LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Karantino metu lengviau surasti pašnekovą straipsniui – jie turi mažiau darbų ar bent jau nesiskundžia dideliu užimtumu. Štai Šiaulių dramos teatro aktorė Inga Norkutė man paskambinus vaikštinėjo su šuneliu netoli namų ir patikino, kad nėra „jokių darbų, vien buitiniai reikalai (parduotuvė, pasivaikščiojimai su šunimi), nebent gegužės pradžioje televizijos serialas „Moterys meluoja geriau“ pakvies į tolesnius filmavimus Vilniuje“.
Panašu, kad karantinas menininkams mestelėjo atostogų. Ar Jūsų nekankina depresija?
Pirmoji COVID-19 banga ir su ja susijęs karantinas tikrai buvo atostogos, visi nusimetėme įtampą, nes nebereikėjo skubėti, o dabar jau darosi nejauku. Kalbėdama su kolegomis purkštauju, kad esu alkana teatrui, darbui. Suprantate, al-ka-na. „Teliką“ pasižiūriu, knygą paskaitau, nuotoliniu būdu pabendrauju su tėčiu Klaipėdoje, su kolegomis. Šitaip ir teatro dieną paminėjome, o anksčiau pašvęsdavome! Ne, depresija manęs nekankina, tik pasiilgau darbo ir tikro bendravimo.
O tėtis Klaipėdoje vienas šventė Velykas?
Šalia jo – vyresnėlė Meilė su savo didele šeimyna ir vidurinioji Vaiva. Mamytę mes prieš šešerius metus palaidojome.
Esate jauniausia, mylimiausia pagrandukė?
Štai ir priminėte... Aš kaip tik svajoju sukurti „Pagranduką“, spektaklį mažiesiems. Man sekasi su vaikais – esu surežisavusi nemažai vaikiškų spektaklių. Didžiulėje Šiaulių arenoje pastačiau Violetos Palčinskaitės pasaką „Geležinės princesės diena“. Scenoje vieni kitus keitė net 2 000 mažųjų artistų.
Vaizdžiai sakote, kad esate alkana darbui, tad šmėstelėjo mintis – galbūt turite plunksnos dovaną ir rašote prisiminimus iš savo gyvenimo arba apybraižas apie kolegas?
Gal ir turiu tokią dovaną. Tikrai užsirašinėju, net pabudusi naktį. Štai ir dabar, kalbėdamasi su jumis, patogiai atsisėdau miegamajame, užsidegiau lempelę, šalia gal trys bloknotai, šūsnis tušinukų, pieštukų. Aš net pradėjau piešti iliustracijas vaikiškoms knygutėms. Sakiau, kad nėra darbų, o juk išties piešiu, rašinėju, pvz., daineles vaikų spektakliams. Dar turiu kažką rimtesnio parašyti, nes kitais metais man 50. Mūsų teatre jubiliejai žymimi labai rimtai, tad pats laikas kažką sukurti. Dar neapsisprendžiau, kuo tapsiu – soliste ar poezijos skaitove. Beje, mane ir kolegos ragina užsirašinėti, na, kad ir pokalbius su tėčiu. Aš jiems dažnai apie jį papasakoju. Tėčiui 83-eji, ir jis dažnokai, matyt, melsdamas mūsų dėmesio, ima dejuoti: „Galva sukasi, nieko nebenoriu, silpstu, laikas pas mamą, laikas mirti.“ Kai man pabosta ši melodija, abejingai atitariu: „Na, tai ką – mirk!ׅ“ Po to seka ilga pauzė. „Gal geriau rytoj...“ – šypsosi jis.
Jums, Inga, vis skiriami humoristiniai vaidmenys, ypač kine. Esate labiau teatro, scenos ar visgi kino, filmavimo aikštelių žmogus?
Esu savo profesijos žmogus, tiesiog aktorė. Labai myliu ir teatrą, ir televiziją, o specifika, žinoma, skiriasi. Teatre save augini palengva, kiekviename spektaklyje, o televizijoje – suvaidinai ir viskas, tad vaidmenį turi sukurti dar gerokai prieš filmuodamasi. O filmavimo aikštelėje belieka iššauti. Šauni arba neri, ir, jei pataikai, visiems gerai.
Ar mėgstate peržiūrėti filmus, dažniau gėrėdamasi arba, atvirkščiai, bodėdamasi savimi?
Turiu sau pastabų. Iš pat pradžių daugiau jų turėjau, o tai buvo prieš 10 metų, kai pradėjau filmuotis. Peržiūrėdavau, pasitikrindavau, pataikiau ar ne. Dažniau pasidžiaugdavau, o paskui jau nebuvo kada tuo užsiimti, nes labai daug dirbau. Dabar, įsigijusi priedėlį, pasižiūriu ankstesnius darbus: o, kokia buvau! Man patinka tai, ką dariau.
Ar jums prie širdies serialo „Moterys meluoja geriau“ scenarijus?
Per tuos 10 metų (filmuosiuosi jau 14-tą sezoną!) daug kas keitėsi: net penki režisieriai, trys scenaristai. Kaip gyvens tavo personažas, koks jis bus, labai priklauso nuo scenaristo – kiekvienas kūrėjas ateina su savo braižu. Vis dėlto svarbu, kad žmonės žiūri šį serialą, jo reitingai – patys aukščiausi, lyginant su kitais lietuviškais serialais. Ar tai aš nešu jo vėliavą? Gal... Juokauju, kad metai eina, o aš vis vaidinu, gal „kabinsiu“ vyrus net lazdele pasiramsčiuodama. Džiaugiuosi, kad scenaristai Medos nenušalina, neišveža į kokią Ispaniją, nenušauna.
Kuo šis vaidmuo pirmiausia yra jūsų?
Manęs dažniau klausia, ar esu tokia, kaip Meda. Atsakau, kad norėčiau turėti tokią draugę. O ar teatro kolektyve įmanoma turėti draugę artistę? Konkurencija kaip tik į sveikatą. Mes, kolegos, už teatro durų esame labai paprasti – dalijamės košių ar kotletų receptais, kas į sodus, kas į grybus... Specialybę įgijau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – Akademija) pas Dalią Tamulevičiūtę ir Vladą Bagdoną. Juodu taip mus auklėjo: „Konkurencija – sveikas dalykas. Visai kaip gamtoje – kažkas iš lizdo iškris, o kažkas skraidys ereliais.“
Dėstytojas V.Bagdonas jūsų kursą perspėjo ir dėl liūdnos teatralų buities, sakė, gresia net badas. Kaip viskas buvo iš tikrųjų?
Įstojau 1992 metais, mūsų kursą sudarė darbininkų vaikai, suvažiavę į Vilnių iš visos Lietuvos. Taigi, mums patarė pernelyg neįsijausti į artistus, nes mokymosi metas – tai vienuolynas, baigę neuždirbsime nei mersedesams, nei viloms, o talentą teks atiduoti, iš kurso gal tik keli žmonės gaus pagrindinius vaidmenis. Kai įsigijau pirmą automobilį, net sprogdama iš džiaugsmo pravažiavau pro Akademiją, palei Lukiškių aikštę, sustojau prie šviesoforo ir garsiai pasakiau: „Štai, mielas dėstytojau Vladai, sėdžiu mašinoje, turiu, užsidirbau!“ Džiūgavau tai sakydama – perplaukiau didelius vandenis! Nors tam, kad prasimuščiau, reikėjo storų šarvų, nes mus, baigusius, beveik visą kursą išgrūdo į Šiaulius. Tada sau pasakiau – vis tiek sugrįšiu į Vilnių. Iš septynių Šiauliuose likome keturi, ir 23 metus sėkmingai dirbame. O kai pas mus režisuoti atvyko Sigitas Račkys, Raimundas Banionis, pastebėjo mane bei aktorę Jūratę Budriūnaitę, ir sugrįžau į Vilnių filmuotis seriale!
Kurie vaidmenys teatre jums patys artimiausi, įsimintiniausi?
Liuba Petro Vaičiūno pjesėje „Patriotai“, Moteris Artūro Milerio pjesėje „Komivojažieriaus mirtis“, Katerina Nikolajaus Leskovo „Ledi Makbet“ ir, žinoma, Irina Antono Čechovo pjesėje „Trys seserys“. Dar Akademijoje svajojau apie šį vaidmenį. Kažin, ar likusi Vilniuje būčiau jį gavusi. Labai džiaugiausi vaikiškame spektaklyje vaidindama nykštuką Kvaišutį, įsimylėjusį Snieguolę – puikus vaidmuo! Kiekvieną vaidmenį sodini, išnešioji kaip vaiką. Nebanalu taip pasakyti, nes tu juos valdai, jais tampi, tau jie svarbūs. Būna situacijų, kai spektakliai dėl, tarkime, prastos režisūros, nepavyksta, nes tai – komandinis reikalas. Spektaklis numiršta, ir to vaidmens labai gaila, bet tai retos, liūdnos gaidos.
Ar jūs labai įsijaučiate į vaidmenį, sapnuojate, vaikštote su juo?
Nėra taip, kad tekstą perskaitei ir op – „ant kojų“. Daug dirbi su savimi. Teatre kiekvieno spektaklio metu savo veikėją gali „patobulinti“, kažkokio prieskonio pridėti, televizijoje to nepadarysi. Meda patiko iškart – tiesiog mudviejų tipažai atitiko. Dabar išvis esame kaip seni vilkai, net aiškinti per daug nereikia.
Jums sunkiau „įeiti“ į vaidmenį ar iš jo „išeiti“?
Žinau, kad yra aktorių, kurie suvaidinę reikšmingą vaidmenį visą likusį gyvenimą „vaikšto“ tame vaidmenyje. Esu labai žemiška – suvaidinu komišką ar dramatišką personažą, bet uždangai nusileidus pajuntu alkį maistui. Nusiimu grimą ir skubu namo, tinka viskas – kotletai, koldūnai, blynai. Man tiesiog norisi valgyti. Pusdienį prieš spektaklį nevalgau, nes prisikirtusi nepaskrisčiau, o jau namuose...
Su buvusiu vyru, rodos, svajojote apie savo teatrą, koks jis galėjo būti?
Labiau apie vaikų teatro studiją svajojome, nes aš pati nuo ketvirtos iki pat dvyliktos klasės lankiau vaikų teatrą Klaipėdoje, po to – iškart į aktorinį. Taip, mąstėme, bet toks tas gyvenimas – skyrybos... Su buvusiu vyru Aurimu Žviniu dirbame viename teatre (jis – Šiaulių dramos teatro vadovas), nesipykstame, dviejuose spektakliuose netgi esame partneriai. Manoma, kad dviem aktoriams po vienu stogu sudėtinga. Ne, turėjome pagrindinę taisyklę – grįžus namo nekalbėti apie teatrą. Užtenka ir buitinių rūpesčių. Paskui daug laiko skyriau filmavimuisi Vilniuje, tad irgi gerai pailsėti vienam nuo kito.
Gal kuris nors vaidmuo jums padėjo gyventi, ypač poskyrybiniu laikotarpiu?
Netapatinu savęs nė su vienu personažu. Vaidindamas užsidedi tam tikrą kaukę, net psichologija pasikeičia. Po spektaklio esu Norkutė su savo gyvenimu ir mintimis. Nagrinėdama vaidmenis bandau įlįsti į personažo psichologiją – kodėl tam tikromis aplinkybėmis jis pasielgė būtent taip? Teko vaidinti Salomėją Arvydo Juozaičio pjesėje: ji prieš pat mirtį, tai ir darbas sunkus, juolab kad esu kitokia. Visgi įdomu personažą perteikti per poeziją. Tapau Salomėjos dvasia, mintimis, išgyvenimais. Smagu vaidinti kitus, apsivilkti svetimais rūbais, nes save vaidinti sunku. Klausimas, kodėl režisierius šį personažą paskyrė man. Galbūt jis įžvelgė kažką panašaus, o gal norėjo mesti iššūkį, kad neužsižaisčiau jodama ant patogaus arklio.
Minėjote nekalbadienius, ar tai lyg kokia meditacija?
Nors pusdienį labai sveika išvis nekalbėti, kad mažiau išsidalintum, išsibarstytum. Taip, tai lyg meditacija, bet aš tokia nuo vaikystės. Ir darželyje tylėdavau, net auklėtojos, išlydėdamos mane į mokyklą, ant atviruko užrašė „Tylos karalienei“. Mama pasakojo – vaikai laksto, o aš sėdžiu smėlio dėžėje tylomis. Kai mokiausi ketvirtoje klasėje, pakviečiau mamą pažiūrėti, kaip vaidinu lapę (pati iš apykaklės pasisiuvau uodegą, liemenę). Ji negalėjo atsistebėti ir iškart nuvedė į vaikų teatrą. Paskutiniais metais Akademijoje mama su tėčiu atvyko į baigiamuosius spektaklius. Jie buvo tokie laimingi! Kaimynams pasakojo, kad jų dukra vaidina Pepę Ilgakojinę. O kai pasirodžiau televizijos seriale, išvis nosis užrietė – mūsų dukrą rodo! Esu laiminga, nieko nekeisčiau savo gyvenime, nes tai, ką darau, yra mano!
