Vyrų grožio kultas ir barzdaskučių, vadinamųjų barberių, kultūra sparčiai populiarėja visame pasaulyje. Ant gražuolės Apaščios upės kranto, miestelėnų dar menamos senosios pirties pastate, dirbantį vyrų kirpimo meistrą 34 metų Artūrą Kavaliauską drąsiai galima vadinti barberių kultūros pradininku Biržuose. Kartu dirbti pradėjo ir jo mokinys – tolimas šalis pažinęs ir į gimtinę grįžęs 22 metų Audrius Kubilius. 

Net seniausiais Antikos laikais barberių salonai buvo svarbi socialinė erdvė, kurioje vyrai rinkosi šukuosenas, tvarkydavo barzdas ir tiesiog bendraudavo. Žemaitės gatvėje renovuojamo pastato antrajame aukšte įsikūrusią vyrų kirpyklą galima vaidinti kuriama džentelmenų oaze. Joje apsilankę vyrai gali ne tik pasirūpinti šukuosenų bei barzdų grožiu, bet ir trumpam pamiršti reikalus, pasimėgauti gurkšniu gaivaus ar tauraus gėrimo. Kliento individualumą gerbiantis meistras „į dūšią brautis“ nesirengia, tačiau gali būti puikiu pašnekovu ar tik supratingu klausytoju...

Žmonos gimtinėje

Netrukus 35- erių sulauksiantis Artūras Kavaliauskas tvirtina, kad dažnai šiame krašte girdima jo pavardė nesako ničnieko apie galimus giminystės ryšius. Ir su Biržais jokių sąsajų nebuvę.

„Neriša niekas, išskyrus žmoną“, - sako Artūras, iš sostinės į Biržus atvykęs su šeima: žmona Lina ir dviem vaikais – pusantrų metukų sulaukusia Eleonora ir trimečiu Gabrieliumi.

„Manėme, kad Biržuose vaikams augti bus geriau, darželius lengviau gausime“, - sako garsiuose salonuose dirbęs meistras. Tačiau, anot jo, realybė pasirodžiusi kitokia. Darželio teko gerokai palaukti, o viltis, kad kirpykloje teks plušėti mažiau, apvirto aukštyn kojom.

„Darbo yra be galo daug, nors uždarbis tris kartus mažesnis negu Vilniuje. Ir nuomos kainos Biržuose – tikras „kosmosas“. Gerai, kad šitame salone aš turiu tikrai puikias sąlygas – pačias geriausias Biržuose. Man dėl to pasisekė“, -  kalba Artūras. Šeima gyvena žmonos tėvų Lino ir Veros sodyboje, turi atskirą namą. Dėl to Artūras  džiaugiasi. Biržiečius jam teko pažinti kaip „kieto“ charakterio, nuostatų besilaikančius, kitus atsargiai, netgi įtariai vertinančius žmones.

Apie kirpimo  paslaugų kainą meistras nekalba. Pasak jo, kainuoja ir klientui skiriamas laikas, ir geros priemonės bei įrankiai.

„Ne visi gali suprasti, kad už žirkles galima mokėti nuo dviejų šimtų iki tūkstančio eurų. Tačiau kaip muzikantui svarbus instrumentas, taip kirpėjui – įrankiai“, - sako vyras.

Apie pirmąjį kirpimą ir kariuomenės patirtis  

Artūras juokiasi, kad pirmas jo kaip kirpėjo bandymas buvęs penktoje klasėje.

„Vienas laiko, kitas kerpa“, - kirpimo stilių apibūdino humoro jausmu apdovanotas barberis. Jo gyvenime – daugybė spalvų. Vaikystėje tekę lankyti ne vieną mokyklą ir ne viename mieste. Tai priklausę nuo tėvų darbo. Mokyklą baigė Alytuje, Dubline (Airija) studijavo su verslu susijusius mokslus. Tačiau svajonės vis sukosi apie kariuomenę. Ir tada, kai draugas pradėjo tarnauti specialiose pajėgose, jo pavyzdžio įkvėptas Artūras sako ryžęsis bandyti kariškio gyvenimą. Pradėjo tarnybą  kariuomenėje,  po kurio laiko praėjo atranką į specialiąsias pajėgas. Viską aukštyn kojom apvertė  „subyrėjusi nugara“. Patirtos traumos pasekmės Artūrą persekiojo ir ėmus tarnauti povandeninių veiksmų (narų)  komandoje, ir Prancūzijos svetimšalių legione.

“Po visų šių nesėkmių trejus metus linksminausi, tačiau nebuvo linksma. Buvau 25 – erių, kai supratau – arba visiškas dugnas, arba privalau keltis“, - apie išgyventas patirtis atvirai kalba Artūras. Ir neslepia, kad priskelti padėjęs tikėjimas. Viename iš religinių konferencijų jis sutikęs ir būsimą žmoną Liną – sekmininkų bažnyčios pastoriaus Lino Šnaro dukrą.

Ėmęs mokytis kirpėjo amato Artūras pradėjo dirbti. Kirpo ir moteris, o pastaruosius penkerius metus jo klientai daugiausia buvo vyrai, tarp jų ir žinomos asmenybės.

„Reikia įdėti labai daug darbo, labai stengtis, kad išmoktum ir galėtum pasiekti rezultatą. Čia kaip ir sporte“, - sako Artūras.

Biržuose meistras jau turi savo klientūrą. Sugrįžta ir tie, kurie iš pradžių kartoja niekada nesikirpsiantys pas vyrą,  abejoja kirpėjo darbu, barasi, šūkauja.

„Tokie išsibarę, kaip taisyklė, tikrai sugrįžta“, - sako Artūras apie klientus vyrus. Kartais  kerpa ir moteris. Tačiau, anot meistro, tik drąsias – nebijančias ir norinčias keistis. Ir tam visai įtakos neturintis amžius. Vaikus Artūras sutinka kirpti tik tuos, kurių tėvai pasako, kad atžala sėdės ramiai.

„Vaikus kirpti yra labai atsakingas darbas. Mano Gabrielius bijo kirptis – tai vaikšto kaip tikras džiunglių vaikas“, - juokiasi Artūras.

Apie savo mokinį Audrių meistras kalba linksmai, tačiau pagarbiai. Vertina jo pasirinkimą ir gebėjimus.

„Jam dar viskas prieš akis“,  - šmaikštauja  Artūras, pasiteiravus, ar Audriui dar neteko būti  išplūstam klientų.

Grįžęs į tėvų ir senelių kraštą  

22 metų Audrius Kubilius iš Biržų išvyko būdamas trylikos metų. Gyveno ir mokėsi Norvegijoje, kur dirbo jo tėvai.

Devyniolikos metų Audrius išvyko į Australiją.

„ Koledžas, kelionės, draugai, klubai“, - apie gyvenimą tolimame žemyne sako Audrius. Ten jis mokėsi anglų kalbos, aktyviai užsiėminėjo kultūrizmu – fitnesu.

Vėliau buvo  profesionalaus padavėjo darbas Ispanijoje, po to – vėl grįžimas į Australiją. Kai tik galėdavo, Audrius lankydavosi ir Lietuvoje, vasaras visada leisdavo Biržuose. Kirpėjo amatu susidomėjo, kai kirposi pas savaitgaliais Biržuose dirbusį Artūrą.

Gavęs sutikimą tapti meistro mokiniu, Audrius atsidūrė Biržuose. „Atlėkė tą pačią dieną, kai tik gavo žinutę. Tiksliai, kaip  vestuves“, - juokėsi Artūras.

Audriaus seneliai gyvena Biržuose. Mylimo anūko darbu džiaugiasi Apolonija ir Alfridas Šiaučiūnai, ir Teresė Kubilienė. Pas ją Audrius ir gyvena. Šviesaus atminimo senelio Juozo jau nebėra.

Audrius juokiasi, kad babytė Teresė jį labai myli ir saugo, tačiau yra labai griežta.

„Merginos susitikti su Audriumi gali kitur, tik ne babytės namuose“, - pokštauja Artūras. Nuo kitų pagundų Audriaus saugoto netenka – jis sako visiškai nevartojantis svaigalų. Na, ir nevalgantis mėsos.

„Aš irgi kadaise buvau vegetaru, bet atvykęs į Biržus supratau, kad nėra ką valgyti. Grįžau prie mėsos, nors iš pradžių nebuvo lengva“, - įsiterpia Artūras. Jis atkreipia dėmesį į Audriaus pomėgį tatuiruotėmis puošti kūną.

Audrius linksmai reaguoja į bičiulišką mokytojo šmaikštavimą. Pats jis linkęs mažiau kalbėti, ypač kai yra klientų.

Nuo vasario kirpimo įgūdžius tobulinantis Audrius jau pradėjo savarankišką darbą. Sako, kad patyrusio meistro buvimas šalia netrikdo.

“Kaip tik ramiau – visada gali išgirsti patarimą“, - sako kirpėjo amato ėmęsis ir meistrystės siekti pasirengęs Audrius.  Po klajonių po pasaulį Biržuose  jaučiasi gerai – juk, anot jo, tai yra savas kraštas. „Ir mane dar daug kas atpažįsta“, - džiaugiasi gražus ir sportiškas jaunuolis. Biržuose  jo laukia mielas susitikimas su netrukus gimtinę aplankysiančia sese Dominyka ir jos dukrele.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"