Apie ką mes šį kartą? Tikriausiai užuomina klaustukų nepaliko – Šveicarija yra ta šalis, apie kurią šiandieną pasakosime jums. Šveicarija garsėja ne tik tiksliais laikrodžiais – šokoladas, nepaprastai graži gamta, itin aukštas pragyvenimo lygis – na kas gi nemėgsta paskaičiuoti, kaip gerai gyvena kiti? O kaip gi šią šalį mato joje šaknis jau įleisti spėję, Lozanos mieste gyvenantys ir dirbantys kėdainiečiai Laura ir Rokas LAUCIAI? Kas šią pašėlusią nuotykių ieškotojų porą paskatino gyventi būtent ten, ir kaip jiems sekasi? Istorija jūsų akims, brangūs skaitytojai.

– Kas jus, du jaunus žmones paskatino keliauti svetur? Koks buvo judviejų gyvenimas Kėdainiuose?

L: Mano, kaip emigrantės, gyvenimas prasidėjo dar 2006 metais, kai išvykau į Jungtinę Karalystę gyventi pas mamą. Iki to laiko tiesiog gyvenau su šeima Kėdainiuose, mokiausi.Išvykusi pas mamą Londone gyvenau apie šešerius metus. Mama ten jau seniai įsikūrusi buvo, aš mokslų net pilnai nebaigusi išvykau, tad neteko nei pagastroliuoti, nei padirbti Lietuvoje...

Prieš pat išvykimą viename festivalyje susipažinau su Roku, pamilome vienas kitą,  po gerų metų apsigyvenome kartu. 2011 metais susituokėme ir puoselėjome planus grįžti gyventi į Lietuvą visam laikui. Tiesa,  kurį laiką gyvenome Vilniuje, tačiau buvo sunku, matyt, jau buvome pratę prie gyvenimo užsienyje ir grįžti į lietuviškas vėžes buvo kebloka.

R: Aš gimiau ir augau Kėdainiuose. Į Angliją išvykau dar 2004-aisiais, tačiau ir iki tol kartais vis nuvažiuodavau padirbėti į Vokietiją, Norvegiją, kitas šalis. Kol gyvenau Kėdainiuose, kurį laiką čia dirbau, leisdavau laiką su draugais, būdavau mieste – buvo kiti laikai,pilnas miestas žmonių būdavo.

Jaunystėje turėjau nemažai laisvo laiko, prieš išvažiuojant į Didžiąją Britaniją buvau įsidarbinęs į tuo metu tik įsikuriančią vieną Vikondos kompanijų. Tačiau 2004 metais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, kaip tyčia aš sutikau iš Anglijos į Lietuvą vasarai grįžusį draugą, kuris pasiūlė man važiuoti ten kartu su juo. Daug negalvojęs ėmiau, ir išvažiavau. Iki to laiko jau buvau aplankęs didžiąją dalį Europos, užsienis man nebuvo toks svetimas, tad pasitaikius progai išvykti ilgesniam laikui, ta proga ir pasinaudojau.

– Laura, kas taip vijo iš tos Lietuvos, kad sakai jog nebaigusi mokslų iškeliavai? Ar tiesiog mamos kaip reikiant pasiilgusi buvai?  Ar gyvenimas svetur tokiai jaunai buvo labiau sunkus, neramus, ar kaip tik smagus iššūkis?

L: Hehe, geras klausimas, nevijo, tiesiog, buvo didelis noras gyventi su mama, gavau pasą ir kaip sakant iškart išmoviau.  Tik atvykusi į Didžiąją Britaniją iškart pradėjau ieškotis darbo, nors mama sakė eiti mokytis, bet, jei atvirai, nebuvau iš tų, kuri labai mėgo mokytis, tad nusprendžiau eiti dirbti ir tiesiog padėti mamai, kad nereikėtų jai manęs išlaikyti.

Mano pats pirmasis darbas buvo mažoj kavinukėj, tiesiog dariau kavą, bei pardavinėjau bandeles. Tame darbe aš prasilaužiau su savo anglų kalba, tiesa, Lietuvoje nuo septynerių metų ėjau į kalbų mokyklą, tad anglų kalbos pagrindai buvo labai geri, tereikėjo tiesiog nesigėdinti kalbėti. Na ir viskas – taip prasidėjo mano kelias, atsirado įdomesnių darbų.  Kadangi buvau jauna, dirbdavau pardavimo vadybos tipo darbus, tokiose parduotuvėse kaip „Nike“, „Godiva“, „Oliver Bonas“ ir daug kitų. Labai patiko, nes aš esu iš tų, kuri mėgsta būti apsupty žmonių, hyper aktyvi.

Tas laikotarpis gyvenant svetur man buvo tikrai kaip smagus iššūkis, daug išmokau, susipažinau su  įvairiais žmonėmis, galėjau save puikiai išsilaikyti, gyvenimas Londone man labai puikus prisiminimas. Nors... dabar jau nenorėčiau ten gyventi.

– Laura, sakei, kad po metų draugystės su Roku jau apsigyvenote kartu – kaip sekėsi tas bendras gyvenimas? Nors ką čia klausiu – aiškiai gerai, jei susituokėte!  Ką veikdavote laisvu laiku, po darbų? Ar dirbote ir taupėte tai „juodai dienai“, kaip dauguma lietuvių užsienyje, ir paskui viską išleidžia vestuvėms (nebloga ta mūsų juoda diena...  ) ar visgi leidote sau laisvai gyventi, pakeliauti, prisipirkti visko. Jauni buvote, gal taupymas ne galvoje buvo? 

R: Taupyti tai netaupėm, tiesiog mėgavomės gyvenimu. Kartais pakeliaudavome, dažnai į Lietuvą grįždavome. O mūsų vestuvės buvo netradicinės, tad finansiškai plėšytis nereikėjo.

L: Kaip sekėsi bendras gyvenimas –  cha, man gerai, na, Rokui tikiu, tikrai buvo ką veikti, tarp mūsų 9 metų skirtumas, tad jam reikėjo daug kantrybės kol susigyvenom, bet šiuo metu viskas labai puikiai, kartu esame jau 12 metų.

Leidome sau laisvai gyventi, keliauti... Man, kaip moteriai, patiko vaikštinėti po prekybos centrus, kas dabar skamba gan juokingai, bet tik atvykus iš Lietuvos buvau nustebusi kokio dydžio tie prekybos centrai, didelis ir visiškai kitoks prekių pasirinkimas nei Lietuvoje. Juk Kėdainiuose, didžioji dalis drabužių buvo perkama iš turgaus.

– O vestuves darėte Lietuvoje? Kokios jos buvo?

L: Vestuvės buvo tikrai labai smagios, patys viską planavome, su mintimi, kad tai bus tiesiog mini festivalis su pačiais artimiausiais žmonėmis mūsų gyvenime.  Žmonės nebuvo įpareigoti nei kažkaip prašmatniai rengtis, nei kažko specialaus mums dovanoti, tiesiog norėjom kad būtų šalia... Patys rinkomės lininę aprangą, tą dieną buvo labai karšta, tad buvo geras sprendimas.

Išsinuomavome autobusą ir su visu pulku bendrai važiavome į šventės vietą.

Svečiai ir mes, miegojom palapinėse, turėjome tris erdves šventimui. Buvo pagrindinė scena šokiams ir muzikai, chill erdvė prie laužo, stalas pavėsinėje ir dar viena pavėsinė su kavos aparatu, kas buvo žiauriai faina – kaip ir gamtoj stovyklaujam, bet rytais kapučino geriam! Šventė truko tris dienas.

R: Vestuves darėme ant upės kranto, vieno draugo senelio sodybos gale. Atsivedėme elektros kabelį kokių 200 metrų ilgio, sujungėm muziką apšvietimą. Tikrai populiariausia susibūrimo vieta buvo saldus stalas su kavos aparatu.

Nebuvo jokių samdytų muzikantų, grojo draugai, kurių pomėgis buvo DJ‘auti.

Šventės atmosfera buvo puiki – degė laužas, fakelai, šokių palapinė buvo apšviesta ir išpuošta. Svečių atsiliepimai buvo labai geri.

– Minėjot, kad buvote nusprendę grįžti į Lietuvą visam laikui, bet panašu, nebuvo lemta tam planui būtų įgyvendintam...bent jau kol kas. Kaip sekėsi grįžus?

L: Na pagyvenus UK pasijautė labai didelis skirtumas tarp žmonių elgesio kultūros. Lietuvoje žmonės dažnai būdavo kažko nepatenkinti... Kad ir parduotuvių eilėse, pykstasi ir nerodo pagarbos vienas kitam... Pradžioje ir mes atsakydavome tuo pačiu, bet vėliau supratome, kad reikia kaip tik užkrėsti tuos piktus žmones šypsena bei gerumu! Tada pastebėjome, kad po kurio laiko žmonės atsileidžia ir patys pradeda gražiai bendrauti. Ir vis dėlto buvo sunku priprasti prie lietuviškos darbo aplinkos bei atlyginimų. Grįžę į Lietuvą „visam laikui“ čia išbuvome vos 9 mėnesius...R: Po vestuvių Vilniuje aš dirbau pas draugą, Laurai buvome sukūrę darbo vietą – turėjome atsidarę papuošalų parduotuvę. Mano darbas buvo sezoninis, žiemą turėjau ieškotis kažko kito. Kaip tyčia su manimi susisiekė draugas, kuris buvo išvykęs į Šveicariją, ir pasiūlė atvykti. Kaip ir pirmą kartą, taip ir tada – nedvejodamas išvykau.

L: Dar pamenu, kažkada seniai, Rokas buvo man užsiminęs, kad norėtų Šveicarijoje gyventi. Taigi jo noras išsipildė, jis išvažiavo 2012 metais vėliau ir aš iš paskos.

– Aha! Kodėl norėjai Šveicarijoje gyventi? Kas traukė toje šalyje? Nes tai tikrai nėra toks dažnas pasirinkimas, visi plūsta į UK, Skandinaviją, kokią Vokietiją, bet Šveicarija? O kita vertus – o kodėl ne, juk apie šią šalį tik geriausi atsiliepimai.

R: Šveicariją žinojau tik iš nuotraukų, na, dar, kad geriausi bankai ten, laikrodžiai bei šokoladas. Tiesiog visuomet atrodė, kad Šveicarija yra kažkokia stebuklų šalis vidury Europos. Kažkada leptelėjau, kad norėčiau čia gyventi, ir štai – gyvename jau aštuntus metus.

– Kokia buvo pradžia Šveicarijoje? Kur gyvenote, ką Rokai dirbai, kaip Laura tau sekėsi su darbu? Ar tai šalis lengvai priimanti kitataučius? Kaip kalbos barjeras?

R: Šveicarijos istorija iš tiesų prasideda net kiek anksčiau. Dar prieš vestuves tris mėnesius buvau dirbęs toje šalyje. Pradžia nebuvo sunki, nes darbą turėjau, gyventi buvo kur, o pati šalis nepaprasto grožio. Dirbau darbų vadovu vienoje renovacijas vykdančioje kompanijoje. Kalbos barjeras, tiesa, buvo didžiulis, nes pradžioje nemokėjau nė vieno žodžio prancūziškai. Su laiku kažkiek pramokau, ir būdavo dienų, kai tekdavo kalbėti ir prancūziškai, ir rusiškai, ir lietuviškai, ir angliškai.

L: Atvykus aš kelis mėnesius nedirbau, vėliau gavau auklės darbą lietuvių šeimoje.

Po maždaug metų sugalvojau, kad reikia kito darbo ir susitikusi su statybų kompanijos,kurioje dirba Rokas, savininke, nusprendžiau pasiprašyti darbo.  Šveicarijoje viskas kitaip su darbu nei Londone. Tarkime Londone man niekada nebuvo sunkumų susirasti darbą, aš tik išeidavau ir po savaitės jau turėjau kitą. Čia sunkiau, reikia ir kalbos ir patirties... Tikrai labai sunku susirasti darbą, na nebent esi kažkokios rimtos srities specialistas, tada jau lengviau.

Ir vis dėlto pasiprašiusi darbo aš jį gavau. Padirbusi porą metų gavau naują darbo pasiūlymą, tos pačios savininkės tik į kitą jų finansu kompaniją. Darbas persikėlė į kitą miestą - Ženevą, pasiketiė ir pareigos. Tapau jų šeimos asistente bei privataus lėktuvo koordinatore – planuodavau keliones, maitinimą ir dar daug įvairių dalykų.

Mano nuomone tai nėra šalis kuri išskėstomis rankomis laukia kitataučių, bet jų čia yra labai daug

Gan sunku susidraugauti su šveicarais, jie nacionalistai ir sunkiai įsileidžia į savo draugų ratą.

–O kaip sekėsi kalbos mokytis? Ar patys mokėtės, vienas kitam padėdami, ar gal mokyklą kokią lankėte ten, ar išmokot vos ne priverstiniu būdu – nes visi aplinkoje kalbėjo?

L: Tikrai nėra kad kalbame laisvai, mano darbe 90 proc. laiko kalbama anglų kalba.

R: Vokiškai kalbančių čia yra apie 60 proc, bet jie gyvena arčiau Vokietijos, prancūziškai kalba apie 20 proc. žmonių. Pavyzdžiui mano darbe pagrindinė kalba yra prancūzų, bei patys šveicarai mokykloje mokosi ir vokiečių, nors daugelis ta kalba vėliau nekalba.

Šveicarai yra labai geri, bet uždari žmonės. Jie mėgsta gamtą, ramybę. O šiuo metu šalyje daug atvykėlių, ir ne tik iš Europos. Ne visi žmonės vienodai išsilavinę, ne visi žmonės vienodai supranta tvarką. Manau, šveicarai atsiriboja nuo užsieniečių, kurie nekalba vietinėmis kalbomis.

– Bet pelnyti jų palankumą galima? Ar vis tiek, kad ir kas bebūtų, liksi tuo svetimu žmogumi...

L: Man į šį klausimą sunku atsakyti, mūsų tarpe nėra šveicarų. Na yra vienas, draugės lietuvės vyras, jis labai šiltas ir draugiškas žmogus. O darbe – aplinka tarptautinė.

– Ar matote save Šveicarijoje iki senatvės? Vaikus auginti, arba kokius katinus ar šunis, ir jau žiliems po vietinę gamtą keliauti įmanoma? Ar visgi galvojat, kad kažkada reikėtų grįžti į Lietuvą ar.. į Kėdainius?

L: Šunį jau ir dabar auginame, Lietuvių skaliką – Mūnį.  Iki senatvės neplanuojam čia likti, nors dar planuojam pasimėgauti šia šalimi.. žinoma, norisi grįžti į ir Kėdainius, kurie kasmet vis gražėja.

R: Kėdainiai tikrai labai pagražėjo – nauji tiltai, fontanai, renovacijos. Tačiau suprastėjo žmonių užimtumo ir pramogų pasiūla. Seniau buvo du klubai, boulingai, ne viena užeiga su biliardu, kavinės ilgai veikiančios. Miestas buvo gyvesnis.

Dabar jis panašesnis į senjorų rojų. Pasikvietus žmonių iš užsienio, per pusvalandį visą miestą aprodai, ir toliau nėra kur eiti...

– Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš šveicarų?

R: Lietuviai galėtų daugiau šypsotis ir būti paprastesni. Geriau dirbtinė šypsena, nei tiesmukas įžūlumas. Nors lietuviai geri žmonės, tačiau ta okupacijos palikta žymė labai atsispindi žmonėse, jų požiūryje į kitas tautas, kitus ir kitokius žmones, naujoves.

Be to, reikėtų daugiau judėti, vaikščioti. Šveicarijoje pėsčiomis galima pereiti visas Alpes. Yra takeliai, sužymėti nuorodomis. Miesto infrastruktūra išvystyta ir pritaikyta visus metus vaikščiojimui. Lietuvoje yra daug ežerų, gražių gamtos vietų, reikėtų įrengti trasas ir pratinti žmones daugiau judėti.

Europoje požiūris į darbuotoją visai kitoks, nei čia. Parduotuvės dirba trumpiau, sekmadieniais nedirba visai. Žmonės turi daugiau laiko sau, yra laimingesni.

Lietuviams reikėtų nustoti skųstis viskuo iš eilės. Kiekvienoje šalyje yra gerų ir blogų dalykų, geriau ir prasčiau gyvenančių, tačiau jei kas blogai – jie ima, kelia užpakalius ir dirba dėl geresnio rytojaus. Nereikia laukti, kol valdžia kažką duos. Lietuva maža šalis, jei kiekvienas stengtųsi, nebūtų sunku kilstelėti gyvenimo kokybę joje. Tiesiog turime būti vieningi ne tik per krepšinio varžybas.

Laura Šveicarijoje nepamiršta puoselėti ir lietuvybės – kartu su vietos bendruomene organizuoja Jonines.

„Šveicarijos lietuvių Joninės vyksta jau daugelį metų. Aš prisijungiau prie jų kolektyvo, nes tik atvykus į Šveicariją trūko veiklos, o aš organizuoti renginius mėgstu ir pamaniau, jog tai būtų puikus užsiėmimas.

Joninės visada vyksta Lozanos mieste, ant Lemano ežero kranto. Susirenka 2-3 šimtai lietuvių.

Joninių programa gana laisva. Darome pikniką, žmonės grilina maistą, yra lietuviškas kioskelis, kuriame pardavinėjama naminė gira, kepta duona, kiti lietuviški skanėstai.

Paruošiama programą ir užsiėmimai mažiesiems. Šventės metu visuomet groja ansamblis iš Lietuvos.

Paprastai per Jonines žaidžiame senovinius žaidimus, vyksta šokiai aplink laužą, į ežerą leidžiame vainikus, ieškome paparčio žiedo. Labai smagu, kai šimtai lietuvių šoka susikabinę rankomis. Šveicarai žiūri, ir nesupranta, kas vyksta – vasara, ežero pakrantėje būna daug žmonių, dažnai sunku rasti net kur pledą pasitiesti, ir čia BAM kalnas lietuvių, su tautiniais rūbais, atributika atrodo tikrai įspūdingai".