Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vytautas Zakaryza: „Nemėgstu daryti serijinių, vienodų darbų“

Ilgametis Truskavos seniūnijos seniūnas Vytautas Zakaryza puikiai visiems pažįstamas kaip aktyvus mėgėjų meno kolektyvų narys, o jo gamintų troškinių, sriubų bei žvėrienos konservų ragavo ne tik mūsų rajono, bet ir įvairių šalies regionų atstovai.

O šiuo metu seniūnas, turintis inžinieriaus mechaniko specialybę, ėmė garsėti kaip puikus medžio dirbinių meistras. Jo darbų sąraše – nuo koto plaktukui ir paršiukų lovio iki padėkliukų, indų, baldų, kryžiaus, laiptų...

Viskas prasidėjo prieš penkerius metus nuo to, kad prireikė baldų prie nuosavo namo pastatytoje terasoje. Patirties V. Zakaryza neturėjo, savo namuose remonto metu buvo tik grindis medines klojęs, dar talkininkavęs atliekant staliaus darbus bendruomenės namuose ir Truskavos bažnyčioje.

Tačiau noras išbandyti kažką naujo buvo didelis. Ir ką gi – pavyko. Terasą papuošė pušiniai suolai ir stalas. Greitai atsirado užsakovų, norinčių įsigyti V. Zakaryzos gaminių – suolų, stalų, lauko baldų, o vėliau pasipylė nestandartiniai užsakymai, suintrigavę draugystę su medžiu pradėjusį meistrą.

Teko įsirengti dirbtuves ūkiniame pastate, susipirkti specialius medžio apdirbimo įrankius, stakles, darbastalį.Šis kryžius stovi Petkūnų kaimo sodyboje.Mėgsta iššūkius

V. Zakaryza prisipažįsta, kad nemėgsta gaminti serijinių, vienodų daiktų. Labiau patinka nestandartiniai.

„Draugui reikėjo durų lubose, kurios atsiveria, užlipus laiptais – padariau, kitas draugas paprašė lango – padariau iš maumedžio, nors iki tol nebuvau daręs, ir gana neblogai pasisekė. Trečiajam suplyšo traktoriaus sėdynės porankiai, tokie, kaip porolonas, paminkštinti.

Ką daryt? Sakau, duok, padarysiu iš klevo – aišku, jie nepaminkštinti, tačiau gerai atrodo, klevas, tekstūra graži, – pasakojo V. Zakaryza. – Vieną sykį žmogus rado tokį senovinį kirvuką ir atnešė man, kad padaryčiau jam kotą, kuris įsikiša ne taip paprastai, kaip plaktukai ir kirviai, o atžagariai – per kitą galą įkiši ir turi užmauti ant koto, kad niekas nenusimautų. Kitokios formos ta skylė.

Dar vienas įdomus užsakymas buvo šilumos kolektoriui padaryti dureles, kurios aukštesnės už staktą.

Šiuo metu gaminu laiptus, kurie keliaus į Anykščius. Tai gana sudėtingas užsakymas. Nors tai ne pirmi laiptai, esu jau daręs, bet darbas skiriasi.

Duoda brėžinius, matmenis, pasako, kokių nori papuošimo elementų – ir padarai.“

Kryžius

Šis kryžius stovi Petkūnų kaimo sodyboje

„Vienas draugas kartą paklausė: Ar kryžių padarytumei? – Nežinau, reikia bandyt, – atsakiau. Ir, dar nebuvom sutarę, o kitą dieną, jau, žiūriu, atveža jis man ąžuolą, prašo padaryti kryžių, papuošti jį šiek tiek.

Teko pasidomėti kryžių gaminimu, žiūrėti, kaip tiksliai viską sujungti, kad nebūtų plyšių. Dar ir tvorelę su kryžiukais ant stulpelių padariau aplinkui tą kryžių, tiktai ji pradingo, kažkas „pasiskolino“. Netyčia. Pas mus vagių nėra“, – patikino seniūnas.

Įdomu viską išbandyti

Medžio darbų gamybai V. Zakaryza daugiausia naudoja ąžuolo, uosio, maumedžio ir klevo medieną. Savo namams yra pasidaręs ąžuolinį išskleidžiamą stalą ir devynias kėdes iš klevo, virtuvinį stalą su kėdėm, baro kėdžių.

„Padariau kavos stalą, kuriame vidury ratu klijuotas ąžuolas, o aplinkui – klevas. Apačioje lentynėlė, kurioje viskas atvirkščiai: vidury – klevas, o aplinkui – ąžuolas. Kojos įstrižai išpjautos ir suklijuotos. Atrodo, kad yra kreivas, nors iš tiesų – tiesus, tai tik optinė apgaulė, – sakė V. Zakaryza, pridurdamas, kad jam kyla įvairių minčių. – Sūnui padariau kavos stalą su raitytom kojom. Yra tam speciali technika – daug darbo, daug šlifavimo. Draugui padariau ąžuolinį stalą, inkrustuotą raudonmedžiu. Savo anūkui – sūpynes ir uždaromą smėlio dėžę su suoliukais.

Man įdomu viską išbandyti. Kas ko paprašo – ar plaktukui kotą, ar kiaulei lovį, duris ar langą. Jei sakytų padaryti 10 durų, būtų neįdomu, nors darbas būtų ir greitesnis. Nes vienerias duris pagaminti užtruktų kokias 10 valandų, o 10 durų – jau ne 100, o apie 40 valandų. Bet nepatinka man daug daiktų daryt vienodų. Nors kai vienas ūkininkas atnešė 8 plaktukus be kotų – padariau.“

Dovanoms – padėklai

Daug užsakymų V. Zakaryza sulaukia pagaminti įvairių formų padėkliukų, kuriuos žmonės mėgsta dovanoti, ką nors sveikindami. Jų įvairiausių nagingas meistras yra pagaminęs jau per šimtą. ,,Bendruomenė buvo užsakiusi 7 padėklus savo nariams jubiliatams. Kitas užsakymas buvo pagaminti 6 vienodus su skyreliais – šašlykams, garnyrui, daržovėms ir padažui.

Teko daryti padėklą ir su rankenom 16-ai indų, kurį gali nešti kaip neštuvus – didelis, ovalinis, suklijuotas iš ąžuolo ir uosio. Padariau ir apvalų, atrodantį kaip su ventiliatoriaus sparneliais, – išmone dalijosi V. Zakaryza. – Turiu tokį senovinį, bet veikiantį varstotą. Jo kojos buvo nupuvusios, tai pagaminau naujas ąžuolines ir dabar ant jo gaminu padėklus, kuriuos impregnuoju tiktai karštu maistiniu aliejumi ir bičių vašku.“

Be padėklų gamybos, V. Zakaryza yra padaręs ir kelias dviaukštes duonines. Taip pat gamina stovus vyno buteliams, kurie, būdami tušti, nestovi, reikia nors vieną butelį įstatyti, kad stovas negriūtų.

Staigmena kaimynei

Savo darbus V. Zakaryza ne tik parduoda, bet mėgsta ir dovanoti, kuo labai žmonės džiaugiasi. Prieš ketverius metus jis sugalvojo, kaip originaliai pasveikinti kaimynę 90-ojo jubiliejaus proga. „Kaimynė bobutė lauke sėdėdavo ant tokios lentos. Tai pasitarėm su kaimynais, kad reikia jai padaryti ąžuolinį suoliuką. Naktį nunešėm, pastatėm tą suolą, balionų pririšom ir ryte per langą žiūrim, kaip ji reaguos. Matom, atsidaro durys, ji, pamačiusi suolą, sustingsta tarpdury ir nežino, ką daryti. Netrukus suprato, kame reikalas. Ir šia dovana džiaugiasi iki šiol.“

Miela ir graži karvė

Paklaustas, ko dar nėra bandęs daryti, V. Zakaryza atsako, kad dar daug kas nebandyta. Jo svajonėse – noras pagaminti šautuvui buožę, bet tam prireiktų egzotinės medienos ir didelio atsidavimo. O kuo tikrai neužsiimtų – tai drožinėjimu. Jam patinka konstruoti, daryti apskaičiavimus ir kartu pasitikrinti matematikos ir geometrijos žinias.

„Tik piešti nemoku. Besimokant pradinėje mokykloje, mane labai įžeidė mokytoja. Aš nupiešiau karvę – ji tokia man graži, tokia miela buvo... Mokytoja pažiūrėjo ir sako: „Fui, kokia bjauri! Nėra jokių proporcijų“. Jaučiausi taip įskaudintas, kad nustojau išvis per pamokas piešti, net tėvus norėjo kviesti į mokyklą“, – nesėkminga piešimo patirtimi dalijosi V. Zakaryza.

Visas laisvalaikis – dirbtuvėse

Jei namuose ieškotum V. Zakaryzos, tai iškart – į dirbtuves, kur jis praleidžia kone visą savo laisvalaikį, o savaitgaliais ir per atostogas visai neišlenda iš jų. Dirba bet kokiu oru.

„Kai šalta, pasikabinu kaitinimo lempą. Atviros ugnies nenaudoju, kad neišeitų dūmais... Kai reikia ką klijuoti, tai einu į rūsį, ten yra klijavimo stalas, nes šaltyje medienos klijuoti negali, nesulips, – aiškino meistras. – Mėgstu dirbti iki vėlumos, ypač savaitgaliais – iki antros ar trečios valandos nakties.

Kai užsikabini, tai, atrodo, dar truputį čia, dar tą padarysiu... Sukyla adrenalinas. Ir kantrybės man netrūksta. Tačiau per dieną išstovėjus ant kojų, dažniausiai vienoj vietoj ir dar pasilenkus, kojos taip pavargsta, kad tampa lyg švininės. Tuomet tenka griebti šiaurietiško ėjimo lazdas ir prasieiti kokius tris kilometrus.“

Skraidančios pliauskos

Atliekant medienos darbus, privalu laikytis atsargumo taisyklių, kitaip galima ir nukentėti, kaip ne kartą yra atsitikę ir V. Zakaryzai.

„Pjaunant pradėjo skersuoti mediena ir pjūklas išmetė pliauską, kuri vieną sykį pataikė į pilvą, kitąsyk – į krūtinę. Atsibundu – pjūklas ūžia, pliauska kažkur nuskridusi, o pats – ant žemės. Bet svarbu, kad ne į žandikaulį, ne į galvą pataikė, – tikino meistras. – Tai štai, kaip sakoma, jau žinai, kaip elgtis, kai esi paragavęs ir žinai, kuo tai kvepia, jei ne taip ką padarysi.“

Medžio kvapas – ypatingas

„Matote, aš absoliučiai nieko neužuodžiu. Absoliučiai, – teigė V. Zakaryza. – Bet kai obliuoju ir įkvepiu pušį, maumedį, tai tokį kvapą pajaučiu... Ryškų kvapą. Medis kvepia, ypač maumedis ir pušis, maumedis tai ypatingai. Labai prie širdies man darbas su medžiu, tai mane atpalaiduoja, atjungia nuo visko.“

Danguolė BARAUSKIENĖ

Rekomenduojami video