Ant nuvirtusio Šaravų ąžuolo tebekaba kryželis, šalia pastatyta koplytėlė./Eglės Kuktienės nuotr.

Nors Kėdainiai garsėja kaip tvirtų, stiprių, tiesių ąžuolų kraštas, visgi antro tokio, koks buvo Šaravų ąžuolas – nėra. Daugiau kaip pusę tūkstantmečio gyvenęs galingas medis, pasidavęs vėjo šuorui, atgulė į lietaus prisodrintą Šaravų miško žemę.

Ten jis ir liks – nepaliestas, nejudinamas, pagarbiai ir oriai miškui atiduos save, kaip gamtos ir buvo numatyta.

Paskutinė gyva šio ąžuolo šakelė nudžiūvo prieš aštuonerius metus. Visgi miškininkai sako, kad į tiek metų kraštą puošusio ąžuolo virtuolį žiūrėti be sentimentų yra sunku. Juk tiek ąžuolą, tiek visą miško vietą, kurioje jis augo, gaubia paslaptinga, sakrali, liūdna, pamokanti ir sutelkianti aura.

Šaravų ąžuolas / Eglės Kuktienės nuotr.

Tragedijos liudininkas

Šaravų ąžuolo istoriją galima rasti internete, tiesa – vienur pagražinta, kitur pamažinta. Kaip sakė miškininkai, kai kurią informaciją jie rinko iš enciklopedijų, kai kurią – iš laikraščių ar to meto įvykius dar menančių žmonių išlikusių pasakojimų, perduotų iš vienos kartos kitai. Todėl jų informacija laikytina tiksliausia, kokią tik galima šiuo metu rasti.

Šaravų miške 1863 metais vyko sukilimas, kurio metu žuvo daug sukilėlių – pastarieji palaidoti Šaravų kapinėse.

Tarp aukų buvo ir 7 kunigai, kurie teikė sukilėliams religinį patarnavimą ir drąsino juos kovoje. Kiekvieną rytą jie rinkdavosi melstis prie storo, seno ąžuolo, esančio 1 km atstumu į vakarus nuo kaimo. Buvo paruoštas lauko altorėlis, virš jo ant medžio prikaltas kryželis, o ąžuolo įdubime slėptas Švenčiausiasis.

Kažkas sukilėlius rusams išdavė, ir vieną rytą, kai sukilėliai baigė klausyti mišias, rusai su kazokais apsupo besimeldžiančius ir ėmė juos žudyti. Dalis sukilėlių žuvo, dalis buvo paimti į nelaisvę, dalis pabėgo, o pamaldas vedęs kunigas sukniubo. Visi suimti kunigai buvo pakarti ant Šaravų ąžuolo šakų.

Sukilėlių žudynes išgyvenęs 17-metis Mykolas Valadka buvo paimtas rekrūtu į Rusijos kariuomenę, o vėliau, jau grįžęs, 1932 m. suorganizavo koplytėlės pastatymą ir kasmetinę sukilėlių pagerbimo dieną – nuo pat 1933 metų kasmet rudenį vykdavo pamaldos už žuvusiuosius – taip rašoma Broniaus Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“.

Į pamaldas daug metų susirinkdavo gausus būrys žmonių. Tiesa, įvykių liudininkams išėjus amžinojo poilsio, pasenus jų vaikams, į pamaldas ateinančių žmonių kasmet vis mažėjo.

Tačiau visiškai jas nutraukė tik koronaviruso pandemija – pamaldos prie ąžuolo nebevykdavo, vis dėlto miškininkai Šv. Mišias už žuvusiuosius užsakydavo bažnyčioje.

Išskirtiniai duomenys

Kėdainių rajono Skaistgirio girininkijos girininko pavaduotoja Vaida Venckuvienė sako, kad miškininkams ąžuolas ir visa miško erdvė yra labai brangi. Nors mena ir baisias akimirkas, kartu ji verčia prisiminti ir svarbiausius dalykus – laisvę, drąsą, susitelkimą, pagarbą. Vieta mistiška, tačiau, sako pašnekovė, su gera aura.

„Jo virtuolis mums primena, kokie esame laikini šioje žemėje. Jis verčia apie tai pagalvoti, suvokti savo mažumą, bejėgiškumą prieš laiką. Ir kartu ragina tą laiką išnaudoti išmintingai“, – sako miškininkė ir priduria, kad nors ąžuolas ir gamtiniu požiūriu buvo labai įspūdingas, jo menama istorija yra kur kas vertingesnė.

„Skirtingi šaltiniai kalba skirtingai, tačiau mūsų, miškininkų, žiniomis, iš visos surinktos informacijos ir daugybės šaltinių šiam ąžuolui buvo daugiau nei 600 metų.

Jo skersmuo daugiau kaip 230 cm, o aukštis siekė daugiau kaip 30 metrų. Tiesa, pastaruoju metu ąžuolas buvo lūžęs, veikiausiai nuo žaibo.

Mums, kaip visai Kėdainių rajono bendruomenei, jis artimas ir labai brangus dėl istorijos. Kaip gamtos paminklas jis įspūdingas, bet jo istorija – žymiai labiau verta dėmesio. Ta istorija labai tikra, iš lūpų į lūpas ėjusi.

Ir tas pamaldas buvusi Kėdainių miškų urėdija organizuodavo, žmonių gausiai į jas susirinkdavo, tačiau koronavirusas šią tradiciją privertė nutraukti“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji pridūrė, kad ąžuolas buvo vienas iš kelių pačių seniausių Lietuvoje, o kito tokio, bent kiek panašaus, Kėdainiuose, ko gero, nerastume.

Mistiška ir švelni vietaAnt nuvirtusio Šaravų ąžuolo tebekaba kryželis, šalia pastatyta koplytėlė./Eglės Kuktienės nuotr.Ant nuvirtusio Šaravų ąžuolo tebekaba kryželis, šalia pastatyta koplytėlė./Eglės Kuktienės nuotr.Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metais išdygęs ąžuolas, pasak miškininkės, traukė žmones, kūrė gerą aurą. „Jis buvo magiškas“, – sako ji ir priduria, kad žmonės po pamaldų jausdavosi pakylėti, vaikai žaisdavo aplink jį, net drąsiai lįsdavo į vidų, o po pamaldų niekas neskubėjo skirstytis namo.

„Mes, miškininkai, jei kur planuojame susitikimą, tai paprastai renkamės „prie ąžuolo“. Visi žino, apie ką kalba, visi nori ten eiti, ta miško vieta jauki, artima, visiems priimtina. Ne veltui, matyt, ta vieta buvo ir pamaldoms anuomet pasirinkta“, – su dideliu švelnumu balse kalba V. Venckuvienė.

Ąžuolas, kaip gamtos paminklas, yra saugomas valstybės, o visa teritorija aplink jį – taip pat saugotina. Jokia veikla ten nevyksta, pilna virtuolių, miškas natūralus. Galbūt tai, kad žmogus nebando tos vietos atsikovoti sau, priešingai – leidžia gamtai tvarkytis su viskuo, ką žmogus ten padarė – ir daro tą vietą tokią malonią.

„Įdomus sutapimas toks, kad dar balandžio 19 dieną mūsų kolegos mokslininkai genetikai buvo nuvykę prie dar stovinčio Šaravų ąžuolo, paėmė kelis mėginius, o po trijų dienų jis jau atsisveikino su visais.

Kadangi buvo itin didelis, aplink jį buvo daug tuščios erdvės, neapaugusios medžiais. Virsdamas jis nieko nesužeidė, nieko nenulaužė – tiesiog oriai baigė savo ilgus gyvenimo metus, ir atsigulė šalia kitų miško medžių“, – pasakojo miškininkė.

Auga vaikai

Kol ąžuolas dar buvo žaliuojantis, nemažai jo gilių buvo surinkta, sudaiginta. Taip klonuotas šis gamtos paminklas buvo ne tik čia pat, Šaravų miške, už medinės Girinio skulptūros. Šaravų ąžuolo vaikų yra ir Kauno VDU Botanikos sode, ir kitose Lietuvos vietose.

„Mūsų tuometinis urėdas buvo labai iniciatyvus, jis ir suorganizavo visą šį dalyką. Ąžuolo palikuonis auga šalia Girinio Skaistgirio, tad visa ta vieta ir toliau bus mūsų prižiūrima, aptvarkoma. Ten ir prūdelis, ir kryžių kalnelis, pavėsinė yra, suoliukai. Žmonės eina ten grybauti, uogauti – toje vietoje prisėda poilsio, pasistiprina, įsikrauna geros energijos ir toliau keliauja“, – sako V. Venckuvienė.

Tradicijas tęs

Ji priduria, kad dėl virtuolių ir natūraliai eigai paliktos miško ekosistemos ta vieta darosi net kiek pavojinga, todėl vėliau, kai karantinas baigsis, o Šaravų ąžuolo vaikas dar labiau ūgtels, vargu ar pamaldos vyks gyvai. Tačiau tradicijos bus tęsiamos, nors ir kiek kitaip.

„Kasmet rugsėjį mes, miškininkai, užsakysime šventas Mišias bažnyčioje, ir tradicija gyvuos toliau.

Šis miškas buvo žmonių šventovė, jie čia slėpėsi, miškas juos gynė ir saugojo. Čia žmonės ir šventė, ir džiaugėsi, ir tikėjo, ir mirtį regėjo. Ąžuolas matė tiek daug, buvo tokių svarbių įvykių liudininkas.

Prieš 20 metų buvo būriai žmonių čia, rinkdavosi šauliai, būdavo giedamos giesmės – vykdavo ištisas renginys, ne tik pamaldos.

Man pačiai teko būti pamaldose prieš trejus metus, tai jau susirinko nedaug žmonių, visiškai savas ratas tų, kuriems istorija yra brangi.

Ir mums, miškininkams, ta vieta yra labai svarbi, brangi, mes jos nepamiršime“, – žada V. Venckuvienė.

M. Volodkos atsiminimai „Žvaigždėje“ 1933 m. 110 psl.

1863 m. sukilėlio Simono Volodkos ir jo šeimos portretas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziiejaus nuotr.

„Vieną rytą visi kunigai laikė mišias, klausė išpažinčių ir dalino Švenčiausiąjį. Aš tarnavau per visas mišias iš eilės. Tuomet aš tebuvau vos 17 metų. Pasibaigus mišioms, kunigas užgiedojo suplikacijas. Vyrų buvo labai daug, bet niekas nebuvo pasirengęs kovai.

Staiga sudundėjo šūviai, sučerškėjo kardų ir durtuvų smūgiai. Rusai su kazokais apsupo mus iš visų pusių ir žudė besimeldžiančius. Nei gintis, nei bėgti jau nebuvo galima. Kunigas, kuris klūpojo šalia manęs, greitai sukniubo nuo kazokų kardo.

Aš, gavęs į šoną su durtuvu, buvau tik truputį sužeistas. Greitai pasiritau po krūmais, o iš ten pasprukau į Šaravus. Čia pasislėpiau kluone. Bet po kelių valandų pagautas, sužinojau, kad visi kunigai be pasigailėjimo buvo išžudyti. Daugelis vyrų buvo po tuo pačiu ąžuolu pakarti. Tik vėliau jų visų kūnai buvo palaidoti Šaravų kapuose.

Visi suimtieji buvome surakinti ir nuvežti į Kėdainius. Ten aš tik iš tolo pamačiau savo tėvelį, kuris buvo vežamas į Sibirą. Aš patekau į rekrutus ir tik po Rusų-Turkų karo, kaip garbingai pasižymėjęs karys, grįžau į savo tėvynę Lietuvą.

O tasai ąžuolas ir šiandien dar tebestovi, aukštai iškėlęs savo viršūnę virš visų kitų medžių. Tik tas įdubimas, kur buvo laikomas Švenč. Sakramentas, vėl užaugo. Bet žmonės dar ir dabar teberodo tą vietą, kur buvo prikaltas kryžius. Mat, ąžuolo žievė apaugo aplinkui ir paslėpė jį savyje. Du kiti kryžiai buvo toje vietoje prikalti. Ir juos ąžuolas priglaudė į savo širdį. Tik paskutiniojo kryžiaus dalelė vos tematyti dabar“.

Eglė KUKTIENĖ