Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kaip vingiuotas gyvenimas žmogų ištiesina

Yra sakoma, kad kai gyvenime būna labai sunku, reikia ruoštis kažkam gero. Gyvenimas tarsi laidynė – patraukia žmogų tolyn tam, kad paleistų į priekį. Žinoma, ne visi sugeba išlaukti, ne visi turi tiek jėgos ir motyvacijos. 

Kėdainietis Remigijus REKŠTYS iki laimingo ir laisvo gyvenimo ėjo ilgai. Ir kelias buvo visoks – su pakilimais ir nuopuoliais, paženklintas sunkių patirčių, nuoskaudų, o galiausiai – supratimo ir noro keistis. Ar jis gali tapti pavyzdžiu žmogaus, kuris nebijo pažiūrėti likimui į akis ir pasakyti, kad galiu gyventi kitaip? Veikiausiai, kad taip. Bet apie viską nuo pradžių.

Nuo mažens – didelė atsakomybė

Remigijus atviras – gyvenimas Kėdainiuose ne visuomet buvo rožėmis klotas. Šeimoje santykiai buvo sudėtingi, o artimoje aplinkoje teko matyti visko – ir smurto, ir besaikio alkoholio vartojimo.

„Esu tikras kėdainietis – gimęs ir užaugęs šiame, dabar jau labai išgražėjusiame mieste. Daugelį metų gyvenau netoli Nevėžio upės kranto. Nors gyvenau daugiabutyje, mane supo didelis medžiais, krūmais ir gėlėmis pasipuošęs kiemas. Dar paauglystėje pradėjau rytais bėgioti. Net žvarboką rudenį įšokdavau į upę.

Nenoriu išsiplėsti ir daug pasakoti apie savo giminės nesėkmes, bet toje artimoje aplinkoje augdamas mačiau daugybę ligų, smurto, skyrybų, savižudybių, mirčių. Atrodė, kad uždėtas prakeiksmas, kažkokios juodosios magijos ženklai, gal karma. Šiandien, kai visiškai subrendau ir pradėjau analizuoti gyvenimą, supratau, kad beveik visų nelaimių priežastis buvo alkoholis. Šio gėrimo pasekmių esu daug matęs savo giminaičių rate, tačiau ne mūsų trijų asmenų šeimoje.

Dėl širdies ligos mirus tėčiui, mane ir mažąją sesutę užaugino mama. Ji labai stengėsi, visą gyvenimą paaukojo mums.

Ji buvo labai tvarkinga, be galo darbšti, rūpestinga mama. Tačiau, norėdama atstoti tėtį, auklėjo mus labai griežtomis sąlygomis. Jos griežtumas trukdė mums auginti šiltus tarpusavio santykius“, – pasakoja pašnekovas.

Tėvelis mirė, kuomet Remigijui buvo vos šešeri, o jo seseriai – tik dveji metukai. Tačiau jis sako niekuomet nematęs šalia savo mamos jokio kito vyro ir supranta, kaip tai buvo sunku. Juk kiekvienam norisi antros pusės šalia, žmogaus, kuris palaikytų ir padėtų eiti per gyvenimą.

„Augant be tėčio dažnai lydėdavo pinigų stygius, turėjome išgyventi iš menkos, valstybines įstaigas valančios mamos atlyginimo.

Aš nuo pat mažens buvau pagalbininkas bet kokiems darbams, ypač vyresnio amžiaus senoliams. Buvau visai neblogas vaikas, gal dėl to iš visų žmonių jaučiau didžiulę šilumą ir meilę. Neturėjau nei vieno priešo, visad buvau savo vietoje, sakyčiau, stebėtojas iš šalies. Mane labiausiai domino sportas ir menai, tačiau pinigų trūkumas neleido tobulėti. Nepaisant aplinkinių nelaimių ir nepritekliaus, aš visada buvau laimingas iš vidaus ir pilnas optimizmo. Turėjau gerų draugų, kurie visur kviesdavo dalyvauti, o sunkią minutę padėdavo.

Sergant mamai man tekdavo vietoje jos valyti valstybinės įstaigos kabinetus. Grįžęs iš profesinės mokyklos, esančios netoli namų, kulniuodavau pas mamą į darbą. Taip tęsėsi tol, kol mama gavo negalios grupę ir galėjo nebedirbti“, – pasakoja R. Rekštys.

Kėdainiuose gyvendamas Remigijus dirbo baldus gaminančioje įmonėje, kuri tuomet vadinosi  „Kokybiški baldai“, dabar – „Pelėdos baldai“. Vyras teigia jaučiantis didelį dėkingumą įmonės vadovui už visas jam suteiktas pamokas ir galimybes. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kėdainiuose gyvendamas Remigijus dirbo baldus gaminančioje įmonėje, kuri tuomet vadinosi „Kokybiški baldai“, dabar – „Pelėdos baldai“. Vyras teigia jaučiantis didelį dėkingumą įmonės vadovui už visas jam suteiktas pamokas ir galimybes. / Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimą statė savo rankomis

Vyras pasakoja dar mokykloje pamilęs sportą. Bėgiojimas rytais, ruonių maudynės – tokie dalykai dar visai jaunam vaikinui buvo patrauklūs ir veikiausiai padėjo ateityje. Tiesa, Remigijus pasakoja bėgioti pradėjęs dėl... simpatijos.

„Buvau įsimylėjęs vaikiška meile tokią mergaitę... Bet buvau labai nedrąsus. Nuvertinau save, galvojau – neturtingas, profkinis... Bet matydavau mergaitę, kuri mokyklos stadione bėgiodavo, ir aš taip pat bėgiodavau dėl to. Tiesa, vėliau man ėmė patikti tas jausmas po gero kroso ir tą pradėjau kurti nuolatos. Dar niekam nesu to pasakojęs“, – kalba Remigijus.

Nepaisant to, kad tos pirmosios savo meilės vyras taip ir neužkalbino, būtent sportas padėjo įgyti jam daugiau pasitikėjimo savimi ir išdrįsti užkalbinti savo gyvenimo moterį. O kad jau buvo nagingas, tai savomis rankomis vyras statėsi laimę.

„Po mokslų ir armijos dirbau tai vienur, tai kitur, tačiau kažko vis trūko. Kadangi turėjau staliaus specialybę ir patiko dirbti su medžiu, nuėjau į privačią įmonėlę, kuri gamino baldus. Kaip tik tuo metu Lietuvoje augo ekonomika ir darbo šioje veikloje netrūko. Esu labai dėkingas šios įmonės savininkui Arūnui Vaitkevičiui, kuris labai daug ko mane išmokė ir suteikė progą įsigyti būstą.

Anuomet ta įmonė vadinosi „Kokybiški baldai“, dabar – „Pelėdos baldai“. Dirbau ten 10 metų, gavau gerą atlyginimą ir mano gyvenimas palaipsniui ėmė keistis.

Per tuos metus sutikau antrąją pusę, žmoną Ingą. Gal po tarnavimo armijoje, o gal dėl sportu labiau išlavinto kūno turėjau jau daugiau drąsos. Nors susipažinome su žmona tuomet neseniai atidarytame „Vikondos“ pramogų centre, pamenu, visgi ji pati mane užkalbino ir šokti pakvietė. Ėmėme draugauti, susituokėme, pasaulį išvydo mūsų stebuklas – sūnus. Rodos, buvau pats laimingiausias žmogus“, – pasakoja Remigijus. Tačiau, kaip ir galite nujausti, gyvenimas mėgsta staigmenas. Ir tos staigmenos, deja, ne visada būna tokios jau geros...

Remigijus organizuoja vietos lietuvių bendruomenės renginius, o jų populiarumas sparčiai auga. Dar prieš 2 metus į šv. Velykų renginį susirinko vos 25 žmonės, o dabar jau renkasi šimtais. / Asmeninio archyvo nuotr.

Remigijus organizuoja vietos lietuvių bendruomenės renginius, o jų populiarumas sparčiai auga. Dar prieš 2 metus į šv. Velykų renginį susirinko vos 25 žmonės, o dabar jau renkasi šimtais. / Asmeninio archyvo nuotr.

Išvykti pasiūlė... mokiniai

Ilgainiui situacija ėmė keistis. Lietuvą užklupo krizė, daugelis ėmė ieškoti laimės svetur. Tačiau ne tik tai paskatino ieškoti pokyčių gyvenime.

„Dirbau daug ir darbas atimdavo laiką iš šeimos. Kartais dirbdavau septynias dienas per savaitę. Po darbų vis dažniau išgerdavau alaus. Nebuvau didelis alkoholio mėgėjas, tačiau keletas skardinių per savaitę, atlyginimo dienomis dar daugiau, pagal visuomenės supratimą ir mano buvusį supratimą tai atrodė normalu. Dažnėjo ginčai namuose.

Pinigų nebetrūko, tačiau firmai pradėjus dirbti vis pelningiau, buvo sudėtos kameros, savininkas tapo griežtesnis, artėjo ekonominė krizė. Namuose rutina vedė į barnius, atšalo santykiai ir su giminaičiais. Toliau taip gyvenant norėjosi nuo visko pabėgti, krūtinėje trūko oro.

Atėjus ekonominei krizei, žmonės iš Lietuvos ėmė plūsti į užsienį.

Kadangi mano žmona buvo mokytoja, jos buvę mokiniai ir vietinis jaunimas pradėjo emigruoti į Angliją. Netikėtai susitikus žmonos buvusį mokinį, kuris keliavo taip pat ten – į Angliją, gavome pasiūlymą keliauti kartu. Nenorėdamas rizikuoti šeima, išėjau iš patinkančio darbo ir išvažiavau pirmiausia vienas – pasidairyti po svečią šalį“, – apie dar vieno gyvenimo vingio pradžią pasakoja pašnekovas.

Sukrėtė skaudus smūgis

Tačiau ginčai namuose, besikeičianti darbo, o gal net gyvenamoji vieta buvo niekis, palyginus su šeimą ištikusia tragedija. Remigijaus mama, jau kurį laiką sirgusi depresija, pasitraukė iš gyvenimo savo noru.

„Mėnesį prabuvus Anglijoje ir belaukiant darbo sutarties, netekau mamos. Tai buvo skaudžiausias įvykis, kuris vertė stipriai susimąstyti.

Šiandieną, sudėliojęs visus taškus, permąsčius visas aplinkybes, žinau, kad tikrai to buvo galima išvengti.

Dėl griežto jos charakterio mamos santykiai su vaikais nebuvo šilti. Buvo tik didžiulė pagarba jai. Abu vaikai išvažiavome ir palikome galinčią savimi pasirūpinti, bet vis dėlto sergančią mamą. Iš tiesų anksčiau neatkreipėme didelio dėmesio į jos savijautą, mes nemokėjome duoti meilės, jos priimti, šiltai bendrauti. Nebuvo to artumo, todėl ir ligos nepastebėjome tada, kada buvo galima kažką pakeisti...

Dabar manau, ji neišlaikė plėšomo širdies skausmo, kai teko ilgą laiką nematyti vaikų, kuriems ji paskyrė visą savo gyvenimą. Ji parašė atsisveikinimo raštelį ir išėjo...“ – svarsto Remigijus.

Senus įpročius teko rauti

Remigijus neslepia – iš esmės visa šeima į užsienį išvyko ne dėl pinigų stygiaus, o dėl aplinkos pakeitimo. Ir vis dėlto gyvenimas mėtė ir vėtė tol, kol privertė pakeisti įsisenėjusius įpročius.

„Palaidojus mamą, grįžau į užsienį, gavau darbą, atitrūkau nuo rutinos.

Gyvenome keliese nuomojamame name netoli jūros. Buvau viskuo patenkintas – nauji draugai, kita aplinka, viskas įdomu, tik labai trūko šeimos. Po pusmečio atvažiavus šeimai, visi trys gyvenome viename kambaryje.

O čia,  kaip ir Lietuvoje, karaliavo alkoholis. Draugai dažnai po darbų išgerdavo, aš stengdavausi to išvengti, bet visgi kartais prisidėdavau prie jų.

Žmonai, baigusiai aukštuosius mokslus, visa tai labai nepatiko, nors tai buvo geresnis variantas, nei gyventi atskirose šalyse – santuoka būtų tikrai subyrėjusi.

Tačiau netikėtai darbas, kuriame dirbau, persikėlė į kitą miestą ir mums teko persikraustyti. Pasikeitė aplinka, pasikeitė ir draugai. Taip po truputį viskas stojo į savas vėžes“, – pasakoja pašnekovas.

Organizuojant renginius neretai kraštiečiui tenka padirbėti ir... Kalėdų seneliu. Štai čia jis su visa savo šeima. / Asmeninio archyvo nuotr.

Organizuojant renginius neretai kraštiečiui tenka padirbėti ir... Kalėdų seneliu. Štai čia jis su visa savo šeima. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ėmėsi saviugdos

Ne veltui Remigijus pasakojo apie tai, kad jau paauglystėje mėgo bėgioti anksti rytais, nepabūgdavo ir maudynių lediniame vandenyje. Tai nėra tingaus žmogaus pomėgiai, jie byloja apie sugebėjimą kontroliuoti save. Gal tam ir prireikė daug metų, bet Remigijus rado jėgų ir motyvacijos vėl atsisukti į save ir paanalizuoti savo vidinį pasaulį.

„Laikui bėgant su žmona sulaukėme antrojo stebuklo – dukters. Aš apskritai lankstesnis, man gerai ten, kur esu. Žmonai buvo sunkiau čia prisitaikyti prie gyvenimo ritmo, bet ir ji sutelkė jėgas ir dabar jaučiasi laiminga, be to, atrado save saldėsių gamyboje.

Tuomet mano darbas buvo savaitgaliais, tad keturios savaitės dienos buvo laisvadieniai, dirbau sandėliuose. Laisvomis dienomis sukau galvą, kuo galėčiau užsiimti. Pradėjau skaityti ir klausyti garso knygas. Radau daug informacijos apie saviugdą, verslą, mitybą. Bendradarbiai tokias knygas klausė, užkabino ir mane, pakvietė prisijungti prie grupės socialiniuose tinkluose.

Susižavėjęs knygose pateiktomis mintimis, pamokymais ir kitų realiais išgyvenimais, pakeičiau požiūrį į savo gyvenimą ir aš. Tiesa, kol klausai, viskas taip lengva ir gražu atrodo, o kai imi praktikoje taikyti, tai jau pasidaro gerokai sunkiau viskas.

Apmastęs visą savo gyvenimą, supratau, kad nepaisant skaudžių įvykių, aš esu laimingas žmogus“, – pasakoja Remigijus pridurdamas, kad visuomet jautė meilę gamtai, tad dar dribdamas sandėliuose kurį laiką papildomai darbuodavosi ir tvarkydamas sodus. Čia jis ir atrado savo tikrąją aistrą.

Pagyrė kaimynai

Kaip vyras, dirbęs sandėliuose, atrado save gamtoje? Ogi paprastai. Sutvarkė apleistą nuomojamo būsto kiemą, o tą pastebėję kaimynai jį pagyrė. Tai įkvėpė pasitikėjimo savimi ir minčių – o gal pabandyti eiti toliau? Vyras neslepia – saviugdos knygos padėjo priimti teigiamus sprendimus gyvenime. Dirbant dviejuose darbuose greitai vėl ėmė stigti laiko šeimai, tačiau šį kartą jis rizikuoti tuo, kas svarbiausia, nebenorėjo. Todėl išėjo iš darbo sandėliuose, kaip pats sako, į laisvę. Baimės buvo ir dėl finansų, ir saugumo, ir pastovumo, tačiau juk kas nerizikuoja, tas negeria... pergalės gėrimo, kad ir koks jis bebūtų.

„Nuomojomės namą, kur kiemas buvo labai apleistas. Krūmynai, šabakštynai... Neapsikentęs nusipirkau sodininko įrankius ir viską sutvarkiau. Kaimynai pagyrė mane, o aš atkreipiau dėmesį, kad ten daug apleistų sodybų. Tad pasidariau 200 lankstinukų, išdalinome juos – atsiliepė gal penki žmonės. Vėliau mane jau rekomenduodavo kitiems, iš lūpų į lūpas. Pagal tas rekomendacijas viename gerame rajone visą gatvę sutvarkiau. Visi tiek gyrė mano darbą, kad investavau, nusipirkau geros kokybės profesionalių įrankių, pradėjau daugiau darbų daryti – medžius genėti ir panašiai.

Sezonas čia ilgas, kažkada net prieš pat Kalėdas teko žolę kieme šienauti...

Apskritai čia gali imtis bet ko, ypač vyrams nesunku – tereikia nebijoti darbo, turėti nagingas rankas. Reikia išradingumo bei drąsos ir darbo bus tikrai“, – tikina vyras.

Dirba ir dėl bendruomenės

Maža to, vyras dirba ir su bendruomene, telkia lietuvius krūvon, populiarina sportą ir fizinį aktyvumą, sveiką gyvenseną.

„Jau kuris laikas dirbu sodininku, įsilieju į renginių organizavimus, noriu sukurti labai stiprią bendriją. Išėjus iš sandėlio, atsivėrė beribės galimybės, sužydėjo mano fantazija, turiu daug planų ateities darbams.

Pakeitus aplinką ir mintis, pradėjau atsitiktinai susipažinti su vis daugiau žmonių. Visi, atrodo, vienas už kitą įdomesni. Organizuojant renginius savaime susiformavo malonus kolektyvas. Manau, tai mano minčių pasekmė. Paskutiniame renginyje į cepelinų vakarą sugužėjo 140 žmonių! Deja, net ne visi norintys tilpo. Rengiau ir kalėdinį vakarėlį, į jį žmonės registravosi it pašėlę. Tai neįtikėtina! Dar prieš 2 metus į šv. Velykų renginį susirinko vos 25 žmonės, o dabar jau renkasi šimtais.

Kai pasikeičiau pats, pajaučiau pasikeitimus ir sodininko karjeroje. Atsitiktinai papuoliau į turtingesnių britų rajoną. Net neįsivaizdavau, kad tai labai šilti, draugiški ir malonūs žmonės. Bet kuriam kokybiškai atlikus darbą, sulaukdavau pagyrų ir dosnių arbatpinigių, o tai be galo motyvuoja.

Visos knygos rašo panašiai, tik skirtingu kampu. Svarbiausi dalykai gyvenime – sportas, sveikata, mityba, pozityvus mąstymas ir savo minčių valdymas. Jau puse metų kasdien keliuos  ar 6 valandą ryto, bėgioju, prausiuos po šaltu dušu, stengiuosi mąstyti tik pozityviai, nežiūriu televizoriaus. Supratęs alkoholio žalą, atsisakiau šio nuodo. Atsisakiau mėsos produktų, visiškai pakeičiau gyvenimo būdą ir įpročius. Gal tai neįtikėtina, bet nusprendžiau visai nesikeikti, atsiprašiau vaikų, prižadėjau niekada nepakelti balso, nepykti.

Nemoku nupasakoti to jausmo, kuris pasireiškė mano galvoje. Gal kiti pamanys, kad aš pakvaišęs, bet tikriausiai toks ir esu – pakvaišęs iš laimės“, – neslepia R. Rekštys.

Eglė KUKTIENĖ

Rekomenduojami video