne vieną jų gali palikti ne tik be uždarbio, bet ir be bičių.

Išskirtiniai metai

Gamtą, aišku, lengviausia apkaltinti. Netoli Kauno, Ringauduose, įsikūręs žinomas bitininkas dr. Algirdas Amšiejus medaus derliumi nesiskundė. „Ši vasara buvo gera tiems bičiuliams, kurie nepatingėjo vežti avilių prie ganyklų – grikių, rapsų, facelijų, kitų medingųjų augalų laukų. O turintieji stacionarius bitynus tikrai nesidžiaugia derliumi“, – sakė pašnekovas. Pasak Lietuvos bitininkystės guru, bėda ne vien tušti koriai, bet ir vasarai baigiantis iš bado mirštančios bitės. „Nepamenu metų, kad medunešis būtų baigęsis liepos pradžioje. Vadinasi, bitės pradėjo valgyti tai, ką atsinešė. Ir jei bitininkas laiku neatėjo į bityną, neapžiūrėjo avilių, nieko nuostabaus, kad vieną dieną rado iš bado mirusias bites“, – sakė A.Amšiejus. Jis ragino bitininkus būti atidiems ir, baigus sezoną, tinkamai pasirūpinti bitėmis – pamaitinti, pagydyti, jei reikia, pakeisti bičių motinas.

Mėgėjų problemos

Tie, kam bitininkystė – pragyvenimo šaltinis, nė įsivaizduoti negali, kad bitės vasaros pabaigoje galėtų mirti iš bado. Vilniaus rajone bitininkaujantys tėvas ir sūnus Stanislavas ir Robertas Liachovičiai laiko pustrečio šimto bičių šeimų, Robertas augina bičių motinas. Jų diena prasideda ir baigiasi bitynuose. „Jei bitininkai, išsukę pavasarinį medų, nė kiek nepaliko jo lizdiniuose koriuose, prasidėjus lietums, bitės nebeturėjo kuo maitintis. Tačiau taip pasielgti galėjo tik bitininkai mėgėjai. Nei mūsų, nei kitų bitininkų profesionalų praktikoje tokių dalykų nėra nutikę“, – sakė Robertas.

P. Lileikio nuotr.

Pražudo godumas ir šykštumas

R.Liachovičiui pritarė kartu su tėvais nuo vaikystės bitininkaujantis Utenos rajono Mikėnų kaimo bitininkas Edgaras Skardžius. Jie laiko per 200 bičių šeimų. Anot E.Skardžiaus, bites pražudo žmogaus gobšumas. „Kur tai matyta: išsuka visą medų ir nieko nepalieka bitėms... Kas būtų, jei žmogui kas atimtų paskutinį kąsnį? Nuo mirties išgelbėtų tik medikai reanimacinėje palatoje. Ne vienas mėgėjas skambino mums ir klausė, ką daryti, nes miršta bitės. Taip ir paaiškinome: „Patys kalti, o ne prasta vasara ar dar kas nors“, – kategoriškai kalbėjo pašnekovas. Jis pabrėžė, kad bitininkai mėgėjai dažniausiai kalti ir dėl bitynuose plintančių pavojingų ligų. „Turintieji du ar penkis avilius dažniausiai taupo. Jie gaili vaistams, naujoms vaškuolėms, nori iš bičių gauti kuo daugiau, o joms duoti kuo mažiau. Jie neperka ir bičių motinų, nors mato, kad šeima silpna. Kas tuomet nutinka? Tokią vos gyvą bičių šeimą užpuola stipresnė šeima, išvagia medų ir silpnesnė bičių šeima žūva“, – kitą ištuštėjusių avilių priežastį nurodė bitininkas.

Gelbės grikiai

A. Paliutis

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-valstybinis veterinarijos inspektorius Antanas Paliutis pirmą atostogų dieną baigiantis antrajam rugpjūčio dešimtadieniui skubėjo pas savo bites. „Kol giedra, reikia labai daug nuveikti. Atidaręs avilius pamačiau, kad meduvėse tikrai nedaug medaus. Kai kur koriai visiškai tušti. Manau, panašus vaizdas bus ir lizdiniuose koriuose“, – sakė pašnekovas. A.Paliutis augina ir bičių motinas. Jis džiaugėsi, kad laiku atvažiavo į bityną. Apžiūrėjęs nukleusus pamatė, kad bitės kai kuriuose jų sulindusios į korių akeles, vadinasi, joms trūksta maisto. Pamaitintos cukraus sirupu jos toliau galės dirbti. Pasak jo, laimė, kad netoli bityno yra grikių laukai. Ištaikiusios giedrą dieną bitės spėjo prisinešti nektaro iš jų žiedų. A.Paliutis pabrėžė, kad bitininkai, kaip ir kitų žemės ūkio sričių atstovai, visada priklausomi nuo dangaus malonės.

Pamynė tradicijas

Senesnės kartos žmonės pamena laikus, kai bitininkai buvo laikomi ypatingais žmonėmis, o bites buvo vadinamos Dievo vabalėliais. Pakalbinti turguje bitininkai tikino, kad būdavo įprasta pirmiausia pasirūpinti, kad maisto būtų bitėms, o sau imti tik tai, kas liko. Dosnumas buvo išskirtinis bitininkų bruožas. „Kai buvau maža mergaitė, pamenu, senelė liepdavo pirmuoju medumi apdalyti visus kaimynus. Nešina stiklainėliais su dideliu malonumu apibėgdavau juos“, – dalijosi prisiminimas bitininkų medumi turguje prekiaujanti Elena. Pasak jos, senelė žinojo, kad visada turės medaus, jei bus dosni bitėms ir žmonėms. Elena apgailestavo, kad dabartiniai bitininkai – kitokie. Bitininkystė jiems – tik verslas, galimybė gerai uždirbti. Senąsias tradicijas jie tikriausiai laiko prietarais. Pasak moters, nieko nuostabaus, kad jiems ir nesiseka.