Laimutė Žūsinienė

Is­to­ri­nė­je Pu­nio­je gy­ve­na ir dir­ba daug šio kraš­to pat­rio­tų, is­to­ri­jos ži­no­vų. Lai­mu­tė Žū­si­nie­nė – vie­na iš jų. Bu­vu­si il­ga­me­tė pe­da­go­gė šiuo me­tu dir­ba Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Pu­nios sky­riaus me­no va­do­ve, yra Pu­nios kai­mo vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Pu­nios ai­niai“ pir­mi­nin­kė, et­no­gra­fi­nio an­sam­blio „Le­van­dra“ dai­ni­nin­kė. Apie ak­ty­viai kul­tū­rą sklei­du­sio mies­te­lio gy­ve­ni­mą ant­rus me­tus be­si­tę­sian­čia­me ka­ran­ti­ne su L.Žū­si­nie­ne kal­ba­si Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Nuo­tai­kos Jū­sų tur­būt kaip ir vi­sų – no­ri­si kuo grei­čiau su­grįž­ti į įpras­tą gy­ve­ni­mo rit­mą. Dėl ko la­biau­siai Jums šian­dien, kaip įpras­ta sa­ky­ti, gal­vą skau­da?

– Tik­rai no­ri­si gy­ven­ti įpras­tą gy­ve­ni­mą, dirb­ti nor­ma­lų, ne­nu­oto­li­nį dar­bą, be bai­mės su­si­tik­ti ir ben­drau­ti su kai­mo žmo­nė­mis, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, pa­dai­nuo­ti su et­no­gra­fi­niu ko­lek­ty­vu.

La­bai pa­si­il­gau sa­vo ar­ti­mų­jų, jau pus­me­tis ne­ma­tau sa­vo vai­kų, ne­ga­liu ap­lan­ky­ti ma­mos.

Trūks­ta pro­fe­sio­na­lių kul­tū­ri­nių ren­gi­nių, o taip mėgs­tu te­at­rą, kla­si­ki­nę mu­zi­ką. La­biau­siai jau­di­na ir gąs­di­na ne­ži­no­my­bė, kaip bus to­liau, ir nuo­la­ti­nė ne­ga­ty­vi in­for­ma­ci­ja per vi­sas ži­niask­lai­dos prie­mo­nes.

– Ar daug Pu­nio­je nu­ma­ty­tų kul­tū­ri­nių ren­gi­nių nu­pluk­dė pan­de­mi­ja? Ko­kių su­si­ė­ji­mų žmo­nės la­biau­siai pa­si­il­go?

– Pas­ku­ti­nis di­de­lis ren­gi­nys Pu­nio­je bu­vo pra­ei­tos va­sa­ros tra­di­ci­nė šven­tė – Oni­nės, rug­sė­jį dar or­ga­ni­za­vo­me Bal­tų vie­ny­bės die­ną. Ne­įvy­ko Žem­dir­bio šven­tė, Ka­lė­dų eg­lu­tės įžie­bi­mo šven­tė, šaš­kių tur­ny­ras Lais­vės gy­nė­jų die­nai at­min­ti ir Sta­nis­lo­vo Ka­ma­raus­ko tau­rei lai­mė­ti, krep­ši­nio tur­ny­ras Va­sa­rio 16-ajai pa­mi­nė­ti, Už­ga­vė­nės, ka­pe­lų var­žy­tu­vės „Ant Ne­mu­no kran­to“.

Pu­nios jau­ni­mas pa­si­il­go spor­ti­nių už­si­ė­mi­mų. Se­niū­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­nia­me pa­sta­te esan­čio­je spor­to sa­lė­je kas va­ka­rą rink­da­vo­si pa­žais­ti krep­ši­nį, tin­kli­nį, sta­lo te­ni­są.

Pu­nios mo­te­rys kar­tą per sa­vai­tę lan­ky­da­vo li­ni­ji­nių šo­kių pa­mo­kas, mankš­tas su ra­jo­no vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­tro spe­cia­lis­te.

– Tur­būt ne­ga­li­ma teig­ti, kad ant­rus me­tus be­si­tę­sian­tis ka­ran­ti­nas pa­li­ko pu­niš­kius vi­siš­kai be kul­tū­ros. Juk kaž­ko­kia veik­la vy­ko ne­tra­di­ci­niais bū­dais, pa­si­tel­kus šian­die­ni­nes tech­no­lo­gi­jas?

– Kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, taip ir Aly­taus ra­jo­ne, kul­tū­ros dar­buo­to­jai pri­si­tai­kė prie esa­mos pa­dė­ties, sten­gia­mės mi­ni­ma­liai or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nu­kus, juos fil­muo­ti ir skelb­ti vir­tu­a­lio­je ap­lin­ko­je.

Taip vy­ko ka­lė­di­nės eg­lu­tės įžie­bi­mas, Lais­vės gy­nė­jų die­nos, vals­ty­bi­nių šven­čių (Va­sa­rio 16-osios ir Ko­vo 11-osios) mi­nė­ji­mai. Su ben­druo­me­nės na­riais, ko­le­go­mis iš ki­tų se­niū­ni­jų ben­drau­ja­me per „Zo­om“ ir „Te­ams“ pro­gra­mas.

– Jūs pa­ti, ar daug lai­ko pra­lei­džia­te in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je?

– Šiuo me­tu „drau­gau­ju“ su in­ter­ne­tu pa­kan­ka­mai daug: ruo­šiuo­si po­ka­ran­ti­ni­niams ren­gi­niams, da­ly­vau­ju mo­ky­muo­se, pa­si­ta­ri­muo­se.

– O gal vi­suo­ti­nė pan­de­mi­ja mums pa­dik­ta­vo ir kaž­ko­kią svar­bią ži­nu­tę?

– Ma­nau, kad kaž­kas iš aukš­čiau siun­čia ži­nu­tę vi­sai žmo­ni­jai, nes per daug su­ma­te­ria­lė­jo­me, ne­mo­ka­me džiaug­tis ma­žais da­ly­kais, sku­ba­me gy­ven­ti, dėl pa­to­ges­nio gy­ve­ni­mo ar­do­me gam­tos dės­nius.

Juk Lie­tu­vo­je gy­ve­na­me kaip „Die­vo už­an­ty­je“, bet vis tiek skun­džia­mės, kaip vis­kas blo­gai. O ar tik­rai taip blo­gai?

– Mėgs­ta­te ke­liau­ti, ko­kius ke­lio­nių pla­nus su­grio­vė ka­ran­ti­nas?

– Ke­lio­nes la­bai mėgs­tu, ypač po­il­si­nes-pa­žin­ti­nes, ku­rio­se de­ri­na­ma kraš­to pa­ži­ni­mas su po­il­siu prie jū­ros. Pa­tin­ka ke­liau­ti ir Lie­tu­vo­je, ap­lan­ky­ti at­si­nau­ji­nu­sius dva­rus, pi­lia­kal­nius, pa­žin­ti­nius ta­kus, pa­jū­rį.

Bent kar­tą me­tuo­se or­ga­ni­zuo­ju ke­lio­nę Pu­nios ben­druo­me­nės na­riams.

Nors ap­lan­kiau ne­ma­žai sve­čių kraš­tų, ta­čiau ir da­bar ma­nau, kad mū­sų pa­jū­ris pats gra­žiau­sias. Pra­ei­tais me­tais ke­lia­vau tik po Lie­tu­vą, o da­bar dar nie­ko ne­pla­nuo­ju, ti­kiuo­si, prie Bal­ti­jos jū­ros pa­vyks pail­sė­ti.

– Šy­lant orams vis daž­nes­nės kal­bos apie pa­va­sa­ri­nę sė­ją. Esa­te la­biau dar­ži­nin­kė ar gė­li­nin­kė? Pa­si­da­ly­ki­te sa­vo žem­dir­biš­ku pa­ty­ri­mu.

– Esu iš tų žmo­nių, ku­rie la­biau­siai emo­ciš­kai pail­si pri­si­lie­tę prie že­mės –so­din­da­mi, ra­vė­da­mi ir t. t.

Esu la­biau dar­ži­nin­kė, nes vi­sas mū­sų šei­mai rei­ka­lin­gas gė­ry­bes mėgs­tu už­si­au­gin­ti pa­ti, ap­rū­pi­nu jo­mis vai­kus, kon­ser­vuo­ju žie­mai. Šiuo me­tu vi­sos na­mų pa­lan­gės ap­krau­tos lo­ve­liais su po­mi­do­rų, agur­kų, pa­pri­kų, bak­la­ža­nų dai­gais, ku­rie grei­tai ke­liaus į šilt­na­mį.

Pa­si­il­gau mie­lų šir­džiai pa­va­sa­ri­nių lau­ko dar­bų.

– Po stu­di­jų dir­bo­te Pu­nios mo­kyk­lo­je, vė­liau il­gai jai va­do­va­vo­te. Ar dar­bo mo­kyk­lo­je il­gi­tės?

Mo­kyk­lo­je dir­bau 35 me­tus, 21-erius di­rek­to­re, ir la­bai džiau­giuo­si, kad ap­lin­ky­bės pri­ver­tė ją pa­lik­ti.

Dar­bas mo­kyk­lo­je tu­ri sa­vo pliu­sų ir mi­nu­sų. Su vai­kais yra įdo­mu, šis dar­bas rei­ka­lau­ja nuo­lat to­bu­lė­ti, mo­ky­tis vi­są gy­ve­ni­mą, ta­čiau kar­tu ir la­bai sun­kus, psi­cho­lo­giš­kai įtemp­tas.

Ma­nau, kad pe­da­go­gus rei­kė­tų anks­čiau iš­leis­ti į už­tar­nau­tą po­il­sį. La­biau­siai il­giuo­si ko­le­gų, su ku­riais sie­jo il­ga­me­tė drau­gys­tė.

– Vai­kys­tė­je mo­kė­tės Liš­kia­vos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, tur­būt to­se apy­lin­kė­se ir gi­mė­te? Kaip čia at­si­ti­ko, kad vie­ną is­to­ri­nę vie­to­vę pa­kei­tė ki­ta is­to­ri­nė – Pu­nia? Ką reiš­kia gy­ven­ti Pu­nio­je?

– Iš tie­sų vi­sa­da su nos­tal­gi­ja pri­si­me­nu sa­vo mo­kyk­lą, ku­ri bu­vo įsi­kū­ru­si Liš­kia­vos do­mi­ni­ko­nų vie­nuo­ly­no pa­sta­te, prie ne­pa­pras­tai gra­žios ba­ro­ki­nės baž­ny­čios, ant Ne­mu­no kran­to, ša­lia pi­lia­kal­nio.

Kai bai­giau tuo­me­ti­nį Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, Is­to­ri­jos fa­kul­te­tą, ga­vau pa­sky­ri­mą į Aly­taus ra­jo­ną. Iš ke­lių ra­jo­no mo­kyk­lų pa­si­rin­kau Pu­nią. Bu­vau gir­dė­ju­si apie šį kraš­tą, jo is­to­ri­ją, gam­tos gro­žį, no­rė­jau gy­ven­ti ir dirb­ti vie­to­vė­je, pri­me­nan­čio­je gim­tą­ją Liš­kia­vą.

Ir nė kiek ne­si­gai­liu. Pa­mi­lau Pu­nią, čia su­ti­kau nuo­sta­bių, švie­sių žmo­nių, su­kū­riau šei­mą, džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si čia gy­ve­nan­ti.

At­vyks­tan­tiems tu­ris­tams su ma­lo­nu­mu ve­du eks­kur­si­jas po pi­lia­kal­nį, su­pa­žin­di­nu su Pu­nios is­to­ri­ja, pa­kvie­čiu už­suk­ti į kraš­to­ty­ri­nę eks­po­zi­ci­ją „Pu­nia am­žių bė­gy­je“.

– Ko­kios bu­vo Jū­sų Ve­ly­kos? Tra­di­ci­nės ar dau­giau ka­ran­ti­ni­nės?

– Šios Ve­ly­kos, kaip ir per­nykš­tės, bu­vo ka­ran­ti­ni­nės.

Dau­žė­me mar­gu­čius su vy­ru, o pa­pras­tai per me­ti­nes šven­tes na­muo­se bū­da­vo šur­mu­lys, grį­žę iš baž­ny­čios prie ve­ly­ki­nio sta­lo su­sės­da­vo­me apie 10 žmo­nių, an­trą Ve­ly­kų die­ną lan­ky­da­vo­me tė­vus ir se­ne­lius.

– Jū­sų prog­no­zės – ar per Oni­nes su­si­tik­si­me Pu­nio­je?

– Oni­nių, švie­žios duo­ne­lės šven­tei, jau ruo­šia­mės. Jos nu­ma­ty­tos lie­pos 23 die­ną, jau pa­kvies­ti mu­zi­ki­niai at­li­kė­jai. La­bai ti­ki­mės, kad šven­tė įvyks.