Vilija Zaborskė kalba paminklo atidengimo metu.

Ukmergiškė Vilija Zaborskė dėjo didžiules pastangas, kad atskleistų pokario partizanus slėpusių savo senelių dramatišką istoriją. Anūkės ir jos šeimos pastangomis seneliams suteiktas Laisvės kovų dalyvių statusas, o jų gimtinėje pastatytas istoriją menantis paminklas.

Lina SUKACKIENĖ

V.Zaborskė pasakojo, kad abu jos seneliai Emilija ir Konstantinas Zaborskai mirė būdami žmonėmis be teisių ir be praeities.

Tik po jų mirties 1990-aisiais jie buvo reabilituoti ir tik 2012 m. vasario 10 d. jiems suteiktas Laisvės kovų dalyvių statusas po mirties.

„Siekdama nustatyti seneliams Laisvės kovų dalyvių statusą po mirties, perskaičiau jų baudžiamąją bylą. Paaiškėjo, kad karinė operacija suplanuota ir įvykdyta, nes mano seneliai buvo sekami, tačiau sekimo byla dingusi. Dingę ir reabilitacijos bylos tyrimo dokumentai. Pradėjau ieškoti šeimos dokumentų: gimimo liudijimų, santuokos liudijimo, senųjų pasų. Archyvuose tokių žmonių dokumentų nėra. Tokių tapatybių žmonių taip pat nėra. Žmonės be teisių. Žmonės be tapatybių. Be namų, be praeities. Paslaptys? Iki šiol?“ – kalba V. Zaborskė.

Rėmė partizanus

Mūsų laikraščio pašnekovės seneliai partizanų rėmėjai Emilija ir Konstantinas Zaborskai pokario metais gyveno Zablačiaus dvare, esančiame Rokiškio rajone. Pas juos 1946 m., šv. Kalėdų laikotarpiu, partizanai buvo įsirengę slėptuvę.

Vartant Lietuvos ypatingajame archyve tuomečio sovietinio saugumo operatyvines bylas, darosi aišku, kad Zaborskų gyvenamoji vieta buvo stebima.

Tos vietovės partizanų vadas Antanas Blieka jau buvo žuvęs, tad siekta pašalinti ir likusius jo būrio partizanus, kuriems ėmėsi vadovauti Liudas Mikšys.

Į jų buvimo vietą pasiųstas agentas „Gondaras“ (Alfonsas Lūža), praeityje buvęs partizanų vadas. Per trumpą laiką įgijęs partizanų ryšininkų pasitikėjimą. Jis pranešė saugumiečiams, kad L. Mikšio būrys slapstosi Zablačiaus dvare, Zaborsko namuose.

Pagal šį pranešimą 1947 m. vasario 25 d. rytą link dvaro buvo pasiųstas 22-asis Panemunės garnizono operatyvinis-karinis būrys. Tai liudija archyviniai dokumentai.

Tuo metu dvare slėpėsi keturi Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanai: Vladislovas Zemlickas (gim. 1919 m.), Petras Lauška (gim. 1920 m.) bei grupių vadai – Liudvikas Mikšys (gim. 1926 m.) ir Vilgelmas Milaknis (gim. 1916 m.).

Dengdamiesi kulkosvaidžio ugnimi, jie mėgino prasiveržti iš name, po grindimis, buvusios slėptuvės, tačiau visus keturis nukovė namą apsupę sovietiniai kareiviai.

Žuvusius partizanus kareiviai suvertė į arkliu pakinkytą vežimą.

Pasak E. ir K. Zaborskų anūkės V. Zaborskės, namo šeimininkę, jos močiutę, pririšę prie vežimo, nuvarė į Panemunio „stribyną“. Senelį suėmė grįžtantį namo ir vežantį vaistus bei maistą partizanams.

Pagal archyvinius dokumentus, tas pats MGB agentas „Gondaras“ tapo agentu „Maskva“.

Jo išduoti 1949 m. Plunksnočių miške žuvo Kunigaikščio Margirio rinktinės Gedimino kuopos vadas Juozas Bulovas-Iksas, jo žmona Diana Glemžaitė-Bulovienė ir dar keturi partizanai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, agentas „Maskva“ buvo užverbuotas 1945 m. spalio mėnesį ir tęsė veiklą iki 1952 m. Už „darbą“ jam buvo dosniai atsilyginama, pavyzdžiui, 1947–1948 m. išmokėta 2 500 rublių. Jo išduoti žuvo apie 30 partizanų.

Dokumentų negavo

Kaip klostėsi partizanų rėmėjų likimai? V. Zaborskė pasakoja: „Mano seneliai buvo įkalinti: močiutė išvežta į Karagandos, senelis – į Vorkutos lagerius. Poros vaikai tremties išvengė tuometės Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos direktoriaus ir mokytojų dėka.

Apie 1960 m. grįžę tremtiniai apsigyveno Suvainiškio miestelyje, Rokiškio rajone, pas neseniai ištekėjusią dukrą. Šeima glaudėsi dviejų kambarių buto virtuvėje.

1965 m. Suvainiškio kolūkio pirmininko V. Juodelio rūpesčiu seneliui buvo parduotas nudėvėtas kolūkiui priklausantis namas – buvusi „smetoninė“ policija ir areštinė.

„Mano tėtis – statybos inžinierius, kartu su seneliu jie namą suremontavo. 1965–1966 m. seneliai persikėlė gyventi į savo namus. Močiutė Emilija mirė 1970 m. nuo kraujo vėžio, o senelis mirė 1989 m.“, – pasakojo V. Zaborskė.

Pastatė paminklą

Ukmergiškės prašymu ir pastangomis, 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Rokiškio rajone, Pandėlio seniūnijoje, buvusio Zablačiaus dvaro teritorijoje, pastatė paminklą minėtai kovai atminti.

Tų pačių metų vasario 25 d., prabėgus lygiai 73-ejiems metams po susidorojimo, Rokiškio krašto bendruomenė paminėjo ir pagerbė šioje vietoje žuvusius keturis partizanus bei politinius kalinius – partizanų rėmėjus E. ir K. Zaborskus.

Paminėjimą inicijavo V. Zaborskė ir partizanų būrio vado A. Bliekos sūnus Izidorius Blieka. Paminklą palaimino Suvainiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios kunigas Virginijus Šimukėnas.

Pasak V. Zaborskės, kalbinami Suvainiškio krašto žmonės vis dar nenoriai pasakoja apie tuos įvykius. Zablačiaus dvaras yra Suvainiškio bažnyčios parapijoje. Neseniai buvo išleista knyga „Suvainiškis ir jo apylinkės“. „Knygoje neparašyta nei apie Zablačiaus dvarą ir jo likimą, nei apie mano senelius, nei apie žuvusius partizanus, nei apie juos parėmusius kaimynus.

Senelių kilmę bei tapatybę patvirtinančių dokumentų – krikšto liudijimų, pasų, registracijos, nuosavybės dokumentų – V. Zaborskė ieškojo įvairiuose archyvuose ir bažnyčiose. Tačiau jų taip ir nerado.

Siekdama išsaugoti senelių atminimą moteris neseniai susigrąžino savo senelių pavardę.

„Dingusi istorija: ir žmonės, ir namai. Be praeities nėra ateities. Kas mes be savo šaknų – savo istorijos?“ – stebėjosi ir retoriškai klausė ukmergiškė.