Simboliška ir prasminga, kad rimties bei susikaupimo kupinose pirmosiose lapkričio mėnesio dienose biržiečiai prisimena mūsų žemėje gulinčius vyrus, kurių gimtinė yra už tūkstančių kilometrų. Atėję čia karo vėtrų genami, čia žuvę ir palaidoti, ilgus metus laikyti užmarštyje. Tik Nepriklausomybės metais prabilta apie jų amžinojo poilsio vietas, imtasi kažkaip jas įprasminti ir pažymėti.

Kalbama apie Antrojo pasaulinio karo metu mūsų žemėje žuvusius vokiečių armijos karius. Galima įvairiai ir pagrįstai samprotauti, kad tiek Raudonosios armijos, tiek Vermachto kariai buvo okupantai, be didelių skrupulų mynę ir niokoję mūsų kraštą bei žmones. Galima svarstyti ar lyginti, kurie iš jų buvo civilizuotesni ar žmogiškesni, tačiau bet koks okupantas visada lieka okupantu.

Vakarų krikščioniškoje kultūroje priimta, kad žuvęs priešininkų karys nebėra priešas, jį reikia palaidoti kaip mirusį žmogų ir kapą pažymėti. Todėl daugelyje Pirmojo pasaulinio karo karių kapinių vokiečiai greta savo karių laidojo ir žuvusius priešo karius.

Kitokie papročiai galiojo Antrojo pasaulinio karo laukuose, ypač Rytų fronte. Traukdamiesi vokiečiai Rusijoje dažnai sąmoningai naikino ginklo brolių kapus, baimindamiesi, kad sovietai jų neišniekintų. Ir ne be pagrindo. Po karo visi vokiečių kapai buvo sulyginti su žeme ir pasmerkti ilgai užmarščiai.

Ar liks amžinai užmiršti

Kalbėti apie šiuos dalykus paskatino „Šiaurės rytų“ skaitytojo laiškas. Garbaus amžiaus vyras jame kalba apie kelio Biržai – Parovėja pakraštyje 1944 metais palaidotus vokiečių karius, apie tai, kad žmonės šio kapo sovietmečiu nepamiršo ir atkūrus Nepriklausomybę ta vieta buvo aptvarkyta. Čia pastatytas metalinis kryžius, ties juo nuo kelio suręstas metalinis lieptelis per šalikelės griovį. „...jau mūsų valdžios nurodymu kokiu tai tikslu tas kapas vėl buvo perkastas ir tie žuvusiųjų kaulai peržiūrėti.

Po to vėl užkasti, bet kapo jau nebesimatė, kapo vietoje liko iškasta žemė. Tai čia jau iš mūsų pusės pasielgta negailestingai ir nekrikščioniškai. Kadangi šiuo metu jau tą žiaurų laikotarpi pergyvenusių žmonių mažai beliko, tai ir tas žuvusiųjų kapas jau liko daugumos užmirštas ir žole apaugęs. Pagalvokime, ar tie žuvusieji eiliniai kareivėliai tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės savo valia ir noru atvyko į mūsų šalį laukuose žūti. Ir be kapo žymės būti užkastiems ir likti amžinai užmirštiems“, - rašo dėl kapavietės būklės nerimaujantis žmogus.

Priešistorė

Žinoma, kad 1944 metais rugpjūčio pradžioje prie Parovėjos kaimo, ūkininko laukuose, buvo palaidota 13 žuvusių Vermachto kareivių. Kapai buvo paženklinti mediniais kryžiais. Tačiau užėjusi sovietų valdžia kryželius nugriovė. Vietos žmonės, nepabūgę užsitraukti valdžios nemalonę, palaidojimo vietą pažymėjo akmeniu.

1990 metais Biržuose tiesiant trasą Kilučių gatvėje, buvo iškasti keturių ar penkių vokiečių karių palaikai. Trys iš jų pagal rastus žetonus buvo identifikuoti. Šie palaikai irgi buvo perlaidoti greta kitų Parovėjos kaimo vokiečių kapinaitėse. Dar po kelerių metų ši vieta buvo pažymėta metaliniu kryžiumi.

2015 metų rugpjūčio mėnesį „Šiaurės rytai“ rašė apie palaidojimo vietoje atliekamus archeologinius kasinėjimus. Šiuos darbus inicijavo žemę įsigijęs ūkininkas Vytautas Stankevičius. Jis kreipėsi į rajono savivaldybę, kad pastaroji padėtų palaikus perkelti į legalias vokiečių kapines. Po ilgo susirašinėjimo su Vokietijos ambasada bei Vokietijos karių kapų priežiūros sąjunga „Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge e. V.“ reikalai pajudėjo iš mirties taško. Kapavietėje dirbo vokiečių karių kapų priežiūros sąjungai „Volksbund“ padedanti UAB „Kultūros vertybių paieška“ archeologų grupė, vadovaujama direktoriaus Lino Kvizikevičiaus, jiems talkino Parovėjos seniūnijos darbuotojai. Buvo vykdoma palaikų ekshumacija, rasta 17- 18 karių palaikai.

Kur perlaidoti palaikai

Vis tik detalesnės informacijos apie tolimesnę įvykių eigą pritrūko. Taip ir liko neaišku, koks sprendimas buvo priimtas - ar palaikai buvo išvežti ir palaidoti oficialiose per Antrąjį pasaulinį karą žuvusiems kariams perlaidoti skirtose kapinėse, ar palikti senoje vietoje.

Pasak Biržų savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto paveldosaugai Daliaus Mikelionio, archeologai karių palaikus išsivežė. Koks buvo nustatytas palaidotų karių skaičius ir kur palaikai buvo perlaidoti, specialistas sakė nežinantis, UAB „Kultūros vertybių paieška“ ataskaitos apie darbus savivaldybei nepateikė.

UAB „Kultūros vertybių paieška“ direktorius dr. L. Kvizikevičius sakė gerai pamenantis darbus Parovėjoje. Anot archeologo, nurodytoje vietoje surinkti mažiausiai 17 asmenų palaikai. Jie palaidoti Vilniuje, Vingio parko vokiečių karių kapinėse. Vyras sakė tiksliai nepamenantis, tačiau buvo rasti keli karių identifikaciniai žetonai, pagal kuriuos galima nustatyti žmogaus tapatybę. Tačiau kapinaitės jau buvo sovietmečiu iškasinėtos, sujauktos, ieškant daiktų ir karinių atributų.

Kas slėpėsi kapinaitėse

Kiek daugiau informacijos apie vykusius kasinėjimus galima rasti Lietuvos archeologijos draugijos leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2015 metais“. Štai ką apie vokiečių karių palaidojimo vietą Parovėjoje rašo jau minėtas dr. L. Kvizikevičius ir archeologė Diana Antropikaitė: „…Vokiečių kareiviai šioje vietoje palaidoti 1944 m. 1991 m. čia palaidoti dar 3 kareivių palaikai, rasti netoliese vykdytų žemės darbų kasimo metu. Griaučių liekanos laidotos medinėse dėžėse. Anot vietinių gyventojų, 9 dešimtmetyje kapo vieta buvo iškasinėta ieškant vertingų daiktų ir karinių atributų. Dėl to KGB buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą... Po velėna dirvožemio sluoksnyje rasta pavienių žmonių kaulų, šovinių, sagų, diržo sagtis ir kitų radinių fragmentų.

Sluoksnyje 40–60 cm gylyje buvo aptinkama žmonių kaulų sangrūdų bei pavienių kaulų – XX a. pabaigoje suardytų kapų liekanų. Prie kaulų buvo karinės aprangos ar ekipuotės liekanų. Rasta diržų ir batų liekanų, sagų, 3 atpažinimo žetonai. Aptiktos 3 iš medinių lentų ir polietileno plėvelės suformuotos apie 80x50 cm dydžio dėžės su 1991 m. perlaidotais karių palaikais. Prie griaučių liekanų dėžėse rasta batų liekanų, diržo sagtis su herbu ir užrašu Gott mit uns, geležinė cilindrinė šovinių dėtuvė, dujokaukės liekanų, pastos tūtelės fragmentas... Arčiau griovio 70–90 cm gylyje nuo esamo paviršiaus atidengtos nesuardytų 5 palaikų liekanos. Tai anatominėje padėtyje buvę kojų kaulai (liekanos – šlaunikauliai, blauzdikauliai ir šeivikauliai bei pėdų kaulai). Prie jų rasta avalynės liekanų, sagų... Nustatyta, kad kapavietėje buvo palaidota mažiausiai 17 individų. Kapuose aptiktos aprangos ir ekipuotės liekanos bus perlaidotos kartu su palaikais.“

Kryžius netrukdo

Anot L. Kvizikevičiaus, karių palaikų jų atidengtame ir tyrinėtame plote neliko. Tad kaip dabar šią vietą reikėtų traktuoti – kaip kapavietę ar ne? Ar reikalingas ten stovintis kryžius? Mokslininkas mano, kad čia galėtų būti kapavietės atminimo vieta, ir kryžius tam visai netrukdo. Pasak L. Kvizikevičiaus, niekas negali garantuoti, jog už metro ar dešimties nuo tirtos vietos neguli niekam nežinomi kareivio, apie kurio palaidojimą neišliko duomenų, palaikai.

D. Mikelionio nuomone, buvusi karių kapavietė gali būti atminimo vieta, jei ją prižiūrės ir rūpinsis vietos bendruomenė ar privatūs asmenys. Paveldosaugos požiūriu ši vieta nėra reikšminga, savivaldybei ja rūpintis nėra pagrindo.

Kraštotyrininkų surinktais duomenimis ir žodiniais žmonių liudijimais, Biržų rajone yra priskaičiuojamos 32 Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių laidojimo vietos, tačiau tik kelias kapavietes dar įmanoma šiandien tiksliai identifikuoti. Lietuvoje priskaičiuojama iki 20 tūkstančių neperlaidotų vokiečių karių kapaviečių. Išeinant paskutiniams gyviems liudininkams, yra didelis pavojus, kad informacija apie šias kapavietes bus pamiršta.

Vakarų šalyse žuvusių karių perlaidojimu pradėta rūpintis praėjus keleriems metams nuo karo pabaigos. Tai leido nustatyti daugumos žuvusiųjų tapatybes bei išvengti kapaviečių apiplėšinėjimo.

Tuo tarpu Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus pastangos surasti žuvusius vokiečių karius Sovietų Sąjungoje iki dešimto dešimtmečio sulaukdavo vieno atsakymo – vokiečių karių palaidojimų Sovietų Sąjungoje nėra.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"