Rubrika

Senolės sveikatos stiprybė – iš tikinčios širdies

Ona Kvederavičienė „IKI velomaratone“ Vilniaus gatvėmis dviračiu mynė dešimt kilometrų. Šiandien jai – devyniasdešimt ketveri.

Ne vienam mūsų rajono keliuose yra tekę sutikti šią močiutę, spėriai minančią dviratį… Dažniausiai – į bažnyčią pasimelsti, padėkoti už sveikatą. Šiandien Onai Kvederavičienei – devyniasdešimt ketveri. Na, o prieš kelias savaites Vilniuje ji dviračiu įveikė „IKI velomaratoną“! Dešimt kilometrų nelygiomis ir kalvotomis Vilniaus gatvėmis, akmeniniu grindiniu… Ir nė sykio nesustojo, visur – savomis jėgomis. Toks atstumas, palyginus, kiek ji numynusi per gyvenimą – visai nedaug. Sako, nei mynimo, nei rytojaus dieną nejautusi nuovargio. Iššūkis buvo tik nelygus reljefas, tačiau anūko draugų komanda, važiuodami ratu aplink močiutę, ją saugojo. Ir viskas – kuo puikiausiai. Na, o anūko žmona priduria: „Aš vos ją vijausi!“

Atvykus pas senolę, kieme pasitinka močiutės aktyvų laisvalaikį palaikantis anūkas Ričards su šeima. Lietuvoje ir Latvijoje, beje, – jau septyni Onos proanūkiai…

Ričards, mums ir papasakojęs apie močiutės dalyvavimą velomaratone, pas ją užsuko kaip tik vykdamas į esktremalaus bėgimo su kliūtimis varžybas. Aktyvi – visa šeimyna. Tarkime, dukra (Onos proanūkė) šešerių metų dalyvavo moterų bėgime – skuodė šešis kilometrus. Ričards – aktyvią gyvenseną palaikančios kompanijos „Tiesiog ateik“ bendražygis. Jie susirenka Vilniuje (dabar jau ir Panevėžyje!) pusė septynių ryto, kviesdami prisijungti visus norinčiuosius, ir sportuoja išnaudodami tai, kas po ranka – suoliukus, medžius, sienas… Be sporto, „Tiesiog ateik“ užsiima ir labdaringa veikla. Jų „vizitinė kortelė“ – gera nuotaika. Ši kompanija stengiasi parodyti žmonėms, kad sportuoti galima smagiai. Ričards acentuoja, jog sportuojant visai nėra skirtumo, ar tu – visai mažas vaikas, ar garbaus amžiaus senolis. Svarbu – judėti.

Na, o prieš porą metų vyrui atėjo mintis pasiūlyti savo sportiškai močiutei minti velomaratone. „Kodėl gi ne?“ – buvo jos atsakymas. Pasitreniravo, pavažinėjo, sako – viskas gerai. „Kartu ir nuvažiavome. Visa nuostabi „Tiesiog ateik“ bendruomenė labai apsidžiaugė. Išsirinkome temą – Baltoji karalystė. Visi buvom apsirengę baltai, o ji buvo mūsų karalienė. Angelas, – su meilia šypsena pasakoja anūkas. – Nuskynėm du prizus. „Tiesiog ateik“ bendraminčiai – stilingiausia komanda. Ir, aišku, vyriausia varžybų dalyvė – močiutė.“

Ona pasakoja šįmet tik trečią kartą užlipusi ant dviračio. Tačiau kūnas turėtos stiprybės nepaleidžia – jei sėda ant dviračio, važiuoti gali drąsiai. Dar praėjusiais metais porą sykių Kiemėnų keliu iš Saločių numynė į Pasvalį. „Visi man sako: nevažiuok, bobute, nevažiuok, nugriūsi dar. Bet kas lyg stumia mane – ir važiuoju. Ir tada nesijaučiu tokių metų… Kai ant dviračio užlipu, kaip kaži kas jaučiuosi“, – atsiveria Ona. Klausiu Ričardo, ar nebijo dėl močiutės? „Kai ją pažįstu, žinau, kokia ji stipri – dėl to nebijau. Vien dėl Vilniaus velomaratono viduje buvo jaudulys, dėl to ir saugojome ją. Bet jai dviračiu daug stipriau važiuoti negu eiti.“

„Pirmąkart važiavau tokioje didelėje kompanijoje – tūkstančiai žmonių. Tik Dievas man padėjo“, – velomaratoną prisimena močiutė ir džiaugiasi, kad prieš lenktynes anūkas ją nuvežė į bažnyčią – ramiai pasimelsti ir paprašyti pagalbos. Pirmasis dviratis – prieš bene aštuoniasdešimt metų Imame kalbėtis apie ilgą senolės gyvenimą… Ponia Ona kilusi iš Saločių valsčiaus, gyveno Limparų kaime. Vaikų susilaukė Biržuose. O paskui, kai kūrėsi kolūkis, išvyko į Rygą. Pasibaigus sovietiniam laikotarpiui, „kai susitvėrė Lietuva“, kaip pasakoja senolė, grįžo į gimtą šalį. Vieną anūką palikusi Latvijoje, o du – čia, Lietuvoje. Gyveno Žagarėje, o kiek vėliau grįžo į tėviškę – Saločius. Ričards – vyriausias anūkų. Jis pasakoja, jog senelė norėjusi, kad nors vienas anūkas išmoktų lietuvių kalbą. „Ir mane paėmė į Lietuvą. Išmokau lietuvių kalbą ir likau.“

O kaip gi Onos gyvenime atsirado sportas? Moteris pasakoja nuo jaunumės važinėdavusi dviračiu – po šimtą kilometrų per dieną. Pro Saločius, Limparus, Bauskę… Visi keliai čia išvažinėti. „O iš Žagarės ir su šitais, mažaisiais, važiavau“, – prisiminimais dalijasi Ona. Nupirko naujus dviračius ir močiutė su dviem anūkais, vos paaugliais, iš Žagarės parmynė į Saločius. Na, bus apie devyniasdešimt kilometrų… Anūkams – pirmoji didelė kelionė dviračiais. Močiutei – jau įprasta

„Aš vyrišką dviratį nuvažinėjus esu“, – pasakojimą tęsia Ona. – Man buvo vokiškas nupirktas, gal kariuomenės. Labai lengvas, geras. Tada vyriškai mesdavau koją“, – prajunka senolė. Ji gimusi 1926-aisiais, paskaičiuojame – tada, karo laiku, buvusi paauglė. Na, o prieš bene aštuoniasdešimt metų užsėdusi ant dviračio, su juo iki dabar nesiskiria. Pripažįsta: „Man labai smagu ant dviračio. Jaučiuos taip, kad negaliu jum pasakyt, – o kryžių privažiavusi kaskart pagarbina. – Apsikabini – duoda spėkų kryžius“, – sako senolė.

„Tik labai gailiuosi, kad aplink Lietuvą neapvažiavau… Bet kad nebuvo man tokios draugės. Aš dabar tik dėl akių nebegaliu. Čia irgi bijojau, kai važiavau“, – pripažįsta Ona.

Tačiau Ona tokio garbaus amžiaus sulaukusi – stipri, sveika, daug juda… Klausiu – kokia jūsų paslaptis? Ką gyvenime darote, kad taip gerai jaučiatės?

– Reik Dievui dėkavoti, dirbti ir teisingam būti, – ramiai taria senolė. Išties, kassyk matau ją bažnyčioje. Ne kartą sutikau važiuojančią dviračiu šventovės pusėn. Ne vienas su pagarba sušnabžda – Onutė atvažiavo. Ją daugelis jau pažįsta, žino jos atsidavimą Dievui ir josios stiprybę – kūno ir sielos. Ji pasakoja: „Kiek man daug žmonių sustoja! Einu iš bažnyčios vakare ir klausia sustoję, ar pavežti nereikia. Nors visai netoli – paveža…“

Paklausus, kokių sveikatos patarimų senolė turinti, sako: „Aš daugiausia stengiuosi natūraliai gyventi. Namie ir pieno, ir varškės pasidarau, netingiu valgyt pasitaisyti. O kad ir tingiu – vistiek reikia. Pakolkas – jokių vaistų. Čia Dievas duoda“, – stebinti nepaliauja Ona. Ir vėliau priduria – tvarkingai gyventi reikia, daug kitiems padėti, ir senus žmones globoti…