Suėdė pernykštį grožį

Tiltagaliuose, Panevėžio rajone, gyvenanti 21 metų diplomuota interjero apipavidalintoja Samanta Šaparnytė stebina savo kūryba. Bet ne savo srities.

Merginą yra užvaldžiusi aistra kurti sceninius kostiumus iš gamtos medžiagų. Tai ji daro jau keleri metai.

Kostiumus iš augalų kuria ir daugiau moksleivių bei studentų iš apylinkių. Visi jie savo menus pristato Tiltagaliuose vykstančiame kasmetiniame alternatyviosios mados festivalyje. Vis dėlto S.Šaparnytės fantazijos ir polėkis, dalyvių žodžiais tariant, tiesiog „nurauna stogą“.

Naujausias meniškos sielos tiltagalietės kūrinys – 10 kilogramų sverianti suknelė iš moliūgų ir saulėgrąžų sėklų, pistacijų kevalų bei džiovintų gėlių.

Prie rūbo pritaikyti ir aukštakulniai bateliai, tankiai aplipdyti sėklomis, ir pandeminę šio meto situaciją atspindinti veido kaukė, padengta į žvynus panašiais baltais moliūgų lukšteliais.

„Pernykštę suknelę jau suėdė pelės“, – be jokios nuoskaudos paaiškina pašnekovė.

Buvęs kūrinys liko tik nuotraukose.

Graužikų gardėsiu tapusį drabužį ji buvo nuaudusi iš tūkstančių skirtingų atspalvių ryžių grūdelių, suknelės apačią pabaigusi milžiniškais dekoratyvaus augalo lapais.

Einant į sceną augalines suknias S.Šaparnytei padeda apsirengti mama.

Savų gėrybių nebeužteko

Pirmiesiems savo kūriniams prieš 6 metus ji naudojo augalus iš namų kiemo ir šalia esančių pievų. Tada sukūrė du kostiumus, sau ir jaunėliam broliui, tad jam teko pabūti modeliu. Pagrindinę kostiumų dalį sudarė pūkuotos laukų smilgos ir nendrių lapai.

Dabar gi kūrybai reikalingą medžiagą pirko, nes saulėgrąžų neaugina, o iš tiek moliūgų, kiek auga šeimos darže, sėklų nebūtų užtekę.

Dar prireikė ir 4 kilogramų karštų klijų.

„Neturiu jokios specialios dirbtuvės, viskas vyksta čia pat, kambaryje“, – paaiškina.

Pagrindinis įrankis – siuvėjų manekenas, jį tiltagalietė specialiai nusipirko.

Prieš maunant ant jo paprastą suknelę, kuri vėliau „apaugs“ kokia nors augaline medžiaga, manekenas apvyniojamas maistine plėvele, kad nuo klijų nesusigadintų.

Anot S.Šaparnytės, jokių darbo paslapčių nėra, svarbiausia turėti kantrybės, tiesiog imi po vieną sėklelę ir klijuoji į eilę. Į klijus kišamas tik vienas sėkliukės galas, kitas lieka laisvas, todėl susidaro įspūdis, kad rūbas tarsi papuręs.

Mintį apie naują augalinį rūbą mergina nešiojasi netrumpai – vaizduotėje jį konstruoja, daro ir perdaro. Kai idėja nusistovi, belieka ją įgyvendinti.

Pernykštis ryžiais puoštas batelis.

Sunkenybės visi purtėsi

Suknią iš sėklų S.Šaparnytė kūrė tradiciniam, šiemet 10-ą kartą turėjusiam vykti alternatyviosios mados festivaliui „Pašėlęs ruduo“. Jame tiltagaliečiai ir svečiai kasmet parodo visokių naujų įdomybių, pristato iš rudens gėrybių kurtus kostiumus.

Deja, prieš pat renginį buvo pranešta, kad jis dėl koronaviruso šiemet neįvyks.

Buvo liūdnoka, nes kelerius metus iš eilės – ir kai mokėsi Kaune, ir kai gyveno užsienyje, vasaros gale ji būtinai parvažiuodavo namo, kad galėtų dalyvauti festivalyje.

Nusiminusi ji suknelės nebaigė, paliko įpusėjusi. Bet netrukus gavo netikėtą kvietimą dalyvauti liaudies amatininkų parodoje Veliuonoje, Jurbarko rajone. Į tokias šventes paprastai vyksta jos mama tautodailininkė Gražina Šaparnienė.

„Ką gi veši parodyti, jei mano kūriniai neilgalaikiai, pernykštė ryžių suknia seniai peliukų pilvuose. Teko griebtis pradėtosios, antrą pusę suklijavau per tris dienas, tik tiek laiko tebuvo“, – aiškina.

Panevėžietės nuvežtas sėklų drabužis Panemunio liaudies meistrų šventėje tapo tikru siurprizu.

„Demonstruoti suknią teko man pačiai, tokios sunkios niekas iš mūsų šeimos nenorėjo vilktis“, – juokiasi rūbo kūrėja.

S.Šaparnytė turi vyresnę seserį ir penkis brolius. Nė vienas iš jų į menus nelinkęs.

G.Šaparnienė mezga liaudiškais raštais margintas pirštines, kojines, galvos apdangalus ir skraistes, juos veža į liaudies meistrų muges.

Interjerų dekoravimas ne prie širdies

„Išbandžiau viską: piešimą, tapybą, juvelyriką, drožybą, keramiką, juostų rišimą“, – vardija pašnekovė.

Dar labai norėjo išmokti senovinėmis staklėmis austi, tačiau apylinkėse neberado nė vienos audėjos.

Paauglystėje labiausiai žavėjo lipdymas, mama ją vežiodavo į keramikos užsiėmimus Panevėžyje, tad po 10 klasių susiruošė stoti į keramiką Kauno taikomosios dailės mokykloje.

Kai nuvažiavo priduoti dokumentų, išgirdo, jog tais metais vargu ar susirinks keramikų grupė. Tada nutarė tapti juvelyre, nes anksčiau buvo bandžiusi dirbti su žalvariu, patiko ir sekėsi.

Rugsėjo pirmą paaiškėjo, kad neatsirado norinčių mokytis jokioje amatų grupėje, susirinko studentų tik į interjero apipavidalinimą.

„Nesirinkau tos specialybės, ji man ne prie širdies, bet likau mokytis“, – pasakoja ji.

Rūšiavo dėvėtus drabužius

Baigusi du kursus vasarai ji išlėkė padirbėti į Olandiją. Vyresnioji sesuo toje šalyje jau porą metų gyveno ir dirbo, buvo įsikūrusi šalia Roterdamo esančiame seniausiame šalies mieste Dordrechte. Ji priėmė gyventi į nuomojamą butą ir padėjo susirasti darbą.

„Ketinau tik vasarai, o užsibuvau dvejus metus, trečią kursą baigiau dirbdama Olandijoje“, – sako pašnekovė.

Tuomet vos pilnametystės sulaukusi lietuvaitė įsidarbino dėvėtus drabužius rūšiuojančiame ir dezinfekuojančiame fabrike.

Naujokė buvo paskirta į sandėlius tikrinti drabužių kokybės. Defektuoti ir su nusidėvėjimo žymėmis dedami į vieną krūvą, o kokybiški ir turintys garsių gamintojų prekės ženklus – į kitą.

Į fabriką suplaukdavo drabužiai iš visos Europos, perleisti per dezinfekcines kameras ir išrūšiuoti jie vėl pasklisdavo po įvairias šalis.

Kartu su lietuve dirbo turkai, rumunai, italai, buvo ir keli tautiečiai. Olandai užėmė tik vadovaujamus postus.

„Per dieną daug perkiloji, bet nepavargdavau, ten buvo smagu gyventi“, – pasakoja tiltagalietė.

Dar – ieškojimų kelyje

Buities sąlygos svetimoje šalyje mažai skyrėsi nuo namų, kultūrinio šoko jokio, maisto ir drabužių kainos panašios į lietuviškas, tik atlygis gerokai didesnis. Pernelyg nevaržant savęs jai pavyko ir pasitaupyti.

Didžiausias skirtumas – žmonių tarpusavio santykiai ir bendravimas.

„Nepamatysi niūrių veidų, visi malonūs, mandagūs, daug šypsosi“, – kalba mergina.

Būtent tie dalykai gyvenimą darė daug lengvesnį ir gražesnį.

Prieš pirmąjį karantiną S.Šaparnytė namo neskrido, dirbo kaip dirbusi. Parskrido liepą. Planavo namie pabūti pusmetį, išsilaikyti vairavimo teises ir vėl lėkti atgal į Olandiją.

„Dabar jau nieko iš anksto neplanuoju, neaišku, kaip viskas pasisuks“, – sako ji, nes antroji koronos banga viską sujaukė.

Jei atsiras galimybė vėl vykti į Olandiją, tiltagalietė būtinai mokysis olandų kalbos, tada galbūt gaus darbą ir pagal specialybę.

Dordrechte yra Leonadro da Vinčio menų mokykla, lietuvaitė į ją žvalgėsi, bet peržengti slenksčio taip ir neišdrįso.

„Studijos ten mokamos, aš sau to dar negalėjau leisti“, – apgailestavo gabi mergina.

S.Šaparnytė prisipažįsta, jog tebėra savęs ieškojimų kelyje, dar nežino, kuo norėtų tapti.

Mada – ne jos sritis. Visiškai nedomina drabužių modeliavimas ir jų konstravimas. Apdarą siūti nuo nulio neturėtų kantrybės ir vidinių paskatų.

„Man patinka rūbą transformuoti, jį perdirbti, neatpažįstamai pakeisti naujomis, netikėtomis detalėmis. Tokiai kūrybai turiu gausybę idėjų. Bet dar nelabai suprantu, kur savo gebėjimus galėčiau pritaikyti“, – kalba ji.

Mezgė kartu su mama

„Jokių menų specialiai jos nemokėm, visko labai norėjo pati, veržėsi ir tą, ir aną išbandyti“, – sako merginos mama G.Šaparnienė.

Aplinkoje buvo ir tokių, kurie patarė nenukreipti vaiko į menus, geriau nuo tokios veiklos pasaugoti, juk menininkai esą „pačiuožę“. Mama patarėjų neklausė, leido mergaitei užsiimti viskuo, prie ko širdis linksta.

„Aš jaunystėje visai piešti nemokėjau, už piešimą gaudavau prastus pažymius, vyras irgi su menais nedraugauja, visą gyvenimą dirbo mechanizatoriumi“, – moteris pati stebisi dukros polėkiu.

Vis dėlto moteris pripažįsta, kad kantrybės dukra galbūt ir iš jos išmoko. Juk ji visą gyvenimą mezga liaudiškais raštais išmargintas kojines, pirštines, skraistes. Ko jau ko, bet kantrybės mezgėjai tikrai reikia.

Dukra apsieiti su virbalais moka nuo mažų dienų.

Ir dabar abi ką tik grįžo iš Radviliškyje vykusio kojinių mezgimo čempionato. Mama ten užėmė antrąją vietą.

Pademonstravo ir saviems

Kai dukra pernai dėliojo po vieną ryžių grūdelį, kai „audė“ niekur nematytą apdarą, ir motina, ir tėvas į tokią kūrybą žiūrėjo kreivokai.

Šiemet jie irgi stebėjosi tokiu atkaklumu.

„Tėvas dar juokėsi, kad paskui tuo apdaru viščiukus lesins“, – neslėpė mama.

Tik išvydę naująjį kostiumą tėvai pripažino, kad stengtis buvo verta.

Vietoj neįvykusio atlernatyvios mados festivalio spalį Tiltagalių kultūros namuose buvo surengta kiek kitokia šventė: išleistas ankstesnių festivalių retrospektyvinis albumas ir po egzempliorių įteikta kūrybingiausiems ir aktyviausiems dalyviams. Albumą gavo ir S.Šaparnytė, net 9 metus iš eilės pristatydavusi savo kūrinius. Į tą renginį mergina nuėjo apsirengusi įspūdingąja saulėgrąžų ir moliūgų sėklų suknele.