Nostalgiškai nuteikia nežinia kelintą kartą perklausyta scenos grando Stepono Januškos daina „Ar prisimeni tu retkarčiais mane, nors trumpam arba netyčia...“ Ir norisi pasmalsauti, ar ši bei kitos dainos turi savo istorijas? Tebesitęsiant karantinui su grupės „Studija“ muzikantu kalbamės telefonu...

Taigi, ar dainos turi savąsias istorijas?

Ne kiekviena daina turi istoriją. Paprastai pirmiausia gimsta melodija ar jos užuomazga. Ją kaip siūlų kamuoliuką išvynioju, regiu kūrinio formą, išdėstau pagal muzikines taisykles, dar apdailinu aranžuote – tuomet daina tampa panaši į dainą, bet ji dar būna be vardo, be žodžių. Jei pats rašau tekstą, viena pagauli frazė tampa tuo siūlų kamuoliuku, iš kurio išsivynioja siužetas, istorija. Tekstą dėlioju puikiai jausdamas fonetiką, t. y. kokios balsės skamba, kur jos turėtų būti. Lietuvių kalbos lobynas pažeria begalę sinonimų, kuriuos kaitaliojant galima rasti tinkamiausią žodį, praturtinti mintį, siužetą. Taip tarsi žaisdamas tekstą sulieju su melodija, skelbiu mintį. Jį atskyrus nuo melodijos – nieko gero, jokios poezijos, tik tekstas dainai. Muzikos pagal kitų poetų eiles nekuriu, visada atvirkščiai – parašęs muziką skiemenų kalba užniūniuoju poetui, o jis pritaiko tekstą, tapdamas tos dainos krikštatėviu. Dažniausiai man padeda dvi kaunietės, Erika Drungytė ir Violeta Sagaitytė, parašiusios ne vieną auksinių šlagerių tekstą.

Editos Nyork nuotrauka afišai, kol grupė dar nebuvo išsivaikščiojusi. (Iš kairės) V.Pažemeckas, Valdas Galdikas, R.Jonutis, P.Stonkus, E.Bodrovaitė ir S.Januška.

Ar šiuo, pavadinsiu, tyliuoju laikotarpiu daugiau dėmesio skiriate dainoms kurti?

Pavadinčiau jį archyviniu laikotarpiu. Nėra koncertų, su studentais dirbu tik nuotoliniu būdu, todėl atsigręžiau į savo natų juodraščius. Kūrybinis procesas vyksta nuolat, be sustojimo – mintys ateina, aš jas užrašau. Dažnai tai nuotrupos, užuominos, žodžiu – juodraščiai. Juos laisvesniu laiku peržiūriu, taip pat ir natas, kurias reikia koreguoti. Ne šiaip sau išleidau 12-os populiariausių mano dainų knygą „Dainos tau“, skirtą dainininkams, mokytojams, besimokantiems dainuoti ir įvairių kolektyvų vadovams. Kelis metus tam rengiausi, bet vis pritrūkdavo laiko – štai kuo pasitarnavo karantinas.

Ar visos dainos vienodai brangios? Gal yra pabodusių, bet publikos mėgstamų, reikalaujamų?

Nėra man nusibodusių dainų, todėl nesipriešinu prašymams, mielai jas atlieku, mėgaujuosi muzika, pasakoju istoriją – kiekviena daina tarsi sena nuotrauka, kelianti daug prisiminimų. Dainuodamas kaskart atrandu naujų niuansų, išsilieju.

Nepamirštamos akimirkos iš Jūros šventės 2019. Tokių masinių švenčių daugiau gali ir nebūti... Nuotraukoje – S.Januška, E.Bodrovaitė, P.Stonkus.

Nuo ko priklauso kūrinio populiarumas? Rodos, nieko ypatingo, bet daina traukia, žadina emociją, pakeri skambėjimu... Kas tai?

Visuma. Lietuva nuolat svarsto, kokią dainą išrinkti „Eurovizijai“. Kiekvienas sprendžia pagal save: vieniems suskamba viena daina, kitiems – kita, taip jos ir sugula į „mėgstamas“ ir „nelabai“... Žinoma, ne visada rezultatą nulemia profesionalai. Man svarbiausia, kad daina, visų pirma, būtų melodinga ir įsimintina, nes per tris minutes turi ją išgirsti, pamilti ir prisiminti. Jei tai neįmanoma, daina bus pamiršta, nors iš tikrųjų ji gali turėti užslėptų niuansų, kažkokią išliekančią trauką, kuomet žmogus nesupranta, kodėl vis norisi jos klausytis. Paprastai sakant, daina turi būti graži, o kas gražu – priklauso nuo mūsų skonio. Todėl skirtingos dainos turi tūkstančius klausytojų, dainų vertinimas svyruoja nuo didžiosios meilės iki kančios, neapykantos.

Gal tai savotiškas atsakymas į klausimą, kodėl jūsų grupė taip ilgai gyvuoja? Kame ta atlikėjo stiprybė, leidžianti ilgai išlikti scenoje?

Apie tai galima rašyti storą knygą... Grupė „Studija“ skaičiuoja jau 42 metus. Svarbiausia, kad mus jungia kuriama ir grojama muzika. Taip ilgai išbūti kartu – ištisas procesas. Daug kas išgyventa, daug kartų susipykta ir vėl susitaikyta, mat kasdien dirbame dėl muzikos, klausytojų. Kitaip neatliktume kūrinių profesionaliai. Buvimas scenoje diktuoja savo taisykles, tad labai svarbus geras psichologinis klimatas. Grojimas – pasikeitimas mintimis. Jei nekalbame ir užblokuojame savo mintis, nėra rezultato, paveikslo. Vis dėlto grupės sudėtis šiek tiek keitėsi, skaudžiausiai – šį mėnesį.

1978 metais keturiese, Klaipėdos universiteto Džiazo katedros studentai, įkūrėme muzikinę grupę. Pagrindiniai jos nariai nesikeitė eilę metų, o pavadinimas „Studija“ prigijo 1986 metais. Deja, prieš trejus metus solinę karjerą pasirinko bosine gitara grojęs Gintautas Litinskas, o dabar, per karantiną, išaiškėjo, kad dar du muzikantai – gitaristas Virginijus Pažemeckas ir klavišininkas Raimundas Jonutis – nesieja savo ateities su „Studija“.

Vietoje Gintauto nesunkiai pritapo bosistas Paulius Stonkus, įvedė šiuolaikines technologijas į mūsų kūrybinį aruodą. O ką tik grupę palikusius narius pakeitė kiti du ne naujokai muzikos padangėje – gitaristas Vaidotas Rukas ir klavišininkas Mindaugas Putna. Beje, visi nauji nariai yra baigę tą pačią džiazo klasę Klaipėdos universiteto Menų akademijoje (dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas). Kokia turtinga Džiazo katedros istorija, kiek talentų išleido – daugelis jų pritapo, neišvyko, liko Klaipėdos regione.

Kadangi esate Džiazo katedros dėstytojas, talentus semiate taip pat iš to aruodo?

Pripažįstu, kad pasinaudojau tarnybine padėtimi, nes didelė dalis vokalisčių yra buvusios mano mokinės. Kai tik į kursą ateidavo naujų studenčių, peržvelgdavau mąstydamas: kuri galėtų būti sekanti? Dabar moterų grupėje jau septynerius metus dainuoja mano buvusi studentė Edita Bodrovaitė-Rukienė.

Moterys keitėsi dažniau. Įdomu, ką kiekviena įnešė į ansamblį?

Kaip kiekvienas muzikantas įneša savo charakterį, estetiką, pasaulėžiūrą, muzikinį skonį, taip ir moterys be viso to, ką išvardinau, įneša dar ir moteriškumo. Mes, senbuviai, prie to prisitaikome, susigyvename. Irena Starošaitė atėjo, kai prasidėjo grupės „Studija“ kelionių laikotarpis. Jas organizavo Žilvinas Žvagulis. Po penkerių metų Irena išvyko į sostinę, o jos vietoje sužibo mano studentė Larisa Čekasina, dainavo trejus metus. Vėliau, jai pasukus solistės keliu, penkeriems metams atėjo charizmatiškoji Rūta Ščiogolevaitė. Maždaug aštuonerius metus sėkmingai dainavo Kristina Jatautaitė...

Viena iš Januškų sėkmės sąlygų – bendri interesai. Jausmus sustiprina laisvalaikis kartu, kelionės.

Minėjote, jog esate pasikaustę technologijų klausimu. Ar jos kada nors nenukonkuruos gyvos muzikos?

Šis klausimas keliauja per visą žmonijos vystymosi istoriją. Jis buvo iškilęs, kai atsirado kino teatrai, televizija, dabar – kompiuteriai. Na, ar žmonės eis į koncertus klausytis gyvos muzikos? Žmogus – ne robotas, neatmeta gyvo kontakto. Žinoma, kai kuriems reikia elektroninės muzikos, bet kita dalis pasiilgsta natūralaus dainavimo, netgi tokių instrumentų kaip birbynė, kanklės.

Man šis klausimas skaudus, neramu dėl lietuvių liaudies muzikos. Šiandienos kultūroje nunyko liaudies dainų ir šokių ansambliai, pučiamųjų orkestrai, nėra to, kas buvo anksčiau. Viešojoje erdvėje jau drįstama pareikšti, kad ir dviejų orkestrų Lietuvoje gana. Kultūros strategijos nebuvimas Lietuvoje daug baisesnis negu kompiuterių „atėjimas“ į kultūrą. Jei muzikuosime, dainuosime angliškai, nebūsime įdomūs pasauliui. Mes, grupės „Studija“ nariai, dainuojame tik lietuviškai ir stengiamės kurti ne tik mums įdomią muziką – trokštame, kad ji išliktų žmonių širdyse.

Kaip pavyksta išsilaikyti? Anksčiau daug keliaudavote po Lietuvą, o dabar?

Tai susiję su bendra ekonomine situacija Lietuvoje, kultūros paklausa ir labai didele (kartais iškreipta) konkurencija. Lietuvoje yra daug įvairaus lygio atlikėjų ir grupių, ypač vienadienių šou. Jie užtvindo erdves, nepalieka vietos daug metų stabiliai kuriantiems, kokybę išlaikantiems muzikantams. Užsakovas, žinoma, teisus – žvaigždutės ekrane traukia, žmonės nori jas pamatyti gyvai, nepriklausomai nuo vertės. Dažnai ta papūgų diskoteka, kai atkartojami pasauliniai hitai, alkūnėmis skinasi kelią Lietuvoje, nepalikdama vietos kitiems.

Grupei išsilaikyti sunku, tenka laviruoti, siūlyti tai, ko žmogus laukia. Bet aš džiaugiuosi, kad mūsų dainos reikalingos, kai kurias atlieku gal tūkstančius kartų ir man jos nenusibosta. Gaila nebent dėl to, kad šitiek gerų dainų prikurta, o jos iki klausytojo taip ir neatkeliauja, nes radijo stotys, deja, transliuoja pačių sumanytas. Piktinuosi pagrįstai, nes Lietuvoje 80 proc. muzikos transliuojama anglų kalba... Kam mes atstovaujame? Kitose šalyse daugelis stočių transliuoja muziką nacionalinėmis kalbomis. Aptikau informacijos apie kai kur nustatytus skaičius, koks procentas muzikos turi būti transliuojamas nacionaline kalba. Laikydamiesi tokių nurodymų palaikytume savo kūrėjus ir muzikantus, ypač šiuo sunkiu ekonominiu laikotarpiu.

S.Januška džiaugiasi savo ką tik išleista knyga „Dainos tau“, kuri jau knygynuose. Viršelio nuotraukos autorius – Vaidotas Grigas.

Šeimoje turbūt nestinga harmonijos, judu su Rima – muzikai, kartu nuo studijų laikų?

Dabar bepigu kalbėti, kai praėjo daug metų, o būdamas jaunas negali nuspėti ateities. Bet mums lyg ir pavyko – jausmai neišdavė, ir tai svarbiausia. Viena iš sėkmės sąlygų, matyt, bendri interesai – abu esame muzikantai. Tai išsprendžia begalę klausimų, kurie kitu atveju kiltų: kiek laiko užima kasdienis muzikavimas, koks turi būti režimas, sugyvenimas... Mums nereikia teisintis ar įrodinėti, nes viskas savaime suprantama, todėl klimatas šeimoje normalus. O šiaip esame žmonės... Metai leidžia pastebėti, kaip keičiasi mūsų mintys, pažiūros, skoniai, charakteriai. Tikrai nestovime vietoje, o šeima yra tokia, kokią sukūrėme per eilę metų. Žmona – muzikos mokytoja. Ji seniai pakeitė specialybę, užsiima verslu. Sūnus Arnas taip pat pasirinko verslo sritį, dirba didelėje kompanijoje. Būdami muzikai, aišku, leidome sūnų į muzikos mokyklą, bet jis ten nerado savęs, todėl nekankinome.

Kas šiuo metu svarbiausia jūsų gyvenime?

Džiaugiuosi savo ką tik išleista knyga „Dainos tau“, kuri jau knygynuose. Tikiuosi, kad esu praėjęs baimės barjerą leidyboje, taigi, numačiau ir antrą dalį. „Studija“ po ilgos pertraukos paruošė 12-os dainų kompaktinę plokštelę, kurią greitai išleisime. Vasarą planuojame daug koncertų, jei tik leis bendra Lietuvos situacija. Beje, bet kokie pasikeitimai, net pasaulį sukaustęs karantinas, priverčia pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies – kaip greitai viskas gali sustoti... Tai skatina priimti drąsius, bet gerai pasvertus sprendimus, nuvesiančius mus naujų idėjų keliu. Taip. Mes, muzikantai, drąsiai keliame savo tolimesnius tikslus, nes nėra to blogo, kas neišeitų į gera.