Priekuliškė Laura Klimovaitė-Benetė ant žirgo atsisėdo sulaukusi dešimties metų – jaunystėje raitelei pavyko pasiekti džiuginančių rezultatų. „Ar pomėgio niekad neišdaviau? Buvo visko, bet gyvenimas apsisuko ir vėl grįžau prie to paties, kas traukia: be žirgų neįmanoma gyventi“, – prisipažino žymaus raitelio Edmundo Klimovo dukterėčia Laura. Ji ugdo jaunuosius raitelius, perteikdama savo patirtį.

Treniruotės prabėga nepastebimai

L. Klimovaitė-Benetė dirba trenere Priekulės sporto žirgų klube, kurį įkūrė jos tėtis Vytautas Klimovas. Jame yra 18 sportinių žirgų. „Esu Gargždų sporto centro trenerė, dirbanti klube „Priekulės žirgai“, – atskleidė Laura, kuri ugdo jaunuosius raitelius, perduodama savo patirtį, kursto meilę žirgams. Jos teigimu, pastaruoju metu Klaipėdos rajone žirginis sportas labai atsigavęs.

Į treniruotes Priekulės žirgyne susirenka apie 30 vaikų ne tik iš Priekulės, bet ir Dituvos, Gargždų, Klaipėdos. Žirginį sportą labiausiai pamėgusios mergaitės ir moterys: jauniausia raitelė – šešiametė. Treniruotes lanko ir keturi berniukai, tarp jų Lauros sūnūs dvyniai, kuriems septyneri. Ar jie turi potraukį šiam sportui? „Ne tokį didelį, kaip norėčiau, – šyptelėjo L. Klimovaitė-Benetė. – Jie nevertina to, ką turi: atvykstantiems vaikams treniruotė prabėga taip greitai, kad jie nenori patikėti – pasitikslina, ar jau baigėsi. Sūnūs nėra tokie entuziastai. Norėčiau, kad jie išmoktų joti, o vėliau patys nuspręs, ar sportuoti.“

Pasak trenerės, žirginis sportas – brangus pomėgis, reikalaujantis ne tik finansų. „Tėvams reikia laiko atvežti vaikus į treniruotes, važiuoti su jais į varžybas. Grįžus žirgą reikia išmaudyti, pavedžioti, kitą dieną vėl juo rūpintis. Tai ne dviratis ar kamuolys, – dėstė L. Klimovaitė-Benetė. – Tėvai turi būti pasišventę: į varžybas išvykę anksti rytą, grįžta vėlų vakarą.“

Treniruotes lankant kartą per savaitę už mėnesį tenka sumokėti apie 50 eurų, o jeigu keturis kartus – pakloti 150 eurų. Į varžybas vykstant reikia nuomotis priekabą, gardą žirgui, kainuoja kuras, būstas, kuriame trumpam įsikuria, – išlaidų daug.

Išgelbėjo Lamanšą

Laura neskaičiuoja laiko, praleisto varžybose. Ji džiaugiasi, kad į varžybas atvyksta daug vaikų. Priekulėje tradicinėse konkūrų varžybose E. Klimovo taurei laimėti per dvi dienas buvo 50 startų – dalyvavo 20 vaikų, netgi tie, kurie tik pradėję joti. „Sudarėme programą, kad galėtų kuo daugiau mažųjų raitelių dalyvauti – nedidelio aukščio kliūtis įveiktų. Juk toks išbandymas mažiesiems – stimulas treniruotis“, – pastebėjo trenerė.

L. Klimovaitė-Benetė turi du savo žirgus. Iš pradžių įsigijo Rachelę, o šią žiemą atsirado ir Lamanšas: išsekusį, nusikankinusį gyvulį priglaudė iš gailesčio. „Treniruotes lankančios Miletos Butkutės mama man pasakė, kad šis nustekentas gyvulys atiduotas Klaipėdos zoologijos sodui – plėšrūnams sušerti, – atskleidė pašnekovė. – Tokio gyvenimo nuskriausto žirgo nebuvau mačiusi. Stovėjo nuleidęs galvą nereaguodamas į žmogų tarsi statula. Perkaręs, sulysęs, be gyvybės. Nusprendžiau pasiimti.“ Paaiškėjo, jog šis trakėnų veislės žirgas užaugęs valstybiniame žirgyne, bet ėjo iš rankų į rankas, kol buvo paliktas likimo valiai.

Prireikė kelių mėnesių, kol gyvulys sustiprėjo, atsigavo ir juo pradėjo joti, dalyvauti varžybose. Pasak Lauros, jis užsidirba pašarui ir išsilaiko. Žvelgiant į žvilgantį, energingą Lamanšą sunku patikėti, kokioje bėdoje jis buvo atsidūręs.

Nulems profesijos pasirinkimą

Penkiolikmetė raitelė M. Butkutė irgi mėgsta joti su Lamanšu, su juo dalyvauja varžybose. Prieš porą metų Mileta čia atėjo treniruotis iš kito žirgyno, nes jau buvo išmokusi joti ir norėjo dalyvauti varžybose, kad save išbandytų ir parodytų, ką gali. Pasak trenerės Lauros, ne visuose žirgynuose besitreniruojantys vaikai vežami į varžybas, nors tai labai motyvuoja jaunuosius raitelius.

M. Butkutė nuskynė ne vieną pergalę. Šiemet tradicinėse konkūrų varžybose E. Klimovo taurei laimėti jai atiteko dvi pirmosios vietos, o pernai – keturios prizinės vietos. Bet džiugiausia – šiais metais Lietuvos čempionato konkūrų varžybose laimėta pirmoji vieta. Jos mama Gintarė Butkienė šypsojosi, kad iškovotos taurės nebetelpa lentynose.

„Mileta daug dirba, mama negaili savo laiko, nes dukra į treniruotes atvyksta keturis kartus per savaitę. Į varžybas visada ją lydi, ir tėtis prisijungia“, – dėstė trenerė.

Jaunajai raitelei nuo vaikystės patinka žirgai. „Aš žiūrėjau filmukus apie žirgus. Prieš ketverius metus su šokių kolektyvu nuvykus į Slovakiją, mane apgyvendino šeimoje, kuri nuvežė į žirgyną ir aš pirmą kartą atsisėdau ant žirgo. Grįžusi namo mamai pasakiau, kad noriu joti. Ir pradėjau treniruotis žirgyne Šilutės rajone“, – kalbėjo ji.

Pasiteiravus, ar svarbiau mėgautis jojimu, ar siekti rezultatų, raitelė patikino, jog pirma reikia gerai išmokti joti, valdyti žirgą, o tuomet bus geri rezultatai.

M. Butkutė laisvalaikį dalijo keliems pomėgiams: baigė muzikos mokyklą, lankė choreografijos užsiėmimus, dalyvavo koncertuose, bet šiemet atsisakė šokių. „Nugalėjo meilė žirgams“, – šypsodamasi prisipažino raitelė. Šis pomėgis lems ir profesinį pasirinkimą: ji ruošiasi studijuoti veterinarijos mokslus.

Puiki terapija

Su dukra dalyvaudama treniruotėse G. Butkienė ir pati ryžosi sėsti ant žirgo. „Gimtadienio proga jai padovanojau treniruotę ir paaiškinau, kad dovanos negalima atsisakyti“, – juokavo Laura.

Gintarė prisipažino paniškai bijojusi žirgų: kai per varžybas tekdavo palaikyti dukros žirgą, iš jaudulio suprakaituodavo, o kartais net jį paleisdavo. Taigi reikėjo įveikti save, kad pradėtų joti.

Pirmą kartą prieš užlipdama ant ramiausio žirgo Filareto keliolika minučių abejojo, kol išdrįso. Dabar treniruojasi nuolat, savo malonumui. „Atsisėdus ant žirgo, išnyksta blogos mintys, visiškai atsipalaiduoju. Kokia puiki žirgų terapija“, – patikino G. Butkienė.

Virginija LAPIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.