2019-ieji paskelbti Vietovardžių metais. Visoje šalyje vyksta renginiai, kurie skatina atidžiau pažvelgti į itin svarbią ir savitą Lietuvos kultūros palikimo dalį. Tokių renginių gausa pradžiugino ir mūsų kraštiečius. Kiek anksčiau trumpai rašėme apie Daugiakultūriame centre vykusią konferenciją „Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo ir tyrimo istorija, reikšmė ir įamžinimas“. O šiandien kviečiame į šią temą pažvelgti plačiau. Mat kėdainiečių susidomėjimas, auditorijoje nuskambėję raginimai plačiau publikuoti konferencijos medžiagą rodė, kad ši tema yra įdomi, neišsemta, aktuali ir reikalinga.

Konferencijoje pranešimus skaitė Lietuvių kalbos instituto mokslininkai: dr. Laimutis Bilkis ir Dalia Sviderskienė, Kėdainių r. savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas, Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas, istorikas Vaidas Banys.

Konferenciją organizavo Kėdainių rajono savivaldybė, Kėdainių krašto muziejus, ir Daugiakultūris centras. Konferencijos iniciatorė − Kėdainių rajono savivaldybės kalbininkė Rūta Švedienė.

Skatino ne gėdytis, o didžiuotis

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis įžanginiame žodyje apmąstė kalbos svarbą tautos istorijos ir išlikimo kontekstuose.

„Ne tokia jau didelė mūsų tauta sukūrė milžinišką istoriją. Jeigu mes sugebėjome atkurti savo valstybę, pirmąjį kartą 1918-aisiais, antrąjį 1990-aisiais, ir šiame kelyje žengti pirmieji, vadinasi, turėjome kažką savyje turėti.

Obelies upės pavadinimas siejamas su medžio vardu. Gražią mintį tokiam pavadinimui galėjo sukelti šviesus obelų medžiu žydėjimas. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kai pradedame kalbėti apie lietuvių kalbą, tai sakome, kad ji pati seniausia, pati archajiškiausia. Vadinasi, ja didžiuojamės. Kalba taip pat rodo, kokia buvo mūsų tauta. Mes išlaikėme archajišką gramatikos struktūrą, tad nebuvome pasaulio perėjūnai, gyvenome savo žemėje, sukūrėme savo valstybę. Esame ori ir kultūringa tauta“, – sakė Audrys Antanaitis. Jis pabrėžė pastebėtą keistą tendenciją – gėdijimąsi savo šaknų. „Žodis patriotizmas neretai menkinamas, o man šis žodis yra labai artimas. Kartais sakome, kad nevertinamas žmogus, kad mes patys nevertiname savęs. O aš labai didžiuojuosi savo istorija, savo žmonėmis, savo tauta. Kartais žmonės didžiuodamiesi prisipažįsta, kad yra kokių nors mažumų atstovai. Tačiau kažkodėl gėdijasi prisipažinti, kad yra lietuvių tautos atstovai“, – stebėjosi A. Antanaitis ir pabrėžė, kad kalba yra mūsų mąstymo ir gyvenimo būdo atspindys.„Esame jautrūs ir švelnūs. Pas mus daug mažybinių žodelių. Ir net keiksmai mūsų švelnūs, ne tam tikrų kūno dalių pavadinimai“, – šmaikštavo jis.

A. Antanaitis taip pat atkreipė dėmesį į įmonių pavadinimų kultūrą; skatino Lietuvoje veikiančias įmones vadinti lietuviškais pavadinimais. „Didžiuokimės įvardindami save savo kalba“, – ragino jis.

„Tai, kad šiandien turime valstybinę mūsų kalbą yra didžiulis mūsų pasiekimas, kurio kartais neįvertiname. Sukūrėme puikią kalbos apsaugos sistemą. Kalba – mūsų dvasinis turtas, turime ja rūpintis, ją puoselėti, mylėti ir perduoti ateinančioms kartoms“, – kvietė A. Antanaitis.

Antroji valstybinė kalba – tik kurčiųjų

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas išsakė savo tvirtą nuomonę dėl antrosios valstybinės kalbos įteisinimo. Jo nuomone, nebent kurčiųjų kalba Lietuvoje galėtų būti paskelbta antra valstybine kalba.

„Kartais pasigirsta siūlymų įvesti antrąją valstybinę kalbą. Girdime apie anglų, lenkų, rusų kalbas. Su kuo aš kategoriškai nesutinku. Nes turime vieną vienintelę valstybinę kalbą – lietuvių kalbą. O štai kurčiųjų kalba turi teisę būti antrąja valstybine kalba. Arba jai reikia surasti kažkokį specifinį statusą, kuris šiai kalbai užtikrintų galimybę funkcionuoti, gauti tam tikrą finansavimą“, – pabrėžė A. Antanaitis.

Vietovardžių lobynai

Lietuvių kalbos instituto mokslininkas, atsakingasis „Lietuvos vietovardžių žodyno“ redaktorius dr. Laimutis Bilkis pranešime „Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo istorija, sklaidos ir išsaugojimo galimybės“ pristatė pagrindinius baltų vietovardžių šaltinius. Jie yra keli. Pirmasis – mūsų didžiojo kalbininko, baltisto, indoeuropisto Kazimiero Būgos tikrinių žodžių kartoteka. Ji sudarinėta XX amžiaus pradžioje. Duomenis rinko jis pats, kartu tą skatindamas daryti ir savo kolegas bei kultūros lauko žmones. Taip buvo surinkta maždaug 75 tūkstančiai įrašų. Juose galima rasti seniausių gyvosios kalbos Lietuvos vietovardžių formų. Anketose fiksuojamas būtent Kėdainių (o ne Kedainių) miesto pavadinimas; šaltiniai liudija senesniąją upės Dotnuvėlė formą – Dotnavėlė.

Šerkšnės (Šerkšnio) upės pavadinimas kilęs nuo žodžio šerkšnas ir asocijuojasi su šviesumu, baltumu; upelis galėjo vardą gauti dėl skaidraus vandens. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Vienas svarbiausių šaltinių – Lietuvos žemės vardyno anketos. Jos sudarytos daugiausia 1935–1937 m. Anketose fiksuojama apie 150 tūkstančių vietovardžių. Jose surašyti Lietuvos miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų, girininkijų teritorijose buvę vietovardžiai: ežerų, upelių, upių, pelkių, laukų, dirvų, pievų, kalnų, kelių ir kt. vardai. 1934 m. buvo išleista Kazimiero Alminauskio sudaryta instrukcija vietovardžių rinkėjams. Nuspręsta, kad geriausiai iš vietinių gyventojų duomenis surinktų pradžios mokyklų mokytojai, o valstybinių miškų žemėvardžius surašytų girininkai. Jiems ir buvo išsiuntinėtos anketos. Anketose yra nemažai pastebėjimų apie istoriją, archeologiją, kartais sudaryti vietovardžių paplitimo žemėlapiai, fiksuota ir tautosaka. Pavyzdžiui, užfiksuotas burtas iš Mantviliškio kaimo: kad velnias avių nenukirptų, reikėdavo eiti avių saugoti su šermukšnine lazda ir po žvakę pasiėmus. Taip netiesiogiai velnias būdavęs užmušamas ir avių nenukirpdavęs.Ypač išsamios Kėdainių pirmosios pradžios mokyklos mokytojo, mokyklos vedėjo Stasio Tijūnaičio sudarytos anketos. Jis aprašė Kėdainių miestų, gatvių, upių, aikščių pavadinimus (pavyzdžiui, pažymi, kad Žuvies rinkoje buvo prekiauta žuvimi), Kėdainių miesto bažnyčias, užrašė smulkiausių objektų pavadinimus. Rašydamas apie Kėdainius, mokytojas pabrėžia, kad vieta graži, tik laukianti rankų. Užrašydamas įspūdį apie miesto gatves, pažymi, kad visos jos kreivos, siauros; miestui būsią daug darbo, kol jas sutvarkys, išties, praplatins. S. Tijūnaitis taip pat užrašė 44 Janušavos vietovardžius. Aprašydamas Tubių (Tūbių) kaimą, pažymi, kad čia gyvenę baudžiauninkai Tubiai (Tūbiai).

„Anketose glūdi natūraliausias, kolektyvizacijos nepaliestas vietovardžių sluoksnis“, – pabrėžė L. Bilkis. Visi išvardinti šaltiniai saugomi Lietuvių kalbos institute. Taip pat svarbūs vietovardžių šaltiniai: Vilniaus srities gyvenamųjų vietų vardų sąrašas (surinktas 1940–1945 m.), Pavardžių ir vietovardžių komisijos vietovardžių kartoteka ir gyvenamųjų vietų vardų bylos (1935–1937 m.), XX a. II pusės vietovardžių anketos ir kortelės.

Kaip plačiajai visuomenei prieinamą ir itin vertingą šaltinį L. Bilkis pažymėjo vieno žymiausių XX amžiaus antrosios pusės kalbininko Aleksandro Vanago darbus.

Turtingas vietovardynas laukia rankų

Pagrindinės vietovardžių sklaidos priemonės tai – Lietuvos vietovardžių žodynas, kurio išleisti trys tomai ir Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Bazėje įkelta nedidelė Kėdainių vietovardžių dalis. „Vietovardžių daug, o mūsų ne“, – paaiškina mokslininkas. Minėtoje duomenų bazėje galima rasti ir jau išnykusius vietovardžius. Taip vietovardžiai yra išsaugomi.

Pasak Kėdainių krašto muziejaus muziejininko, istoriko Vaido Banio, istorinių gatvėvardžių Kėdainių mieste yra apie 60 procentų. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Viena iš galimybių išsaugoti vietovardžių atminimą – paminklo pastatymas, išnykusių kaimų pavadinimų užrašymas. Žinoma, tai – labai gražu. Bet aš manau, kad vietovardis išlieka ilgiau, jeigu yra gyvas. Reikėtų stengtis vietovardžius perkelti, suteikti juos gatvių, įmonių pavadinimams. Netgi naujoms gyvenvietėms galima suteikti išnykusių vietų vardus“, – mintimis ir patirtimi apie vietovardžių išsaugojimo galimybes dalinosi L. Bilkis. Apibendrindamas Kėdainių vietovardžių situaciją jis pabrėžė, kad Kėdainių kraštas gali džiaugtis turtingu vietovardynu. Tik kaip kažkada, anot S. Tijūnaičio, Kėdainių gatvės laukusios darbo, taip dabar darbo ir pasišventimo laukia ir Kėdainių vietovardžiai.Kūrybinga ir pastabi tautos vaizduotė

Lietuvių kalbos instituto mokslininkė Dalia Sviderskienė tyrė tarpukario Kėdainių apskrities kaimų, viensėdžių, Kėdainių girininkijos teritorijai priklausiusio vardyno medžiagą. Ji parengė pranešimą apie Kėdainių krašto vietų įvardijimo prasmes.

Mokslininkė pabrėžė, kad kalbininkai į žemėvardžius žvelgia ne tik kaip į kalbines kategorijas, bet ir kaip į tautos savasties įprasminimą. Apie tai byloja ir iškalbingos kalbininko Kazimiero Alminiauskio mintys apie vietovardžių svarbą, užfiksuotos jo sudarytoje instrukcijoje Lietuvos žemės vardynui surašyti (1934 m.): „Šitie žemės vardai įsakmiai mums rodo tautos prisirišimą prie savo žemės, jos meilę ir pamėgimą. Žmonės ir menkiausią žemės kampelį pavadina savu vardu, kitaip sakant, jį įasmenina ir tuo būdu prie savęs paties priartina.“

Pateikiame kelis Kėdainių ir jų apylinkių vietovardžių kilmės aiškinimus.

Pavyzdžiui, kalno pavadinimas Kaukazas įvardinamas pagal analogiją iš kito žinomo vietovardžio, perkėlus tai vietai būdingą požymį. Kadangi objektas yra kalnelis, galbūt buvo pajuokauta „Koks Kaukazas!“. Šerkšnės (Šerkšnio) upės pavadinimas kilęs nuo žodžio šerkšnas ir asocijuojasi su šviesumu, baltumu; upelis galėjo vardą gauti dėl skaidraus vandens. Obelies upės pavadinimas siejamas su medžio vardu. Gražią mintį tokiam pavadinimui galėjo sukelti šviesus obelų medžių žydėjimas.

Žemių vardai gaudavę pavadinimus nuo netoliese augusių medžių: gluosnių, alksnių ir pan. Įdomus dirbamos žemės vardas Piktabaliai. Anksčiau čia būta balos ir ji asocijavosi su negerais įvykiais, tad tarpukario kaimo gyventojai ją praminė pikta.

Gražūs ir originalūs Kėdainių krašto vietovardžiai yra Kauprė (pieva su iškilimu, kuprele), Skaistė (asocijuojasi su šviesia vieta, šviesiu vandeniu), Rūtų darželis (kalnelio pavadinimas), Gerklės miškas, galbūt buvęs tamsus ir kažkur dauboje.

Pasak Dalios Sviderskienės, vietovardžių kontekstai atskleidžia, tai kas buvo žinoma ir svarbu kaimo žmogui. Kėdainių krašto vardai dažnai yra supančios aplinkos orientyrai, jie koduoja ir išsaugo gamtinę, socialinę, kultūrinę to meto aplinką.

„Kartais pusiau juokais išsitariu, kad jeigu kas nors klaus, ką reiškia vienos ar kitos upės pavadinimas, sakykite, kad tekėjimą ir neretai būsite teisūs. Dažnai pamatinis žodis žymi tėkmę, srovę, plaukimą, judėjimą, ošimą“, – sakė Kėdainių r. savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Sulaukė kolegų paskatinimoKėdainių r. savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas skaitė pranešimą „Kėdainių krašto vietovardžių ypatybės“. Pranešimas buvo itin išsamus ir informatyvus. Įsigilinta į Kėdainių vietovardžių chronologiją, nagrinėti vietovardžių darybos ypatumai, kilmė, lokalizacija.

Nors R. Tamašauskas kukliai vertino savo darbus, juos vadino „pažaidimais“, tačiau buvo akivaizdu, kad tie „pažaidimai“ pareikalavo daug kruopštaus darbo. Analizuoti kalbininkų darbai, senųjų žemėlapių duomenys, o senosios vietovardžių formos rinktos paties autoriaus iš Josvainių, Krakių bažnyčių metrikų. Tad kolegos Laimučio Bilkio paraginimas plačiau publikuoti savo darbus buvo neatsitiktinis.

„Kartais pusiau juokais išsitariu, kad jeigu kas nors klaus, ką reiškia vienos ar kitos upės pavadinimas, sakykite, kad tekėjimą ir neretai būsite teisūs. Dažnai pamatinis žodis žymi tėkmę, srovę, plaukimą, judėjimą, ošimą“, – sakė R. Tamašauskas. Tai galima pamatyti senosiose vietovardžio formose, įsigilinus į vietovardžio kilmę.

R. Tamašauskas pastebėjo, kad vieni seniausių užrašytų Kėdainių vietovardžių yra su priesaga av. „Senieji lietuviškieji vardai su šia priesaga galėjo žymėti santraupą, reiškiančią tam tikro objekto ypatybę – gausą. Jau minėtas archajiškas upėvardis Dotnava kalbininko A. Vanago siejamas indoeuropietiško žodžio šaknimi *dā (skystas, takus, tekėti). Tai pat galima išskirti kitą pamatinį žodį „duoti“. Nors iš mūsų žodyno ir išdilo indoeuropietiškas žodis, reiškęs skystį, tekėjimą, bet išties upės vardas galėjęs žymėti upės duodamą vandens tėkmės gausmą. Čia jau mano interpretacijos, prisiminus žodžius dosnus, dotas (dovana)“, – upės vardo kilmę bandė aiškinti kraštotyrininkas.

Kėlė diskusijas dėl gatvių pavadinimų

Pasitelkdamas ikonografinę medžiagą Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas, istorikas Vaidas Banys, klausytojus vedžiojo senosiomis Kėdainių miesto gatvėmis. Jo pranešimas sukėlė diskusijas apie būtinybę išsaugoti senuosius vietovardžius ir vietinių gyventojų iniciatyvas, kurios ne visada sutampa su istorine tiesa ar mintimi. Žmonės kur kas noriau renkasi Rožių, Liepų gatvių pavadinimus, negu nori gyventi gatvėje, kuriai suteiktas istorinis vietovardis ar žymios asmenybės vardas. Pasak istoriko V. Banio, istorinių gatvėvardžių Kėdainių mieste yra apie 60 procentų.