Rubrika

Iš Kinijos po pusketvirtų metų sugrąžino ilgesys ir pandemija

Keli mėnesiai gyvenimo su šeima Italijoje, pora metų Rusijoje, pusketvirtų Kinijoje, poilsis – Kambodžoje, Vietname... Tačiau šias Kalėdas ir Naujuosius metus Edita Kavaliauskienė su vyru Sigitu ir vaikais sutiko jau Kaune. Šeima prieš pusmetį į Lietuvą iš Kinijos grįžo pasiilgusi artimųjų, vis dėlto per gražiausias metų šventes su jais vėl bendravo nuotoliniu būdu.

Sportininkų šeimos gyvenimas – nesėslus

Editos šeimos gyvenimo sėsliu niekas nedrįstų pavadinti. Vienai geriausių Lietuvos visų laikų sprinterių kartu su šeima teko gyventi ir saulėtoje Italijoje, prie Komo ežero, gimus pirmagimiui išvykti dvejiems metams į Rusiją, į Krasnodarą, netoli Sočio, po to jau su dviem atžalomis įsikurti Kinijoje. Nors šiuo metu Edita ir Sigitas Kavaliauskai apsistojo Kaune, ar ilgai pasiliks tėvynėje, nežino. Pasak Editos, vyro darbas (šiuo metu jis – Kauno „Žalgirio“ trenerių štabo narys) gali vėl nublokšti svetur, kaip ir prieš pusketvirtų metų. Tada ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės fizinio rengimo treneris S. Kavaliauskas kartu su treneriu Jonu Kazlausku išvyko dirbti į Kiniją.

„Pirmais metais nežinojome, kad liksime dar dvejiems. Gyvenome netoli Honkongo, Donguano mieste. Jame labai daug parkų, žalumos. Kinijoje nebuvę, o vien filmus apie ją žiūrėję žmonės yra susidarę klaidingą nuomonę, kad visoje šalyje nešvaru, nesaugu, maistas baisus, kad ten gaminami tik nekokybiški, greit lūžtantys, gendantys daiktai“, – apie stereotipus, kuriuos drąsiai gali paneigti, pasakojo E. Kavaliauskienė. Beje, 2019 metų rugsėjį Donguane vyko Pasaulio vyrų krepšinio čempionato H grupės varžybos, kuriose rungtyniavo ir Lietuvos krepšininkai. Nors mieste beveik 9 milijonai gyventojų, pasak Editos, jis pažymėtas ne visuose žemėlapiuose. O apie tvarką jame pasako prieš porą metų pradėjusi veikti šiukšlių rūšiavimo sistema.

Per pusketvirtų metų Kinijoje E. Kavaliauskienė įsitikino kinų paslaugumu, malonumu, o pažintis su kai kuriais virto draugyste. Moteris ir svetimoje šalyje puoselėjo lietuviškas tradicijas, su jomis supažindino į svečius pasikvietusi naujų draugų, kuriuos vaišino lietuviškais patiekalais. Įvairios mišrainės ir balandėliai kinams patikę, tačiau ar taip pat būtų įvertinę cepelinus, sužinoti nepavyko, nes Kinijoje bulvės nekrakmolingos, be to, kinai jų valgo mažai. „Šaltibarščiams kefyro atsiveždavome iš Lietuvos, nes Kinijoje jo nėra. Svečiams šaltibarščių nedavėme, nes patys norėjome“, – juokėsi Edita, pati nebandžiusi egzotiškų kinų valgių. Sakė, jog žinojo, kad kažkur yra kaimelis, kur valgo šunis, bet tam prieštarauja ir kai kurie kinai.

Mokytoja savo vaikams

Į Kiniją Edita buvo atsigabenusi du didžiulius lagaminus knygų, pratybų, kurias rekomendavo pasiimti pažįstami pedagogai. Šeima žinojo, kad vaikų į tarptautinę mokyklą, kurioje mokslas kainuoja nuo 25 tūkst. eurų, neleis, tad mama atsakingai ruošėsi mokytojos vaid­meniui. „Mokiau visų dalykų namuose, vaikai lankė taikvando ir futbolo būrelius, ėjome į kinų kalbos pamokas, o aš mainais kinų vaikus mokiau anglų kalbos“, – apie intensyvų vaikų ugdymą pasakojo daug veiklų sugebėjusi suderinti Edita, vedanti ir nuotolines sporto treniruotes Lietuvos moterims. Atsakomybės už vaikų lavinimą ir ugdymą neišsigandusi E. Kavaliauskienė prisipažino, kad grįžus į Kauną kilo klausimas, ar vaikai galės mokytis su savo bendraamžiais. Tačiau atlikus žinių ir įgūdžių patikrinimo testus paaiškėjo, kad šešerių metų sūnus pajėgus mokytis pirmoje klasėje, o aštuonmetis sūnus atitiko trečios klasės pasiekimų lygį. Dabar vaikai Kaune lanko mokyklą.

„Per karantiną Lietuvoje pamačiau, kad tėvai nepratę būti su vaikais. Jie bėga į darbus, pavargsta ir su vaikais neužsiima. Iš pradžių tėvams reikia išmokti su vaikais kantrybės“, – pastebėjo nuo pat gimimo savo atžalas svečiose šalyse lavinusi Edita, pripratusi prie nuolatinio buvimo su vaikais.

Per atostogas – nerimas

Per gyvenimo Kinijoje metus nė karto nei Kalėdų, nei Naujųjų metų Kavaliauskų šeima negrįžo švęsti į Lietuvą. „Vien kelionė būtų užtrukusi ilgai, o grįžus visus aplankyti būtų buvę neįmanoma. Užpraėjusiais metais prieš Kalėdas buvo atskridusi vyro mama. Tai vaikams buvo smagu su močiute“, – prisiminimais dalijosi Edita. Kadangi kinams tiek gruodžio 24, tiek 25 dienos niekuo nesiskiria nuo kitų, parduotuvės tuščios, žmonių nėra, tad apsipirkti šventėms būdavę labai patogu, tačiau iš Lietuvos rugsėjo mėnesį skrisdama į Kiniją visada pasiimdavo lietuviškos duonos, kad turėtų per Kūčias ir Kalėdas. Tiesa, ją tekdavo užšaldyti. Kavaliauskai gyveno erdviame 160 kv. m bute, kuriame, pasak Editos, trūko tik vieno dalyko – orkaitės, tad kūčiukų išsikepdavo Lietuvoje.

„Gruodžio 31 d. sutinkant 2020-uosius metus Kinijoje – nė vieno fejerverko, laukėm balkone, ir nieko. Tik kažkur įsižiebė 2020. Tačiau visai kitaip, kai prasideda Naujieji kinų metai. Kokią savaitę prieš šventę visi lekia, perka, o paskui tris savaites nedirba. Maisto reikia nusipirkti ilgam, turgelyje irgi nieko negausi“, – pasakojo Edita, kuri su šeima tokiu laiku keliaudavo į kitas šalis, nes vyrui būdavo atostogos. Tad teko matyti, kaip Naujuosius metus švenčia ir Kambodžoje, ir Vietname. Pasak Editos, tuo metu kinai labai aktyviai keliauja.

„Kinijoje 2020 m. sausio pradžioje, kai išlydėjome į Lietuvą vyro mamą, dar nieko blogo nejautėme, bet kai mes ruošėmės išvykti prieš kinų Naujuosius metus, prieš skrydį visiems pranešė, kad užsidėtume kaukes, kad Vuhane yra virusas. Atrodė keistai, kaip žaidimas. Visi darėsi asmenukes su kaukėmis“, – pirmuosius artėjančios pandemijos ženklus prisiminė Edita. Kai nuskrido į Vietnamą, S. Kavaliauskas iš krepšinio klubo gavo žinutę, kad liktų ten, kur yra, nes jau buvo aišku, jog Kinijoje siaučia pavojingas virusas. Dar tris dienas praleidę Vietname, Edita su Sigitu nusprendė, kad reikia grįžti į Kiniją.

Karantinas: reikia išlaukti

Grįžus į Donguaną pasitiko tuščios gatvės ir parduotuvės. „Prieš šventę kinai jas buvo iššlavę. Nuo šiol į parduotuvę galėjo eiti tik vienas šeimos narys. Teko užsidaryti ilgam namuose su šeima, nes buvo paskelbtas karantinas. Buvo baisu. Apie virusą tada nieko beveik nežinojome. Kas bus, jei jo įkvėpsime, irgi nežinojome“, – apie baimes, kurios kaustė nuo praėjusio vasario Kinijoje, pasakojo Edita, rudenį antrąją koronaviruso bangą su šeima pasitikusi jau Lietuvoje. Nors, pasak moters, vyras gavo pasiūlymą iš krepšinio klubo dar metams pratęsti kontraktą, tačiau artimųjų ilgesys ir pandemija paskatino grįžti namo.

Lietuvoje žmonės Editai atrodo per daug atsipalaidavę, kai kurie nemąsto, kas bus, jei medikai dėl didelių krūvių nebepajėgs gydyti, jei pritrūks ne tik lovų ligoninėse sunkiems ligoniams, bet ir personalo. „Dabar nebereikia bijoti nežinomybės. Žinome, kaip virusas plinta, todėl saugomės. Išeiname pasivaikščioti su šuniuku, kur mažai žmonių, su artimaisiais nesusitinkame. Tėtį Jakuose aplankysiu, kai situacija pasikeis. Reikia išlaukti, ir tiek, – įsitikinusi Edita. – Būkime kantrūs, nepraraskime optimizmo. Tikėkimės, kad Lietuvoje laiku įvedė karantiną, ir virusas nebeplis taip, kad jau nebebus galimybių jo sustabdyti. “ http://gargzdai.lt/300x250_3.html

Laima ŠVEISTRYTĖ