Esate žinoma kaip lėlių kūrėja. Kada susidraugavote su jomis?

Aš, kaip ir kiekviena mergaitė, su lėlėmis susidraugavau dar vaikystėje. Lėles dar kartą atradau būdama kokių 14–15 metų. Tąkart buvo labai įdomu tarybines plastmasines lėles aprengti. Dar vaikystėje pradėjau joms siūti poniškas sukneles, skrybėlaites. Juk anksčiau nebuvo tokių lėlyčių, kurios turėtų džinsus ar siuvinėtus marškinėlius. Gaila, kad jos neišliko iki šių dienų, mat paprasčiausiai sužaidė mano mažesnė sesė, dažnai atvažiuodavusi pusseserė iš Vilniaus.

Siūti pradėjau maždaug 16 metų. Turėjau tokį rinkinį su lėlių siuvimo iškarpomis. Man labai įdomu būdavo siūti ne tik lėlytes drabužėlius, bet ir kitus minkštus žaisliukus. Paskui visa tai pamiršau, nes mokiausi, vėliau gimė vaikas. Pomėgį užgožė šeimos rūpesčiai.

Prisimenu, kaip kartą gulėdama ligoninėje pamačiau mergaitę, mezgančią lėlėms drabužėlius. Tada ir man taip rūpėjo pabandyti, bet buvau maža ir dar neturėjau įgūdžių.

Iš kur atsirado polinkis kurti?

Mano mama nebuvo linkusi kurti, tačiau galbūt paveldėjau iš savo močiutės. Tačiau jos nesu mačiusi: tuomet, kai gimiau, jos jau nebebuvo šioje žemėj. Iš artimųjų pasakojimų žinau, kad ji buvo puiki audėja, siuvinėjo staltieses, užuolaidas, kaimo žmonėms siuvo drabužius. O štai mano tėtis buvo stalius: gamino langus, duris...

Utenos kolegijoje baigiau specialybę, susijusią su siuvimo technologijomis. Vėliau baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, todėl Utenoje įgyta specialybė buvo šiek tiek primiršta. Ją iš naujo vėl atradau 2013 metais. Kadangi mano vyresnėlis Andrius buvo paaugęs, atsirado daugiau laiko, tad savyje pradėjau ieškoti kūrybiškumo pradų. Kartą internete pamačiau iš modelino lipdytas lėles: jos buvo tokios įdomios. Susižavėjusi ėmiau jas lipdyti. Iš pradžių nulipdžiau tris lėles, tačiau tas lipdymo procesas nebuvo prie širdies. Ieškodama internete naujų idėjų, pastebėjau, kad lėles galima ne tik lipdyti, bet ir siūti. Dabar ir Rusijoje labai populiaru tokias lėles siūti. Puikiai moku rusų kalbą, tad rusiškuose portaluose radau labai daug idėjų, pamokų. Kūrėjos mielai dalijosi visomis idėjomis ir darbo procesu.

Iš pradžių pasiuvau vieną kitą lėlę. Aišku, jos nepavyko. Po kelių bandymų ne tik mokiausi, bet ir stebėjau, kad jos pamažu tobulėja. Kadangi siūti mokėjau, siuvimo pradmenų mokytis bei susidraugauti su siuvimo mašina nereikėjo. Pirmųjų lėlių veideliai buvo plokšti, o akys labai didelės. Pamažu mano lėlės įgaudavo vis kitokią išvaizdą, ėmė lankstytis kojos, rankos.

Viena sukurtų lėlių – tarybine uniforma vilkinti lėlytė? Ar sukurti tokią lėlę turėjo nostalgija Jūsų pačios mokykliniams laikams?

Idėja pasiūti šią lėlę kilo tuomet, kai uždarė Pakalnių mokyklą. Daugelis mokytojų sumanė sukurti mini spektaklį apie mokyklą. Visos apsirengėme tarybinėmis uniformomis, apvilkome netgi valytojas. O virėjos šiai progai rado net metalinius indus. Juk ir pati mokykla anuomet buvo nerenovuota, tad aplinka atitiko mūsų sumanymą. Nors šventė buvo liūdna, mes ją pavertėme į visai įdomią ir nuotaikingą.

Grįžus namo man kilo idėja pasisiūti tokią lėlę. Taip įprasminau savo vaikystę ir jaunystę.

Papasakokite, kaip gimsta lėlė?

Visų pirma pats darbo procesas prasideda nuo idėjos. Idėjų, žinoma, ieškau kiekvieną dieną. Štai Utenos kultūros centre buvo baubų šventė. Po šios šventės mano mažoji dukrelė užsimanė raganiukės.

Visas lėlės gaminimo procesas yra sudėtingas. Sunkiausia yra surinkti visas medžiagas, kurias kaupiu nuolat, ne vienerius metus. Jų reikia labai daug, o daug ko Lietuvoje net nėra. Plaukus bei specialų trikotažą, skirtą Valdorfo lėlėms siūti, siunčiuosi iš kitų šalių. Iš pradžių naudodavau sintetinius plaukus, o dabar man norisi naudoti natūralius. Tenka atsisiųsti moheros – tai natūrali ožkų vilna. Darbo išties laukia nemažai: vilną reikia iššukuoti, surišti, išbalinti, nuriebalinti, taip pat nudažyti plaukų dažais.

Man pati įdomiausia lėlės gaminimo dalis – veiduko formavimas. Pavyzdžiui, veidelį, visą jo formą, veliu iš vilnos. Smagiausia akimirka – pasižiūrėti, kas išėjo: kaip atsimerkia, kokios jos emocijos... Iš pradžių, kai pradėjau kurti, išeidavo rimtos lėlės, tad gavau pastabų, kad jos liūdnos. Tada nusprendžiau pradėti kurti besišypsančias lėlytes.

Labai smagu aprengti savo sukurtas lėles. Turiu daugybę natūralių medžiagų, įvairiausių raukinukų, juostelių – dėlioju, derinu atspalvius prie plaukų, tad jos prabangesnės, puošnesnės, tarytum atkeliavusios iš praėjusių amžių.

Daugelis Lietuvoje mano, kad šios lėlės yra skirtos žaisti vaikams. Jos nėra skirtos jiems. Tai interjero puošybos dalis. Yra pasitaikę ir tokių pirkėjų, kurie jas įsigyja savo atžaloms krikštynų proga.

Ar domėjotės savo sukurtų lėlių tolimesniu likimu?

Pirmąsias lėles dovanojau draugams, dukrelei Kornelijai kelias atidaviau. Manau, kad daugelis mano sukurtų lėlių apsigyvena lietuvaičių namuose. Nelabai galiu kažką parodyti, nes jų paprasčiausiai beveik neturiu.

Kažkada esate minėjusi, kad svajojate sukurti lėlę Kakę Makę? Ar pavyko įgyvendinti šią idėją?

Vienąkart atsitiko taip: vos spėjau įdėti sukurtos Kakės Makės nuotrauką į internetą, gavau pylos už autorinių teisių pažeidimą. Tačiau šis kūrinys buvo vienetinis ir skirtas mano vaikui. Ją kurti buvo išties labai sudėtinga: medžiagos su langeliais neradau, ilgai mąsčiau, kaip išspręsti šią problemą. Buvo kilusi mintis nuspalvinti medžiagą dažais, bet atsisakiau ir šios minties. Teko imtis skiautinių siuvimo technikos. Siuvinėjau ilgai, bet rezultatu labai džiaugiuosi.

Mano dukrelė šiuo metu labai laukia raganiukės, tad artimiausiu metu teks imtis šio darbo. Turiu planų pasiūti didesnę lėlę, nes iki šiol jos būdavo maždaug 43 cm ilgio. Nepalieku svajonės pasiūti daugiau lėlių ir rudenį sudalyvauti lėlių parodoje, kuri vyksta Vilniuje. Mano manymu, Lietuvoje siūtos lėlės kol kas dar nėra labai populiarios.

Ar lėlės puošia Jūsų namus?

Taip, iki parodos jos čia puikavosi. Buvo šovusi mintis kai kurias įdėti į dėžutes ir išsaugoti kaip pirmąsias atminčiai. Tačiau daugelis jų iškeliauja į kitus namučius ir juos papuošia.