Dr. Dainius Razauskas, vienas iškiliausių lietuvių mitologų, mano, jog būtent Aušrinė yra ne tik žvaigždė, dangaus kūnas, bet ir deivė – tikroji lietuvių Venera, ir visai tikėtina, jog Milda tėra dar vienas tos pačios meilės deivės Aušrinės vardas. / BNS (Žygimanto Gedvilos) nuotr.

Kaip nuostabu švęsti meilę! Tik apmaudu, kad naujaisiais laikais lietuviai mieliau susiliejo su pasauliu ir visos žmonijos varikliu tituluojamo jausmo dieną ėmė švęsti bene žvarbiausią mūsų krašte metų mėnesį – vasarį. Taip, Šv. Valentino istorija labai romantiška ir žavi įsimylėjėlius, bet ar ji artima mums?

Akylieji, mėgstantys kasdienybę prisodrinti gurmaniškais atradimais, kalendoriuje galėjo aptikti baltiškąja egzotika dvelkiančią alternatyvą – gegužės 13-ąją minimas Mildines. Tai, kaip manoma, lietuvių meilės deivės Mildos diena. Regis, kur kas arčiau mūsų šaknų, o ir gamta šiuo turtingu pavasario laiku kiekvienu žiedu tiesiog šnabžda apie meilę.

Nusprendus pasigilinti į Mildinių tradicijas, viskas netikėtai pakvipo… intriguojančiu mitologiniu detektyvu, kurio neginčijamos baigties mokslininkai dar nepateikia. Tad kokiu vardu prieš daugelį amžių lietuviai šaukdavosi meilės deivės malonės bei palaiminimo ir kada galėtume švęsti savo meilės dieną, „Rinkos aikštė“ pasiteiravo Lietuvos mitologo, religijotyrininko ir filosofo, humanitarinių mokslų daktaro Dainiaus RAZAUSKO.

– Gerbiamas Dainiau, labai mane nustebinote. Kreipdamasi į Jus tikėjausi pasikalbėti apie, kaip švenčių kalendoriuje minima, gegužės 13-ąją švenčiamas Mildines – lietuvių meilės deivės Mildos dieną. Kitaip tariant, lietuvių Šv. Valentiną. O štai Jūs man atskleidėte, jog lietuvių meilės deive labiau galėtų būti laikoma Aušrinė. Papasakokite, kodėl, kada ir kaip kilo ši, pavadinkime, maišatis?

– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad nesu nei Mildos lietuvių mitologijoje šalininkas, nei priešininkas. Kaip mokslininkas, žinau, kad esama nemažai argumentų už ir nemažai argumentų prieš šios deivės tikrumą. Visų tų argumentų čia būtų neįmanoma nei pristatyti, nei apsvarstyti, juolab kad tai jau ne kartą yra daryta – pastaruoju laiku, pavyzdžiui, Rimanto Balsio (http://www.litlogos.eu/L59/logos59_133_140_balsys.pdf ir http://www.litlogos.eu/L60/logos60_149_155_balsys.pdf).

Man įdomu, kaip yra iš tikrųjų, todėl esu priverstas pripažinti, kad populiariai nieko galutinai tikro – nei už, nei prieš! – apie Mildą pasakyti negaliu. Ir kitiems siūlau daugiau nuoširdžiai pasidomėti, įsiskaityti, suprasti. Žinoma, niekas nedraudžia švęsti, bet dėl to verčiau kreiptis ne į mane, o į švenčių organizatorius.

Kita vertus, man yra tekę rašyti apie Aušrinę (http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Razauskas_Dainius/Razauskas_BMVJ_LK_2011_6.pdf), tad jau vien dėl to ji man pasidarė artimesnė (tiesa, dabar straipsnis jau gerokai ir iš esmės papildytas).

O mūsų Aušrinė yra ne tik žvaigždė, dangaus kūnas, bet ir deivė – tikroji lietuvių Venera,  ir esama gana patikimos medžiagos ją turint reikalų su meile. Mitologijoje tai visų pirma Saulės sutuoktinio Mėnulio meilė Aušrinei – dangiškasis prototipinis meilės trikampis. Be to, labai panašu, kad Aušrinė žinoma ir kitu vardu – Karaliūnė, kurios aprašymas, mus pasiekęs iš XIX a., turi atitikmenų tautosakoje ir nuostabiai primena senovės Artimųjų Rytų Astartę. Daugybę jos ypatybių yra perėmęs Mergelės Marijos vaizdinys. (Beje, niekam negirdint pridursiu, kad labai nenustebčiau, jei pasirodytų, jog Milda – tai tik dar vienas tos pačios meilės deivės, deivės gražuolės Aušrinės vardas.)

– Ar Aušrinė savo galiomis galėtų būti prilyginama tokioms, įvardykime, visame pasaulyje garsioms meilės deivėms, kaip graikų Afroditė ar romėnų Venera?

– Nežinau dėl „galių“, bet dėl ypatybių ir požymių – tikrai! Priminsiu, kad graikų Afroditė – tai Artimuosiuose Rytuose visuotinai įvairiais vardais garbintos Astartės, arba Ištar, atitikmuo.

Štai tokį kūną ir grožį Aušrinei dovanojo keramikės Elvyros Teresės Petraitienės rankos. Menininkės darbas „Aušrinė ant Mėnulio“. Nuotr. iš interneto dienraščio Bernardinai.lt

Štai tokį kūną ir grožį Aušrinei dovanojo keramikės Elvyros Teresės Petraitienės rankos. Menininkės darbas „Aušrinė ant Mėnulio“. Nuotr. iš interneto dienraščio Bernardinai.lt
– Atskleiskite, kaip lietuviai vaizdavo savo meilės deivę Aušrinę? Kaip ji atrodė, kaip buvo garbinama? Kur būta jai skirtų šventų vietų?– Pirmiausia reiktų pacituoti Liudviką Adomą Jucevičių, palikusį mums Karaliūnės aprašymą. Pasak jo, „šiuo vardu mūsų žmonės vadina būtybę, valdančią dangaus šviesulius. Tai esanti jauna mergina, neregėtai graži, jos galvą dabinanti saulė, ji nešiojanti žvaigždžių prisagstytą apsiaustą, susegtą ant peties tam tikra sege su mėnuliu vidury. Jos šypsena – tai ryto aušra, ašaros – tai deimantai.“ Ir vienoje pasakoje, užrašytoje Bartninkų apylinkėse XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje, minima „pana ant marių – saulė kaktoj, o mėnuo pakaušij“, kuri taip „verkė, kad jos deimanto ašaros byrėjo kaip žirniai“.

O kitoje pasakoje, užrašytoje Tilžėje 1868 m., karalius sutinka tokią „mergaitę aukso plaukais“, kurią veda, ir paskui, tai „karalienei dukrytę jauną, gražią, kaip saulės dukterį, susilaukus“, ši galiausiai pasirodo turinti „tris aukso žvaigždes už ausies“. „Marių pana“ su saule kaktoje, verkianti deimanto ašaromis, auksaplaukė karalienė (Saulė), pagimdžiusi gražuolę karalaitę „saulės dukterį“, pasipuošusią žvaigždėmis, – tai vis vaizdiniai, Jucevičiaus priskirti Karaliūnei. O juk karaliūnė pažodžiui ir yra „karalaitė“!

Kadangi Saulės dukterimi lietuvių dainose pavadinama Aušrinė, tai galima pritarti Pranės Dundulienės jau anksčiau išsakytai nuomonei šią Karaliūnę ir esant Aušrinę. Apsisiautusi dangų menančiu mėlynu apsiaustu su žvaigždėmis, ant peties prisegtu žvaigžde (o gal kartais ir mėnuliu?), lietuvių tradicinėje skulptūroje kaip tik vaizduojama Mergelė Marija, liaudiškai Pana Marija (= Marių Pana), „dangaus karalienė“ ir „marių žvaigždė“, tiesiog „aušros žvaigždė“ ir t. t. Apie jos sąsają su Aušrine yra rašiusi Rūta Brūzgienė, pasak kurios, tradicinėse maldose Marijai „rasime strofų, tiesiogiai rodančių mitinę situaciją, kai Mėnulis užmiršta patekėti, užsižiūrėjęs į Saulės dukrą […]: Temsta saulė nuo szviesybės, / Prieš Tavo, Pana, gražybes, / Temdin žvaigždės veidą savo, / Kad netur szviesybės Tavo. / Saulės rūbais aprėdyta, / Karuna žvaigždėmis pinta, / Mėnuo puikus galvą savo / Pametė po kojų Tavo“.

Tad norėdami pagarbinti Aušrinę galite nueiti į artimiausią bažnytėlę, susirasti jos atvaizdą su žvaigždžių vainiku aplink galvą ir priešais jį pasimelsti. Aušrinė niekur neprapuolė, kaip daug kas kita. Tik apnašas, dulkes nubrauki, ir prašau.

– Kokių dar meilės šventės apeigų ar papročių turėjo senovės lietuviai?

– Apie Aušrinei skirtas šventvietes ir apeigas jose yra rašęs Vykintas Vaitkevičius. Iš tokių vietų bene reikšmingiausias yra Aušrinės kalnas, Aušrinkalnis ar stačiai Aušrinė ties Kaltinėnais, Šilalės r., ant kurio garbinta deivė Aušrinė.

V. Vaitkevičiaus užrašyta keletas iškalbingų pasakojimų, pavyzdžiui: „Un to kalna senų senovėj žmonys melsdavos, Aušrinei aukas degydava, iš jos laimės prašydava. Kai pradėdava aušti, čia nusileisdava Aušrini žvaigždė i palaimindava maldininkus. Ji buvo didelia graži. I pamati jin Mėnesis, i pradėji kas rykmetį žiūrėti į anun. O patekėjus Sauli pamati Mėnesį bemylūjint Aušrinę. Ka parpyka, kam jos pats užmirša sava pačią i svetimai meilinas, i pasiunti Perkūną. Tas ka trinki mėnesiū par galvą i paverti į delčią. Tap i pasibengi nalaiminga anų meili. Vistyk Aušrini aplunka tan mūsų kalną, apšvytin, ka malonu žiūrėti.“ Arba „švintes rykmetį, da saulei nepatekėjus, balta pasirėdžiusias jaunas mergikes susedava unt Didžiosias Aušrines i šokdamas, dainiūdamas sutikdava tekunčią saulę“.

– Kodėl pagonybę pakeitus krikščionybei lietuvių meilės šventė, jos apeigos neįgavo jokio atitikmens ir neišliko? Kaip pavyzdžiui, Joninės bando paslėpti Rasų šventės pavadinimą, vis tik iki dabar abu pavadinimai yra gerai žinomi, arba Žolinė netgi labiau vartojamas pavadinimas nei krikščioniškasis – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.

– Deja, į kalendorines šventes aš nesu deramai nuodugniai gilinęsis. Labai tikėtina, kad čia juolab niekas niekur nedingo, o tebeglūdi po apnašomis ir tebelaukia atidesnio tyrimo. Mane liūdina, kad mūsų žmonės nūnai labai reiklūs gataviems atsakymams, šūkiams ir šventėms, o retas imasi patyrinėti ir pamąstyti.

Pačiame Jūsų klausime esama įtartinos užuominos: juk jeigu Žolinės – tai tos pačios Mergelės Marijos, taigi Marių Panos į dangų ėmimo diena, tai ar ne Aušrinė tuomet kyla į dangų? Deja, visokias tokias spėliones reikia ramiai, atidžiai ir nuodugniai panagrinėti, iškulti tiesą kaip grūdus iš pelų, o ne rėkauti vieniems ant kitų ir vieniems su kitais menkiausia dingstimi kariauti.

– Kaip Jūs, mitologas, vertinate Šv. Valentino dienos tradicijas ir pačią šventę Lietuvoje? Ar tai artima mums?

– Man tai visiškai neartima. Ir jokių „tradicijų“ čia išvis nematau. Matau tragiškas, iš esmės antilietuviškas, vadinasi, ir antivalstybines Lietuvos mokyklų programas, kurios sistemingai šalina iš akiračio visa, kas tikrai lietuviška. Tiek aukštųjų, tiek juolab vidurinių bei pradinių mokyklų.

O dėl paties Valentino, tai būtų įdomu patyrinėti, ir po juo kas slypi. Krikščionių šventieji paprastai tėra butaforijos, iškamšos, užstojančios senųjų tradicijų dievybes, vaizdinius, reiškinius, papročius. Tad ir už Valentino gali kas nors slypėti. Jūsų paminėtas Jonas Krikštytojas, minimas per Rasas ar Kupoles, irgi įsirioglino, matyt, ne tuščion vieton, nes tai vienas iš kertinių saulės rato virsmų ir viena iš svarbiausių senovės romėnų dievo Jano švenčių. O šio prieškrikščioniško dievo lotyniškas vardas Jānus pagal visus garsų atitikimų dėsnius lietuviškai skambėtų tiksliai kaip Jonas. Tad labai galimas dalykas, kad ir šis lietuvių asmenvardis nėra atneštinis, o veikiau tik užneštas apnašomis. Apie tai irgi jau yra tekę rašyti (http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Razauskas_Dainius/Razauskas_RV_2002.pdf), o dabar medžiagos jau prisirinko nepalyginamai daugiau. Prieš šaipydamiesi gerai pagalvokite!

– Ar yra tiksli data, kada lietuviai galėtų švęsti savo meilės dieną? Kokie senieji papročiai, tradicijos tiktų ar galėtų būti transformuoti pritaikant juos šiuolaikiniam žmogui?

– Brangūs lietuviai! Jūs galite švęsti savo meilės dieną bet kada, nors kasdien. Jei šiemet atšvęsite vienaip, o per metus paaiškės, kad reikėjo kitaip, kitąmet atšvęsite kitaip. Kad tik tos meilės nepritrūktų! Ir meilės tarp lyčių, ir meilės vienas kitam, ir meilės sau. Ypač meilės sielai, dvasiai, susimąstymui, pažinimui, mokslui ir knygai.

O „šiuolaikiniam žmogui“ nieko transformuoti nereikia, nes tokio dalyko kaip „šiuolaikinis žmogus“ nėra. Ta prasme, kad žmogus visada buvo, yra ir bus „šiuolaikinis“. Nemanykite, kad jūsų tėvai ir protėviai gyveno praeityje! Jie visada gyveno dabar, todėl visada buvo „šiuolaikiniai“. Lygiai taip pat kaip šiuo laiku mes. Ir jie buvo labai įvairūs, visokie, kaip ir mes dabar. Tad brangūs „šiuolaikiniai žmonės“ – nebūkite žiopli ištižėliai! Būkite atidūs, gilūs, išmintingi, atkaklūs, drąsūs, taurūs, ramūs, geri, geriausi kokie tik galite. Ir visos tradicijos ranka rankon su visomis naujovėmis jums eisis kaip iš pypkės. Jei toks palyginimas dar leistinas…

– Dėkoju už pokalbį ir viliuosi, kad lietuviai nepristigs ūpo praeityje ieškoti savų tradicijų bei kūrybingai jas įpins dabarties dienose.

 

Akvilė KUPČINSKAITĖ