LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
„Prikelti“ griūvančią Krošinskių pilaitę, sutvarkyti šalia iškastus tvenkinius, kurie jau ne vienas dešimtmetis uždumblėję. Būtent tokių žingsnių, gražinant mūsų miesto istorinę dalį, pagaliau ėmėsi rajono savivaldybė. Rezultatų, žinant biurokratines schemas, dar teks palaukti, tačiau pajudėję ledai – proga prisiminti istoriją ir visuomenininkų akcijas, kuriomis jie valdžiai bandė įrodyti – „darykit kažką pagaliau“…
Kas traukia turistų dėmesį
Legendomis ypač apipinta vadinamoji Krošinskių pilaitė – nors ir griūvantis, vis tiek pats mistiškiausias Rokiškio statinys, stovintis prie tvenkinių, kurie šiandien yra užpelkėję. Tyzenhauzų nuosavybe dvaras tapo 1715 m. Ignoto Tyzenhauzo (1760–1822 m.) rūpesčiu XIX a. pradžioje Rokiškis pasipuošė naujais klasicizmo stiliaus rūmais bei jo pakraščiuose įrengtomis akmens mūro oficinomis ir kitais statiniais. Tuo pat metu buvo pasodintas parkas, iškasti tvenkiniai, kuriuose šiandien plaukioja turistų dėmesį traukiančios juodosios gulbės.
Krošinskių giminė nuo XVI a. dvarą valdė kone 200 metų. Jų dvaras stovėjo netoli vėliau atsiradusio „bravoro“, kuris statytas XIX a. pirmojo dešimtmečio antroje pusėje ir priskiriamas lapidiniams statiniams. Tokie statiniai – Lietuvos romantizmo architektūros fenomenas. Tai – akmens mūro pastatai. Jie statyti iš skirtingo dydžio bei kolorito natūralių akmenų, surišti smėliu, kalkių skiediniu ir papuošti akmens skaldos mozaika. Šios architektūros detalių galima rasti ir Nepriklausomybės aikštės pastatuose, muziejaus oficinose, kituose senamiesčio statiniuose.
Pažymėtas piešinyje
Remiantis istorinių šaltinių duomenimis, lapidinės architektūros namais Rokiškis pasipuošė XIX a. pradžioje, valdant grafui I. Tyzenhauzui. Kodėl tokia architektūra buvo populiari? Istorikų nuomone, akmenis labai patogu naudoti statybose. Šiai medžiagai paruošti nereikėjo ypatingų pastangų. Be to, akmuo patvari ir gaisrams atspari medžiaga. Aišku, sumanymams įgyvendinti reikėjo fizinės jėgos ir meninės akies. Žinoma, buvo ir talentingas architektas, tačiau jo pavardės niekas nežino. Archyvinėje medžiagoje galima rasti užuominų, esą prie Rokiškio senamiesčio kūrimo ranką pridėjo Vilniaus arkikatedros architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Tačiau tai neįrodyta.
Rokiškio „bravoras“ yra pažymėtas 1813 m. grafo Konstantino Tyzenhauzo piešinyje. Kaip jau minėta, šis statinys iš natūralių akmenų ir tarp jų mozaikiškai prisagstytų skaldos gabaliukų. Konstrukcinės, o kartu ir dekoratyvinės dalys sumūrytos iš raudonų plytų. Įėjimas į „bravorą“ – nuo tvenkinių pusės. Patekusieji į pastatą pro dideles duris atsidurdavo aludario kambaryje. Jame stovėjo didžiulė kepimo krosnis, nes čia gamintas ir keptinis, ir salyklinis alus. Šiame pastate išmūryta ir speciali sienos niša, skirta malkoms džiovinti.
Aludario kambaryje buvo gaminama produkcija. Jos realizacija besirūpinantis valdytojas turėjo atskiras patalpas. Į jas galima patekti iš „bravoro“ kiemo pusės.
Šiame pastate įrengtos ir salyklinės džiovinimo patalpos, o antrajame aukšte, kiek žinoma, – būstai, kuriuose gyveno alų virę žmonės. Aišku tik tiek, jog kambarių būta nemažai.
Mūsų krašto istorikams yra žinomos aprašytosios detalės, nes jos užfiksuotos 1825 m. Rokiškio grafystės inventoriuje, iki šiol saugomame Krašto muziejuje.
Laboratorijoje atlikti tyrimai?
Inventoriuje aprašyta ir vadinamoji laboratorija, kuri buvo įkurta bokštelyje. Manoma, jog joje buvo atliekami aniems laikams prieinami mikrobiologiniai tyrimai. „Juk „bravoro“ produkcija – ne tik baudžiauninkams. Čia gamintas alus buvo geriamas per grafų puotas, siunčiamas ir toliau. Taigi alus turėjo būti geras“, – svarstė istorikė Onutė Mackevičienė.
Manoma, jog „bravore“ alų nustota gaminti tada, kai Obeliuose atsirado spirito gamykla. Kai miestą valdė grafai Pšezdzieckiai, vietoje „bravoro“ veikė lentpjūvė, vėliau milo vėlykla, karšykla. Kadangi patalpos buvo pritaikytos gamybai, sovietmetis „bravore“ įkūrė buitinį kombinatą.
Minėtas pastatas dvarui nešė nemažą pelną – tai užfiksuota jo ekonominėse knygose. 1918 m. atkūrus šalies nepriklausomybę, grafai jį nuomojo miesto savivaldybei. Ši taip pat turėjo naudos.
Planų, ką po restauravimo darbų čia įkurti, būta įvairiausių: piceriją, restoraną, posėdžių salę, viešbutį, autentišką aludario kambarį, kitokius turistams įdomias vietas. Šiandien tos diskusijos vėl verda. Diskutuojama ir apie meno centrą, galerijas, čerpių gamybą, viešbutį, restoraną, paveldo centrą.
Vieta, kur vis dar galima vaikščioti vandeniu
Yra Rokiškyje vieta, kur galima vaikščioti vandeniu. Tokią informaciją savo puslapyje išplatino visuomeninė organizacija „Tyzenhauzų paveldas“ prieš trejetą metų, kai surengė akciją. Tuomet žmonės, išvydę tvenkinių viduryje stovinčius vyrus, klausė: „Kas vyksta, gal žuvys dūsta?..“
O iš tikro visuomenininkai sumanė „šposą“, kaip patys teigė. Jie įbrido basi į dvaro tvenkinį. Taip norėta parodyti visuomenei tvenkinių būklę. Kojos sušlapo vos iki gurnelių, o vienas iš įbridusiųjų, Valius Kazlauskas, beveik nesušlapo kostiuminių kelnių. „Tvenkinius kasdami, dvarininkai tikrai ne tokius įsivaizdavo“, – sakė vyrai ir juokavo, kad fotografuodamiesi viduryje tvenkinio „ieško tinkamiausios vietos Tyzenhauzams įamžinti“.
Valys, įrengs fontanus
Šiandien jau yra realių žingsnių, kad bus tvarkomas ne tik pastatas šalia tvenkinių, bet ir patys tvenkiniai. Rajono meras Ramūnas Godeliauskas sakė, kad yra parengtas projektas ir gautas aplinkosaugininkų leidimas tvenkinius valyti. Tam reikia maždaug 220 tūkst. eurų. „Bandysime gauti pinigų per programas iš aplinkosaugos fondų, nes tokia suma biudžetui nepakeliama“, – sakė meras. Valyti tvenkinius, jo teigimu, būtina, antraip jie pradės dvokti, nebesiveis gyvūnija, nebeliks estetinio vaizdo. Planuojama net įrengti fontanus, kad vyktų vandens cirkuliacija, tačiau tam bus reikalingi papildomi pinigai.
„Tyzenhauzų paveldo“ pirmininkas Raimondas Sirgėdas sakė: „Organizacijos nariai labai patenkinti, kad pajudėjo ir tvenkinių tvarkymo projektas, ir Krošinskių pilaitės reikalai. Kol kas vyksta karštos diskusijos, kokia veikla galėtų būti atnaujintame pastate.“
