Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pastebėti: Jolita ŠLEPETIENĖ

Pastebėta dailės mokytoja, menininkė, užsiimanti tapyba, fotografija, keramika, žvilgsniu ir kūrybine pajauta gaudanti metų laikų, orų, šviesos permainas ir perteikianti jas vaizdais – Jolita ŠLEPETIENĖ.

Ką pastebite naujoje aplinkoje?

Pirmiausia pastebiu žmones. Man labai svarbu bendravimas. Keliaudama su šeima, mokiniais ar viena, dažnai turiu tikslą pamatyti kurią nors meno apraišką. Labiausiai domina vizualieji menai, architektūra, bažnytinis menas, kuris kiekvienoje šalyje yra savitas ir turi bendrų konkrečios epochos bruožų. Tai padeda naujai pajusti kultūros istoriją.

Ką pastebite žmonėse?

Nuoširdumą – tiesoje gyventi, manau, yra labai gera.

Nuoširdumui reikia drąsos, tačiau jis bendravimui suteikia labai didelę vertę.

Ar šiuolaikiniai žmonės nuoširdūs?

Kai kurie sau leidžia būti nuoširdžiais ir prisiima atsakomybę. Kartais žmonės paklūsta aplinkybėms – politinėms, šeimyninėms – ar darbo santykiams ir pasitenkina racionalaus patogumo pozicija.

Kas jus labiausiai stebina gyvenime?

Tai, kiek daug žmogus gali padaryti. Kai kurie kalnus griauna. Stebiuosi stiprybe, gebėjimu atsilaikyti prieš visokias negandas ir nepamesti savo kelio, nepamiršti siekių.

 Kas labiausiai traukia jūsų, kaip menininkės, dėmesį?

Priklauso, kuo užsiimu: jei fotografuoju – šviesa, jos kryptis; jei tapau – spalvų dermės, atspalviai, kurių daugybė gyvena gamtoje; jei lipdau – forma ir faktūra.

Kokia yra jūsų technika, stilius, temos?

Daile neužsiimu profesionaliai. Mano pagrindinė veikla – mokyti vaikus. Mene, kad kažko pasiektum, turi dirbti nuolat, o  aš tapau ar lipdau kartkartėmis išplėšdama laiko atkarpas tarp darbo ir šeimos reikalų.

Pamėgau tapyti akrilu. Tai sudėtingas dažas. Juo turi dirbti daug, kol perpranti, kiek šis dažas nutamsės ar kitaip pasikeis džiūdamas. Tačiau man patinka, nes jis patogus, bekvapis, greitai džiūstantis.

Kalbant apie stilistiką, siekiu kurti ekspresyviai, laisvai. Patinka tapyti peizažus. Ypač džiugina orų ar metų laikų permainos, kai gamtoje išryškėja tai vieni, tai kiti atspalviai. Stebiu, kaip prieblandoje pasikeičia daiktai. Dažniausiai tapydama turiu pasirinkusi motyvą iš natūros, bet jį laisvai interpretuoju. Esu nutapiusi ir vieną kitą nakties peizažą.

Kas jus inspiruoja?

Kvietimai į plenerą ar parodą yra svarbūs, nes galima numatyti laiką ar temą. Geriausia inspiracija – „deadline‘as“ (terminas, data), nes kitaip visada atsiranda kitų darbų, kurie atitolina nuo meninės kūrybos. O šalia ,,galutinės datos“ tikrasis įkvėpimas yra jaudinančios išgyvenimo akimirkos – tai gali būti jausmas, garsas, žodis, vaizdas.

Kaip ruošiatės parodoms?

Kiekviena paroda yra ypatinga proga susitikti su žiūrovu, kurį labai gerbiu ir vertinu. Visada bandau kažką naujo sukurti, atrasdama sau ir tiems, kieno akims tai skirta. Džiaugiuosi galimybe pristatyti darbus ten, kur mane pažįsta: Ukmergės kultūros centro galerijoje, Meno mokyklos galerijoje „Keliaujantis paukštis“, Antano Smetonos gimnazijoje. Darbai, gimę keramikos simpoziumuose ar pleneruose, formuojasi bendraujant su kuriančiais toje pačioje erdvėje, tad dalyvavimas tokiose parodose yra įdomus ir įkvepiantis. Kaupiasi darbai, kurie galės būti parodyti ir autorinėse parodose.

Ką nuveikėte per vasarą? Rodos, ji tikrai buvo turininga. Tarptautinis keramikos simpoziumas Ramygaloje, tarptautinis pleneras Semeliškėse, pačios organizuotas respublikinis dailės mokytojų pleneras, rajono dailės mokytojų pleneras Kavarske, Žvirblėnuose.

Vasara išties buvo turtinga kūrybinės veiklos. Džiaugiuosi, kad bendromis daugelio žmonių pastangomis Ukmergės meno mokyklos Dailės skyriuje birželio mėnesį pavyko surengti respublikinį dailės mokytojų vienos dienos plenerą „Ukmergės diena“, kuriame darbavosi 16 dalyvių, o plenero darbų paroda, pristatyta Siesikų pilyje, atkeliavo ir į Ukmergės kultūros centro galeriją. Reikšmingas įvykis – Ukmergės rajono mokytojų pleneras Kavarske, Žvirblėnuose, kur prie mūsų būrelio prisijungė mokytojų iš Širvintų ir Vilniaus, o pats įvykis sulaukė didžiulio kavarskiečių dėmesio.

Šiemet Semeliškėse tapybos plenere, surengtame antrą kartą, kūrė tapytojas iš Ukrainos. Graži vasaros pabaiga paskatino kurti peizažus ir ieškoti naujų koloritų.

Sena mano svajonė rimčiau padirbėti su keramika šią vasarą su kaupu išsipildė. Keramikės  Laimos Kiškienės kvietimu vykau į Ramygalą dalyvauti tarptautiniame projekte „Keramikos ir muzikos sintezė“. Kartu su menininkais iš Latvijos kūrėme muzikos instrumentus. Justino Vienožinskio kolegijoje  keramikos simpoziume ,„Keramikos formų virpesys“ darbuose naudojome spalvotas molio mases. Mokiausi iš patyrusių menininkų su dideliu noru ir džiaugsmu, o dabar laukiu darbų degimų ir parodų.

Kada susidomėjote fotografija?

Analogine fotografija užsiimdavome kartu su vyru dar studijų metais. Tai jis yra tas žmogus, kuris išmano procesą ir technologijas ir įtraukė mane tuo domėtis. Skaitmeninės fotografijos technologija paprastesnė, o vaizdų, kuriuos norime sulaikyti ir turėti atminčiai, yra gausybė. Keliaudama stengiuosi nufotografuoti tapybiškai įdomius vaizdus.

Mano fotografijose daugiausiai – miesto motyvai, kažkoks įdomesnis kampas, kitoks rakursas. Renginiuose įdomu stebėti žmones: ne tik dalyvius, bet ir žiūrovus. Kartais pavyksta nufotografuoti emocingas išraiškas. Kai kurie žmonės leidžiasi fotografuojami, papozuoja. Smagu, kai žmogus sutinka. Fotografijoje yra gėlių, nes jas labai myliu. Nors tai atrodo kiek įprasta ir banalu, bet jų grožis džiugina ir norisi tas trapias akimirkas sulaikyti.

Daug metų dirbate pedagoginį darbą – Ukmergės meno mokykloje bei gimnazijoje. 2015 metais buvote nominuota geriausia metų mokytoja. Ką stengiatės perduoti savo mokiniams?

Meilę menui. Kad suvoktų, jog kūrybinė galia labai reikalinga žmogui, nes ji eina kartu su mąstymu, sąmoningumu, ir kad kiekvienas gali kurti.

Grįžtant prie nuoširdumo, prie atvirumo savo jausmams, einama link brandžios asmenybės, atsiranda raiškos autentika. Tuomet atsiveria daug būdų, kaip kurti nebanaliai. Tiesioginis vaizdo atkartojimas – realistinis vaizdavimo būdas  – aiškus visiems. Bet yra ir raiška, kalbanti per simbolius, ženklus. Jai suvokti reikalingas tam tikras pasirengimas. Mokinius skatinu susieti save su vieta, prisiminti, iš kur esi, rasti reikšmingų, vizualiai vertingų objektų aplinkoje, kurti naudojant skirtingas dailės technikas ir naująsias technologijas.

Mokinių sukurti filmai, grafinio dizaino darbai, fotografijos, tapyba, piešiniai, keramika randa vietą Antano Smetonos gimnazijos ir Meno mokyklos erdvėse, yra puikiai įvertintų respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose. Labai džiaugiuosi, jei buvę mokiniai savo ateitį sieja su menine veikla.

O jūs pati ar kalbate potekstėmis?

Priklauso nuo situacijos. Būna, kad menas išreiškia nuojautas. Bet kiekvienas jas gali interpretuoti laisvai. Kuo gyveni, kas tuo metu tavo jausmuose, tą užuominomis ir kalbi. Einant laikui, savo darbuose pradedu matyti naujas prasmes.

Ar savo darbus viešinate internete? Kaip vertinate internetinę sklaidą: tai galimybė ar labiau neigiamas reiškinys?

Taip, turiu tinklalapį, kuriame galima pamatyti, ką kuria mano mokiniai, ką aš kuriu. Dalinuosi savo naujausiais darbais ir feisbuke. Socialiniai tinklai leidžia palaikyti ryšį su žmonėmis, kurie gyvena toli ar tiesiog nėra laiko susitikti. Kartais tai yra tų pačių interesų žmonės ir jų darbai ar mintys yra labai įdomūs. Visa veikla yra gera, jeigu ji prasminga, leidžia ugdytis.

Internetas gali būti ir grėsmingas. Jis pavojingas tuo, kad gali nepastebimai praryti laiką, kurio atsargos yra labai brangios; kad  kas nors  gali ištraukti tai, ką, rodos, įkėlei tik juokais, ir pamojuoti tau raudona vėliava. Prieš darant reikia pagalvoti, ar tikrai tau tai svarbu, ar reikalinga kitiems.

Kas jums yra kūryba?

Man kūryba yra saviraiška, o saviraiška – tai kūrybiniai impulsai, kuriuos susikaupęs apmąstai ir realizuoji. Tuo metu, kai kuri, turi susitelkti, apgalvoti techniką ir nueiti kelią iki vaizdo gimimo. Vėliau turi pribręsti dalintis tuo, ką sukūrei. Su mokiniais taip pat reikia dalintis.

Bendrąja prasme kūryba – tai mokėjimas padaryti. Dailė – tai ne tik mokėjimas, bet ir gebėjimas rasti kelią parodyti mintį. Tas kelio suradimas yra svarbiausia.

Kas jums yra įkvėpimas?

Būna, kad norisi kurti, bet ilgą laiką nerandi, kada. Tai erzina, bet negali būti egoistas ir atsiriboti tik kūrybai. Įkvėpimas – tai ryžtas numesti kitas pareigas. Kartu tai džiaugsmas, kai pavyksta sukurti įdomų darbą. Kūrybos rezultatas tvaresnis nei buities darbų. Blynus suvalgai ir nebėra, o menas išlieka ilgiau.

Jūsų mintys prieš užmiegant?

Blogiausias dalykas prieš užmiegant – kai imi galvoti, ką rytoj darysi. Tada – koks ten miegas.

Jūsų palinkėjimas?

Linkiu daryti tai, ką labiausiai mėgstate.  Jei turime kažkokią dovaną, atrasti savyje ją ir būtent tai ir daryti. Nešvaistyti laiko veltui.

 

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Rekomenduojami video