Atostogų Tailande įspūdžių gargždiškiai Asta ir Ričardas VAIČIULIAI ilgai nepamirš. Iš anksto suplanavę trijų savaičių kelionę iš jos grįžo tik po trijų mėnesių. Dėl pasaulyje įsisiautėjusio koronaviruso ir karantino oro bendrovėms nutraukus skrydžius, keliautojų atostogos užsitęsė. Nors buvo ir nerimo, vis dėlto apie šalį, kurioje turistams ne viskas priimtina, Asta pasakojo šypsodamasi, su nostalgija, lyg dar vis gėrėtųsi saulėlydžiais prie jūros, mėgaudamasi vidine ramybe. Iš šios kelionės moteris grįžo pasikeitusi ne tik išoriškai – natūraliai garbanotais plaukais.

Ruošėsi pusmetį

„Lenkija, Vokietija, Čekija, Danija, Olandija, Austrija, Turkija, Ispanija, Marokas, Italija... – vardijo Asta šalis, kurias su vyru Ričardu buvo aplankę iki šio pavasario. – Kelionių organizatorius – vyras. Jis viską visada suplanuoja. Atvykę į kurią nors šalį išsinuomojame mašiną ir keliaujame.“ Iki smulkmenų R. Vaičiulis suplanavo ir kelionę į Tailandą, kuria nusprendė pradžiuginti žmoną Astą, kai šį pavasarį ji baigė KTU Viešojo administravimo magistrantūros studijas. Lauktai trijų savaičių kelionei pasiruošimas užtruko apie pusę metų, o jai artėjant ėmė sklisti neramios žinios apie koronavirusą. Vis dėlto šeima nusprendė atostogauti ir kovo 11 d. išskrido į Tailandą.

10 dienų keliautojai skyrė pažinčiai su Tailando sostine Bankoku. „Prabangūs rajonai su dangoraižiais, milžiniškais prekybos centrais, kino teatrais ir fantastiškais muziejais juose nustebino ir sužavėjo. Įdomu, kad prie kiekvieno įėjimo į centrą, kurių buvo daug, įrengti

„Saulė kasdien leidžiasi tuo pačiu metu apie 17 val. Per kokias 7 min. tampa tamsu“, – sakė Asta, kartu su vyru Ričardu ir jo jubiliejaus vakarą mėgavęsi saulėlydžiu.

Termovizoriai, kojų dezinfekavimo aparatai, didelė gausa dezinfekavimo priemonių visur – tiek metro, tiek mieste. Prabangūs sostinės rajonai kontrastuoja su turgaus prekybos rajonais, kur kiekviena gatvė paskirta tam tikrai prekybai, kainos mažos, skamba muzika, gali pigiai paragauti įvairių gėrybių“, – apie kontrastus pasakojo Asta. Girdėdami informaciją apie pasaulyje plintantį koronavirusą, abu su vyru suprato, kad visko, ką planavo, nebepamatys ir teko spręsti, arba grįžti paskutiniu reisu į Lietuvą, arba laukti, kaip žadėjo atskraidinusi turkų oro linijų bendrovė, skrydžių vėliau. Asta su Ričardu nusprendė tęsti atostogas Azijos šalyje, tačiau iš Bankoko išvyko į turistinę, bet gana ramią Koh Lantos salą Krabio regione.

Kadangi Tailande turistų mažėjo, beveik visi viešbučiai buvo uždaryti dar ir dėl to, kad tai sutapo su turistinio sezono pabaiga. Likusiems šalyje keliautojams kiekvienoje saloje šalies vyriausybė paskyrė po 1–2 viešbučius karantinuotis, kuriems skyrė subsidijas, nors turistai galėjo nuomotis būstą ir patys. Pasidomėję vis dėlto A. ir R. Vaičiuliai nusprendė apsistoti viešbutyje: taip atrodė saugiau, jei prireiktų pagalbos, o ir nakvynės viešbutyje pasiūlyta kaina buvo tris kartus mažesnė nei įprastai. Pasirinko viešbutį prie jūros, kuriame gali gyventi apie 1 000 turistų. Deja, Asta ir Ričardas karantino laikotarpiu buvo vieni iš 24 jo gyventojų.

Kontroliavo policija

Gargždiškė neslėpė, kad iš pradžių viešbučio gyventojai, tarp kurių buvo japonų, vokiečių, brazilų, airių, čekų, vieni kitų vengė, baiminosi ir aptarnaujančio personalo. „Kai po savaitės visiems nemokamai buvo atlikti COVID-19 testai ir atsakymai buvo neigiami, lengviau atsikvėpėme ir pradėjome šypsotis, draugiškiau bendrauti. Su kai kuriais ir dabar susirašinėjame“, – naujomis pažintimis džiaugėsi Asta. Pasak jos, tarp beveik 69 mln. Tailando gyventojų tuo metu sergančiųjų COVID-19 buvo tiek pat, kiek Lietuvoje, o 25 kilometrus nusidriekusioje Koh Lantos saloje, kurioje gyveno ji su vyru, sirgo 5 žmonės (3 vietiniai ir 2 turistai). Kas antrą dieną atvykėliams teko pildyti anketas, kuriose reikėjo nurodyti, kur lankėsi, kur apsipirko ir kt. „Mus aptarnavo trys policijos: transporto, turizmo ir vietinė karinė. Po salą iš pradžių galėjome keliauti tik pėsčiomis 5 kilometrų spinduliu. Miestas atrodė kaip po karo: žmonių vakare gatvėje nepamatysi, net šunų nebūdavo. Parduotuvių laikas sutrumpintas iki pietų, barai uždaryti, alkoholis staiga visam mėnesiui net ir baruose uždraustas, jo lentynos uždangstytos“, – pasakojo Asta apie pokyčius per karantiną. Vis dėlto taures vyro 50-mečio šventėje pakėlė. Tiesa, kaip ir atostogos, taip ir vyro jubiliejus gerokai nukrypo nuo rengto scenarijaus. Tačiau buvo ir tortas, ant kurio lietuviškai užrašyta „Su gimtadieniu, Ričardai“, nors ir su klaida. Skambėjo muzika, tik švęsti teko keturiese su draugų vokiečių pora laikantis saugaus atstumo. „Tą dieną jau galėjome išsinuomoti dviračius ir keliauti dviračiais po salą. Buvome tokie laimingi kaip vaikai. Vakare su vokiečių pora išvažiavome į paplūdimį“, – prisiminusi išgyventas akimirkas spinduliavo moteris.

Turistams neįprasta

Asta pasakojo, kad paplūdimiuose palei Andamano jūrą dažnai būdavo tik dviese arba keturiese, nes vietiniai dieną į juos, kai oras įkaista iki 42 laipsnių, o oro drėgmė siekia net 80 proc., neina. „Dauguma tajų saugo savo odą ir saulės vengia, nes šviesi oda tajams yra grožio etalonas, tad ji balinama įvairiais būdais. Beje, maudosi vietiniai vilkėdami drabužius ir nesupranta, kam reikia mokėti plaukti. Paplūdimiuose, į kuriuos jie susirenka po 17 val., mėgsta užkandžiauti, tad atsineša maisto ir gėrimų“, – pasakojo keliautoja.

Tailandietišku maistu Asta nesusižavėjo, nes jis dažnai ne tik labai aštrus, bet tuo pačiu ir sūrus, ir saldus, jame daug poskonių, o dauguma saldumynų tokie saldūs, kad antrą kartą nenorėjusi ragauti. „Valgėme daug įvairių vaisių (vien mangų apie 20 rūšių), kurie labai skanūs ir pigūs, ir stengėmės maitintis panašesniu į europietišką maistu. Tiesa, daržovių vietiniai vartoja nedaug, tačiau patiekaluose naudoja įvairiausių žalumynų, pila kokosų pieną“, – vardijo Asta.

Ją stebino naudojamo plastiko kiekiai: parduodama gatvėje sriuba ar kitas patiekalas yra supakuoti net keliose plastiko pakuotėse. Pirkėjas atskirai gauna supakuotą šaukštą ar šakutę ir net mažiausiose parduotuvėlėse galima nusipirkti įvairiausių spalvų ir formų plastikinių vienkartinių indų. Vis dėlto moteris atkreipė dėmesį, kad kai kur plastikiniai šiaudeliai ir Tailande keičiami popieriniais ir pasaulyje vykstanti kova su plastiku, ko gero, paveiks ir šią šalį.

Nuostabą Astai kėlė karaliaus kultas: „Visur daug didelio formato nuotraukų, altorių tarsi pas mus bažnyčiose, net prekybos centruose, oro uostuose, turguose, prie viešbučių, gyvenamųjų namų. Aukojamos gėlės, gaivieji gėrimai, maistas. Ne tik vietiniai, bet ir turistai, praeidami pro tokį altorių net gatvėje negali juoktis, gestikuliuoti, šaipytis – gresia didelės baudos. Dauguma tajų, pasak keliautojos, visiškai nemoka skaičiuoti, dirba tik tada, kai nori, ir tada, kai reikia pinigų. Tailande tai įprasta.

Įvyko kardinalių pokyčių

Nuotaika dėl užsitęsusių atostogų svetimoje šalyje, pasak Astos, keitėsi ne kartą. Jei būtų žinoję, kad įstrigs tris mėnesius, sako, būtų išskubėję namo paskutiniu reisu: „Kai pagaliau turkų oro linijos informavo, kad galbūt neskraidins iki rugsėjo (turėjome atgalinius šios aviakompanijos bilietus), buvo ir panikos, ir streso, ir valerijonų. Taip jautėmės ne mes vieni. Tada visų nuotaikos svyravo nuo džiaugsmo iki ašarų. Po dviejų mėnesių įvyko adaptacija: arba įsimyli šalį, arba nekenti. Mes įsimylėjome. Kaip ir dauguma mūsų draugų.“

Tailandiečiai nuo pat mažens mokomi nuolankumo, savitvardos, pagarbos vienas kitam. „Tailande neįprasta rodyti pyktį, susierzinimą, viešumoje pyktis su šeimos nariais, aplinkiniais, o tuo labiau su turistais. Tik pagyvenęs ilgiau pradedi suprasti, toleruoti jų skirtingą požiūrį į situaciją, lėtumą, kadangi širdį užlieja ramybė. Kai tajus nesupranta, ką sakai, jis linksi galva, nes su viskuo sutinka ir jokiu būdu neparodo, kad nesuprato“, – pastebėjimais apie vietinių gyventojų būdą dalijosi Asta, kurią ypač nustebino, kad tajai nemėgsta lietaus ir netgi į darbą neišeina motyvuodami, kad nėra nuotaikos, nes lyja lietus...

Pamažu pripratusi prie vietinių ramybės, lėtumo, moteris grižo namo ne tik išoriškai pasikeitusi, bet ir stipriai profilaktiškai tarsi kaminkrėtys kaminą pravaliusi savo smegenis. „Ko išmokau? Ramybės, pozityvo, mokėjimo džiaugtis čia ir dabar tiek aplinka, tiek savo mintimis, tiek kiekvienu sutiktu žmogumi, kas yra didžiausia gyvenimo dovana“, – nenustodama šypsotis vardijo Asta, iki šiol dovanojanti, atiduodanti gausybę nereikalingų rūbų, namų apyvokos daiktų, įvertinusi minimalizmo privalumus ir supratusi, kiek nedaug žmogui reikia, kad būtų laimingas.

• Grįžę namo dvi savaites gargždiškiai niekur nekišo nosies. „Gyvenant nuosavame name tai nesudarė didelių problemų. Maistą užsisakydavome internetu, kurį pristatydavo į namus. Beje, supratome, kad Tailande gyventi pigiau. Per tris mėnesius su skrydžių bilietais, išlaidomis už nakvynę ir maitinimą išleidome tiek pat, gal net mažiau nei būtume išleidę per tą patį laikotarpį Lietuvoje“, – sakė Asta, planuojanti ateityje dar ne kartą vykti į Tailandą, pamatyti ir kitas salas bei pažinti šiaurinę Tailando dalį.

• „Kuo daugiau pamatai – tuo labiau supranti, kad dar nieko nematei. Kelionės praplečia akiratį ir geografine, ir pažintine prasme. Sutinki tiek įvairiausių, įdomiausių žmonių iš viso pasaulio – Airijos, Amerikos, Šveicarijos, Brazilijos, Vokietijos, Kanados, Vengrijos, Čekijos, Japonijos, Rusijos, Tailando, Švedijos, Anglijos... Tik keliaudamas supranti, kad gyventi galima visur, kad visur gyvena nuoširdūs, paprasti, draugiški žmonės“, – įsitikinusi A. Vaičiulienė.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Nuotr. iš asmeninio A. ir R. Vaičiulių archyvo