LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kunigas Hermanas Šulcas – salezietis, misionierius, dirbantis Afrikoje, Ruandoje, kur yra įsteigęs vaikų globos namus, amatų mokyklą bei gimnaziją, – ir svečias, ir saviškis Lietuvoje. Atvykęs į gimtinę, apsistoja savo paties įkurtoje Jaunimo sodyboje Kėkštuose (Kretingos r.), bendrauja su čia globojamais vaikais, aukoja šventas mišias daugelyje Lietuvos bažnyčių, susitinka su visuomene.
Kodėl Ruanda?
„Kodėl būtent Ruanda?“ – perklausė kunigas, labai šiltai sutiktas gausiai susirinkusių Lietuvos vaikų ir suaugusiųjų. „Prieš tai trejus su puse metų dirbau San Paule, didžiausiame Brazilijos mieste (10 milijonų gyventojų). Kai iš Amazonės grįždavau į San Paulą, apimdavo liūdesys, tiesiog pykino nuo to sausakimšo miesto, kuriame namas prie namo, jokios žalumos. Vilnius, palyginti su San Paulu, yra daržas. Kolegoms Romoje pasakiau: „Siųskite mane, kur norite, tik ne į miestą.“ Man pasiūlė Indiją, Haitį ir Ruandą. Pasakė: „Jei nori būti ten, kur daug vargo, rinkis Ruandą.“ Ir aš lengva širdimi sutikau.“
Nuo 1978 metų kunigas dirba Ruandoje (valstybė Centrinėje Afrikoje, vadinamajame Didžiųjų Ežerų regione). Čia jis įsteigė globos namus, amatų mokyklas ir gimnaziją. Kunigo įkurtuose globos namuose nuolat gyvena apie 150 našlaičių vaikų ir jaunimo, gimnazijoje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi – sostinės senatorių bei diplomatų atžalos.
Ateitis be ateities
Ruandoje Hermanas pradėjo... nuo palapinės. Bažnyčią su vietiniais pastatė daug vėliau. Tiesa, atvykęs rado saleziečių vienuolyną, namelį, kuriame gyveno du kunigai. Be vandens, kitų patogumų. Teritorijoje, kuri apėmė 60 kv. kilometrų, žmonių buvo tiršta, žvėrių taip pat – beždžionių, antilopių, net liūtų. Kunigas važinėjo ten, kur susirinkdavo krikščionys, veždavosi su savimi „raštinę“ ir „bažnyčią“– tai, kas tilpdavo į kuprinę. Laikui bėgant išdygo tikra bažnyčia, tikra Jaunimo sodyba, kurioje vaikai ruošiami gyvenimui.
„Jaunimo sodybą įkurti mane paskatino jaunimas, – pasakojo kunigas. –Visada misionieriaus darbą įsivaizdavau tik tarp žmonių, tad visai nenustebau, kai jauni žmonės, su kuriais vaikščiodavome po vietinių žmonių namus ir kuo galėdami jiems padėdavome, sykį prasitarė: „Kunige, mums malonu, kad tu padedi mūsų šeimoms, bet ar gali padėti mums, jauniems, nes mūsų ateitis be ateities.“ Taip atsirado namai, kuriuose galima išmokti skaityti, rašyti, kuriuose galima gyventi, jausti šeimos pulsą.“
Ruandoje Hermananas misionierystę pradėjo nuo kuprinės. Asmeninio archyvo nuotr.
Penkiese ant kiškio kailio
Tuose namuose kurį laiką šeimininkavo ir gyvenimo tiesų vaikus mokė kunigo Hermano motina Elzė, atvykusi iš Lietuvos. Jai, kaip ir Hermanui, Afrika atrodė tarsi rojus. Sunku žodžiais nupasakoti gamtą, – ją reikia pamatyti, pajusti. O vietinių sveikas požiūris į pasaulį, jų širdies taurumas... Jie turi nuostabų priežodį, kad ant vieno kiškio kailio gali pernakvoti penki žmonės. Svetingumas čia yra šventas dalykas: dažnai pietums šeima teturi penkias saldžias bulves (populiariausia ten auganti daržovė), bet su kitu mielai pasidalys. Deja, pusė tenykščių kūdikių, gyvenančių palapinėse ar palaikėse molio trobelėse, miršta nesulaukę trejų metų.
„Sykį girdėjau, kaip mažas sūnus paklausė mamos, ar jie galėtų priimti benamę mergytę, stumdomą iš vienų namų į kitus, ir moteris, turinti tik maišą pupelių savo penkiems vaikams, sūnų apibarė, kad jis iškart jos neparsivedė. Tokių kasdienių paveikslėlių Afrikoje daug. O matytumėte, kaip tie vaikai dirba, – septynerių sulaukę neša pilnus ąsočius ar bidonus vandens, kauptukais (kito būdo kalvotose vietovėse nėra) daužo suakmenėjusius grumstus, sėja, sodina, ravi, nuima derlių, suka sunkias akmenines girnas maldami grūdus...“
Ruandos tragedija
Hermanas tikina, kad dalytis su vargstančiaisiais jų dalia jį išmokiusi mama. Iš jos jis sėmėsi pagarbaus dėmesio žmogui ir gamtai, kantrybės ir tikėjimo. Žinoma, tas ilgus metus puoselėtas tikėjimas Dievu ir gyvybės šventumu tikrai galėjo susvyruoti 1994 metais, kai baltieji kolonistai Ruandoje inspiravo, o vietos valdžios žmonės vykdė baisias skerdynes, kurstydami taikių galvijų augintojų tutsių gentį su žemdirbiais hutais.
Jaunimo sodyba buvo išdraskyta, daugybė vaikų buvo sukapoti mačetėmis: iš 120 liko 12. Iš viso buvo išžudyta apie 800 tūkst. nekaltų gyventojų. Kunigas tuo metu buvo išvykęs ir gerų žmonių perspėtas per stebuklą išvengė mirties. Ilgai slapstėsi savanoje, kur iš vienos pusės buvo žudikai, iš kitos – krokodilai. Jį tanku išvežė Jungtinių Tautų kariškiai. „Kokius tris mėnesius kaime tvyrojo lavonų tvaikas, žudynes savo akimis matę ir džiunglėse slapstęsi vaikai buvo sulaukėję, mito šaknimis bei driežais. Nesinorėjo nieko, akimirkai buvau nuleidęs rankas. Tikrai vis grįždavau prie klausimo, kodėl Dievas, kuris yra meilė, tai leidžia? Atsakymas paprastas: jis, kurdamas žmogų, sukūrė jį laisvą savo pasirinkimuose, ir jau negalima to pakeisti, negalima kištis į mūsų šalių istorijas, į žmonių likimus. Belieka paklausti, kodėl žmonės piktnaudžiauja Dievo meile, nesižavi gėriu, o linksta į blogį?“
Pasaulio spauda, nušviesdama to meto įvykius Ruandoje, taikliai pastebėjo, kad tai nebuvo vien dviejų tautelių – hutų ir tutsių – kova. Vienas iškalbingas faktas daug ką paaiškina: prieš dvejus metų iki konflikto Prancūzija į Ruandą atsiuntė aukščiausios kvalifikacijos psichologą, kuris per specialiai įsteigtą radijo stotį uoliai ir metodiškai kiršino abi tautas.
Globotiniai Lietuvoje laukia mylimo kunigo, ypač per Jonines. Asmeninio archyvo nuotr.
Moko žemdirbystės
„O Afrika tokia graži, – pasakojo Hermanas. – Ruanda – mažytė šalis, vos ne triskart mažesnė už Lietuvą – vos 26 tūkst. kv. kilometrų. Žmonių – 8 milijonai. Aš mokau juos žemdirbystės. Kai paklausiu, kodėl jie taip mažai augalų augina savo derlingoje žemėje, jie atsako, jog netiki, kad sulauks derliaus, gal jau rytoj bus išžudyti. Kariškiui ateiti ir nušauti žmogų – vieni juokai, jokios atsakomybės ir baudžiamumo.“
Profesija niekada nenuvylė
Ar rinkdamasis savo kelią kunigas niekada nesusvyravo, nepasigailėjo? „Ne, nepasigailėjau. – tvirtai atsakė. –Meilę moteriai nukreipiau į žmones, kurie kenčia, ypač būdami vieniši. Ir kokie jie būna dėkingi, kai prie jų prisiartini mylinčia širdimi...“
Šiukšlyno vaikai Lietuvoje
Kunigas neapsiriboja vien darbu Afrikoje. Patyręs, kad Lietuvoje taip pat yra daug beglobių ir apleistų vaikų, įkūrė Jaunimo sodybą Kretingos rajone, Kėkštuose, kai jo motina Elzė atsiėmė 60 ha gimtinės žemės.
„Netikėtai gauta senelių žemė ir galimybė čia įkurti ekologinį ūkį labai žavėjo, – pasakojo jis, – bet atsitiko taip, kad Kalotėje, šalia Klaipėdos, suradau daug beglobių – šiukšlynų vaikų. Vaizdas sukrėtė: žmonės, šunys, visi puola prie šiukšlių, mušasi dėl jų, senukai per dumblą tempia ryšulius, zuja vaikai, radę purvinos duonos, valgo toje nežmoniškoje smarvėje, o dar diena pasitaikė ūkanota, pilka... Sunku buvo patikėti, kad tai vyksta ne kokioje nors Brazilijoje, o Lietuvoje. Girdėjau, kad į užklydusius žurnalistus svaidė akmenis – ko čia fotografuojate? Todėl ir aš ten ėjau varganai apsirengęs, atseit irgi renku šiukšles. Manęs paklausė: „Ko tau čia, ko nori?“ Jie, pasirodo, turi savo teritorijas. Teko išsiduoti: „Aš atėjau jums padėti.“ Vyrai – jauni, seni, išvyti iš namų, darbų, buvo pikti: „Mūsų neišgelbėsi, bet vaikams padėk.“
Atradęs Lietuvoje šiukšlynų vaikus, Kretingos rajone savo tėvų žemėje įkūrė sodybą. Asmeninio archyvo nuotr.
Susimąstė dėl pinigų – kaip, kokiomis lėšomis įkurti Jaunimo stovyklą? Ėmė ieškoti jų visame pasaulyje – skraidžiojo į daugelį šalių, susitikdavo su lietuviais, po mišių pasakodavo apie Kalotės šiukšlyno vaikus. Prašyti jam buvo per sunku, bet žmonės patys klausdavo, kaip, kuo galime padėti? Taip pamažu gerų žmonių dėka ir „užaugo“ Jaunimo sodyba. Pasak Hermano, kaskart sugrįžęs į Tėvynę jis išgyvena širdies, proto ir jausmų pakilimą. „Jaunimo sodyboje Kėkštų kaime žmonės rūpinasi beveik šimtu vaikų. Pirma mergina, kurią anuomet ištraukiau iš to šiukšlyno, šiandien jau yra baigusi universitetą“, – džiaugėsi misionierius.
Kiekvienas gali padėti
„Labai svarbu, kad sodyba-ekologinis ūkis Lietuvoje išsilaikytų, kaip išsilaiko analogiški namai Ruandoje, nes mano amžiuje (79 metai) ieškoti pinigų per sunku, nors... į balą puolęs sausas nekelsi. Afrikoje, kai žmonės klausia, kaip padėti, atsakau: „Vaikai nori mokytis, apsiimkite apmokėti už mokslą.“ Ir, ačiū Dievui, viso pasaulio žmonės, neišskiriant lietuvių, padeda. Nemažai jaunų afrikiečių baigė universitetus, apie 100 lanko įvairias gimnazijas, licėjus, o vienas, baigęs mokslus, netgi pats įkūrė mokyklą...“
Vis dėlto pagalbos reikia nuolat. Šiuo metu Ruandoje globos namuose gyvena apie 200 našlaičių vaikų, kuriems reikia padėti. Kiekvienas galime pasirinkti globoti vieną ar kelis vaikus – ir kartą per metus jus pasieks išsami ataskaita, kaip sekasi globotiniui. Gabiems vaikams tai šansas tęsti mokslus toliau. Šiuo metu apie šešiasdešimt įvairaus amžiaus žmonių vienam ar keliems globotiniams per metus skiria 300 eurų – tiek Ruandoje vienam vaikui reikia sumokėti už mokslą ir dar lieka skurdžiai gyvenančiai šeimai paremti – sulopyti stogą, įsigyti būtiniausių rakandų, triušį ar vištų…
Rėmimo Ruandoje koordinatorė – Žaneta Martingalė. Į ją galima kreiptis dėl išsamesnės informacijos (https://www.facebook.com/zaneta.martingale).
