Vikaras kun. M. Stonys: „Kunigo misija – priartinti žmogų prie Dievo, kad nebijotų ir išdrįstų su juo susitikti.“

Daugeliui atrodo, kad kunigo tarnystę neabejodami renkasi jaunuoliai, užaugę giliai tikinčioje šeimoje. Tačiau Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje antrus metus vikaru dirbantis kunigas Mindaugas Stonys patikino, jog šis sprendimas priimamas ne per dieną – tai ilgas apmąstymų, abejonių kelias. „Ne tik studijų metais teko atsakyti sau, ar noriu būti kunigu, reikėjo pauzės apmąstymams“, – atskleidė vikaras.

Lemtingos mišios

– Koks buvo Jūsų kelias į kunigystę?

– Daugelio nuomone, kunigu gimstama, o iš tiesų tampama. Tenka atremti ir kitą nuomonę: mano šeima be galo pamaldi – kasdien ėjo į bažnyčią. Ne – į bažnyčią ėjome per šv. Kalėdas, šv. Velykas, per visas šventes, atlaidus ir kartais sekmadieniais. Didelio pamaldumo nebuvo.

Mano vaikystės, paauglystės metai tekėjo įprastai – niekas nė nesapnavo, kad aš būsiu kunigas. Tik paauglystėje pradėjau patarnauti mišioms. Prisimenu šv. Velykas Tauragės rajono kaime. Atėjome į iškilmę, gausu žmonių. Ir tuo metu klierikas, dabar kunigas, pirštu mane pakvietė ateiti. „Paskambink tris kartus varpeliu“, – paprašė. Pakvietė ateiti ir kitą kartą. Kas pasikeitė manyje? Uždegė – nebegalėjau be to. Kasdien – labai retai praleisdavau mišias, sekmadieniais visada ėjau. Tuomet tėvai buvo persikėlę į kaimą, o aš gyvenau Tauragėje. Po pamokų grįždavau pas tėvus, pavalgydavau ir eidavau į pamaldas, po to skubėdavau grįžti, nes mokiausi mieste. Vėliau patarnavau mišioms Tauragėje.

Dešimtą klasę baigiant kunigas paklausė, ar pagalvoju apie kunigystę? Iš tiesų paskutiniu metu pagalvodavau. Jis pasakė, jog yra galimybė Telšiuose mokytis licėjuje, baigti 11 ir 12 klases. Ten būsią daugiau tikybos pamokų, o jeigu nepatiks, aš nieko neprarasiu – galėsiu studijuoti kitur. Pasakiau „taip“. Kai apie tai pranešiau tėvams, jie nei džiūgavo, nei pyko. „Tu renkiesi gyvenimą“, – ištarė.

Baigęs 10 klasių, ruošiausi stojamajam egzaminui. Klebonas mane pristatė tuomečiam vyskupui Antanui Vaičiui. Nebuvau matęs vyskupo – buvo tėviškas, malonus, priėmė, pakalbėjome. Leido laikyti egzaminą. Gavus atsakymą, jog priimtas, apėmė jaudulys. Pagalvojau: pridėjau ranką, kaip Šventajame Rašte parašyta, prie arklo, bet aš to noriu. Ir važiavau tiesia vaga nebesižvalgydamas. Mokykloje pasakiau, kad išvykstu į mažąją kunigų seminariją. „Šito nesitikėjom“, – prisipažino bendraklasiai ir auklėtoja.

Kada mane pašaukė?

– Rudenį reikėjo važiuoti į licėjų. Tėtis paklausė: „Ar važiuojam?“ Jis to klausė per visus studijų metus. Mama atsisveikino su ašaromis – toks jaunas palieku namus… Baigęs 12 klasių svarsčiau: tęsti ar ne? Supratau: man to reikia. Perėjau į Telšių Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją. Dažnai buvo užduodamas klausimas, ar noriu būti kunigas? Įpusėjus studijoms dvasios tėvas liepė sau atsakyti, kada Dievas pašaukė? Šventajame Rašte parašyta, jog 12 apaštalų sutiko Jėzų ir jis pakvietė sekti paskui jį. Šyptelėjau: o kurgi aš jį sutikau? Mąstydamas, kad Dievas veikia per žmogų, prisiminiau velykines iškilmes, kai mane pakvietė ateiti patarnauti. Manau, kad tada ir pašaukė mane Dievas eiti tuo gyvenimo keliu.

Prabėgo 6 studijų metai. Paskutinieji labai įtempti, magistrinio darbo rašymas. Paskutinė savaitė iki šventimų – pamąstymų. Prieš išvažiuojant į rekolekcijas Žemaičių Kalvarijoje kalbėjausi su bendramoksliais. Kurse buvo 13 klierikų, į rekolekcijas turėjo važiuoti penki. Rytą ištiko šokas: reikėjo važiuoti vienam. Susimąsčiau: ar aš esu ten, kur turiu būti? Ar man Dievas siunčia ženklą, kad čia nieko nebėra? O kartu praleidome 6 metus. Ir kunigiškame kelyje draugai yra svarbūs, palaikymas – irgi. Ir staiga lieku vienas – nesusipratimas… Trys bendramoksliai apsigalvojo – pasirinko pasaulietinį gyvenimą, sukūrė šeimas. Iki šiol geri draugai esame. Anuomet jie nenorėjo daryti įtakos mano pasirinkimui.

2008 m. daviau visus pažadus, priėmiau diakono šventimus, o 2009 m. – kunigo. Paskyrimą gavau į Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje vikaru dirbau 3 metus, vėliau Mažeikių Švč. Jėzaus širdies bažnyčioje.

Ir vėl klausimas, kuo noriu būti

– Didžiausias išbandymas dvasinės tarnystės metais?

– Po puspenktų kunigystės metų vėl iškilo klausimas, ar aš noriu būti kunigu? Nebuvo jokios priežasties, bet jis mane draskė. Norėjau laikinai atsitraukti nuo kunigystės – rasti atsakymą reikėjo ne vienos dienos. Trys mėnesiai pamąstymui, ko aš noriu? Išvykau į užsienį, pas sesę, ten buvo ir tėtis. Londone sekmadieniais ėjau į katalikų bažnyčią, bet mišių aukoti negalėjau. Susirašinėjau su vyskupu Jonu Boruta. Ir vėl buvo šv. Velykos… Stovėjau su artimaisiais prie bažnyčios. Mišios įpusėjo, o man taip spaudė širdį, bėgo ašaros. Sesuo, tėtis klausinėjo, kas nutiko… Po pamaldų vyskupui parašiau laišką, kad labai noriu grįžti, nes man labai trūksta kunigystės. Džiaugiuosi, kad Dievas mane surado ir parvedė, kad darbuočiausi. Jaučiuosi gerai čia, kur esu. Kai pažįsti Dievą, jis pažįsta tave, ir jeigu klausysies, tave ves geriausiu gyvenimo keliu. Klausimas būti ar nebūti kunigu buvo didžiausias išbandymas mano dvasinės tarnystės metais.

Tuomet paskyrė dirbti į Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią, kur prabėgo puspenktų metų. Liepos mėnesį bus dveji metai, kai dirbu vikaru Gargždų parapijoje.

Įtaigiam pamokslui reikia ruoštis

– Kokia vikaro darbo diena?

– Vieną sekmadienį per pamokslą juokavau, ir ką tie kunigai veikia? Nežinodami daugelio dalykų žmonės kuria istorijas apie kunigo kasdienybę. Atsikėlęs ryte skaitau brevijorių. Tai pusvalandžio malda, po to prausimasis, pusryčiai. Atsakinėju į telefono skambučius, susitinku su žmonėmis – gyvenimas nesustojo ir karantino laikotarpiu. Budėjimas parapijos raštinėje, kur užsuka parapijiečiai, mišios, prašymai važiuoti pas ligonius. Reikia laiko ruoštis pamokslams – tai pareiga. Įkvepia Šventasis Raštas, skaitau teologines knygas, Popiežiaus pasisakymus, kad išplėtočiau mintį. Ieškau, ką duoti žmogui, kad jis praturtėtų savo dvasia, susimąstytų.

– Vadovaujate parapijos vaikų ir jaunimo katechezei. Kokios patirtys?

– Tai sudėtinga – reikia rasti bendrą kalbą su jaunimu, besiruošiančiu Pirmajai komunijai, Sutvirtinimo sakramentui. Sekmadienį 10 val. per Gargždų parapijos feisbuko paskyrą tiesiogiai transliuojamos mišios jaunimui. Sakau pamokslą stengdamasis, kad išgirstų, pamatytų, suklustų. Per vieną pamokslą buvau atsinešęs sportbačius, kažkada ploviau salotas. Buvau uždegęs lempą – Kristaus atsimainymo šventei. Darau taip, kad geriau įsimintų vaikai ir suaugusieji. Buvau į lentelę sukalęs vinis ir per pamokslą ištraukinėjau, kad būtų vaizdžiau: įskaudiname kitą žmogų – įkalame vinį, o ištraukę matome skylutes, kurias reikia gydyti. Kartais džiaugiuosi, kad pamokslu pavyko pasiekti tikslą, bet ne visada.

Klaipėdos mokykloje dirbdamas kapelionu žinojau, kuo gyvena vaikai – jiems įdomu kalbėtis su manimi apie žaidimus. Štai jaunimas sėdi ant suoliukų ir nesikalba. Aš klausiu, ką jie veikia? „Mes bendraujame, bet telefonu, nors esame šalia vienas kito.“ Betgi tai pavojus jaunimo bendravimui, socialinių įgūdžių praradimas, priklausomybė telefonui. Visgi jaunimas geras! Aš prisimenu užrašą Palūšės bažnyčioje: „Užeik geras, išeik geresnis.“

Šeima yra parapija

– Kas Jums yra šeima?

– Turiu tėtį, mamą, sesę, sūnėną, dukterėčią. Kunigiškame kontekste šeima – mano parapija. Čia yra nuostabių žmonių, su kuriais galiu pasikalbėti įvairiose situacijose, aptarti dvasinius dalykus. Yra kas išklauso, pasirūpina, pagamina ir atneša valgyti.

– Kokia kunigo misija šiuolaikinėje visuomenėje? http://gargzdai.lt/300x250_4.html

– Žmogų priartinti prie Dievo. Klystame sakydami, jog Dievas mus suvaržo – pats žmogus save suvaržo. Dievas nori, kad jis būtų išlaisvintas iš įvairiausių pančių, nori jam gero. Dievas sukūrė žmogų laisvą rinktis.

– Praėjusį sekmadienį minėjome Motinos dieną. Ką joms palinkėtumėte?

– Gegužė, švč. Mergelės Marijos mėnuo, – vienas gražiausių, kai malda skiriama dangiškajai Dievo motinai. Graži „majavos“ tradicija kaime susirinkus prie koplytstulpių, kryžių, lurdų nuoširdžiai giedoti. Tai ne tik malda, bet ir bendrystė, kuri labai svarbi šiandien, kai prarandamas socialinis bendravimas.

Būsimoms mamoms linkiu užsimezgus gyvybei nebijoti ir neišsigąsti. Motinoms – dalintis motinyste, neprarasti meilės ir šilumos vaikams. Popiežius pasakė: siųskite man daugiau motinų ir aš pakeisiu pasaulį. Vaikams linkiu branginti mamas, elgtis taip, kad nė viena ašara nenutekėtų jų skruostu, nebent džiaugsmo.

Virginija LAPIENĖ

Autorės nuotr.