1992 metų gegužės 23 dienos „Švyturyje“ įamžinta Jolanta Stroputė-Smalakienė šiandien laimingai gyvena Anglijoje. Moteris neslėpė: malonia staigmena tapusi sena nuotrauka suvirpino širdį, nes grąžino ją į jaunystės laikus, į gimtąją Karteną. Asmeninio archyvo nuotr.

Kartenos siuvykloje dirbusi Jolanta Stroputė-Smalakienė, sulaukusi klasės draugių jai į feisbuką atsiųstos senos „Švyturio“ nuotraukos, į redakciją paskambino net iš Anglijos, Croydon miestelio, kur gyvena jau 11 metų. Karteniškė sakė tą laikraščio numerį, kur nuotraukoje už Gedimino Lukauskio ir Irutės Šoparaitės yra ir ji, išsaugojusi iki šiol, nors nei po nuotrauka, nei publikacijoje jos pavardė tą sykį kažkodėl nebuvo parašyta.

Atliko praktiką

„Buvo toks nerealus siurprizas vėl pamatyti tą nuotrauką! Ir iš kur ją ištraukėte?!“ – emocijų neslėpė moteris.

Jolanta, kaip ir straipsnyje minimi Gediminas bei Irutė, irgi mokėsi toje pačioje siuvėjų mokykloje Klaipėdoje. Tais 1992 metais, kai apsilankė „Švyturio“ žurnalistai, Kartenos siuvykloje ji atliko praktiką.

„Esu karteniškė. Iki siuvyklos nuo namų man buvo trys minutės kelio. Ar berasi geresnę vietą praktikai atlikti? Pasiprašiau Gedimino, kad mane priimtų. Pamenu, kad siuvome sijonus, kurie buvo vežami į Rusiją“, – pasakojo Jolanta.


1992 m. gegužės 23 d.“Švyturio“ laikraščio numerį su šia fotografija, kurioje įamžinta ir ji, Jolanta Stroputė – Malakienė (gale) išsaugojo iki šiol. „Švyturio“ archyvo nuotr.

Baigusi siuvėjų mokyklą, pagal specialybę nedirbo. Ištekėjo, susilaukė sūnaus Adomo. Šiam paūgėjus, grįžo prie siuvimo – daugiau nei penkerius metus tuometėje Kartenos vidurinėje mokykloje siuvo rūbus šokėjams, dirbo rūbininke.

Kalbos mokėsi ir koledže, ir gatvėje

„Turėjau draugę, kuri išvažiavo į Angliją. Ji vis kalbino ir mane atvažiuoti. Gundė, gundė ir sugundė, – juokėsi Jolanta. – 2009-ųjų spalį palikau mokyklą ir išvykau. Iki šiol nežinau, kodėl taip padariau. Bet nesigailiu – čia pinigas lengviau uždirbamas ir didesnis. Čia net valytoja aukštai iškėlusi galvą eina. O Lietuvoje juk gėda prisipažinti, kad valytoja dirbi. Čia vertinamas kiekvienas žmogus, kokį darbą jis bedirbtų“, – kalbėjo Jolanta.

Pradžia, žinoma, buvo labai sunki. Pirmiausiai – dėl kalbos, nes mokykloje dėstoma užsienio kalba buvo prancūzų. Kalbėti angliškai mokėsi koledže, rankinėje visada turėjo lietuvių-anglų kalbos žodyną.

„Labai daug dirbau, kad gerai anglų kalbą išmokčiau. Žodyną su savimi net į tualetą nešiausi, niekur jo iš rankų nepaleidau. Tas pats buvo ir gatvėje“, – juokėsi karteniškė.

Dirba mėgstamą darbą

Darbus iš pradžių dirbo įvairiausius, daugiausiai – virtuvėje. Anot pašnekovės, užsienyje jau taip yra, kad eini iš darbo į darbą, kol randi tokį, koks tau patinka. Maistą gamino daugiau nei 10 metų, o dabar dirba vienoje lenkų kompanijoje, kuri prižiūri vaikus.

„Vėl kaip ir grįžau į mokyklą. Mano darbas yra iš namų pasiimti vaiką, kuris kvėpuoja per į trachėją įvestą vamzdelį, nuvesti į mokyklą ir visą dieną su juo čia būti. Sėdžiu nuošaliai ir stebiu, ar jam viskas gerai. Turiu lagaminą su visomis reikalingomis medicinos priemonėmis, kad galėčiau padėti, jeigu reikėtų“, – darbo subtilybes atskleidė buvusi karteniškė pridurdama, kad šis darbas jai labai patinka.

Gyvena Jolanta išsinuomotame name, kuriame kurį laiką kartu buvo ir du jos sūnūs – Adomas bei jaunėlis Povilas.

Vyresniajam Adomui gyvenimas Anglijoje nepatiko, tad grįžo į Lietuvą, dirbo Kretingos šv. Antano dienos veiklos centre.

Dvidešimt dvejų metų Povilas, kaip ir mama, puikiai jaučiasi Anglijoje.

Siuvimą nukonkuravo mezgimas

Pokalbio metu vėl sugrįžus į beveik trisdešimties metų senumo laikus, Jolanta sakė siuvėja norėjusi būti nuo mažens. Šalia turėjo pavyzdį – mama siuvo, siuvinėjo, mezgė, virbalų iš rankų nepaleisdavo ir abi močiutės.

„Nuo vaikystės mėgau rengtis kitaip nei visi, būti „prie mados“. Vilkėti išskirtiniais rūbais, kokių niekas daugiau neturi. Dėl to ir pradėjau siūti, megzti. Ir dabar Anglijoje turiu siuvimo mašiną, bet siuvu tik sau kokias užuolaidas, kelnes atsilenkiu, sijoną, palaidinę pasitaisau. O štai be virbalų neįsivaizduoju nė dienos, labai daug mezgu. Mezgu viską – megztinius, sijonus, antklodes šunims ir katinams“, – apie mėgstamus laisvalaikio užsiėmimus papasakojo moteris.

Liepą 49-ąjį gimtadienį švęsianti Jolanta grįžti į Lietuvą bent jau artimiausiu metu neplanuoja, nors, anot jos, niekada negali sakyt niekada.

„Tiek metų negrįžau, vadinasi, man čia yra gerai. Žinoma, gimtų namų, sūnaus Adomo, anūkės Kotrynos labai pasiilgstu, tačiau kol turėsiu sveikatos ir jėgų dirbti, liksiu Anglijoje. Nebent rimtos ligos priverstų keisti planus“, – atsisveikindama prisipažino Jolanta.