Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Verta perskaityti: „Kapai ir žmonės“: žinojimas ateina iš nežinios

Pristatome naują, vertingą, labai gražiai išleistą archeologo, akademiko, profesoriaus, Seimo nario Eugenijaus Jovaišos knygą „Kapai ir žmonės“. Knygą sudaro 8 skyriai, beveik 300 psl. Vienas skyrius – „Plinkaigalis. Karaliai, aisčiai ir gotai“.

Bendrai apie knygą

„Kodėl ne žmonės ir kapai? Senųjų laikų tyrėjams iš pradžių kapai, o vėliau ‒ žmogaus gyvenimo paieškos, kurios, deja, labiau primena atskirų pažinimo akimirkų dėliones negu vientisą gyvenimo giją.

Juo labiau kai kalbama apie tuos tolimus laikus, kai nėra raštiškų paliudijimų ne tik kad apie tą vieną žmogų, bet mažai kas palikta apie iškiliuosius praėjusių laikų žmones, jų nuveiktus darbus, įkurtas gyvenvietes ar nutiestus toliausius prekybinius kelius.

Kad ir apie pasaulį sukrėtusį vėlyvųjų romėnų laikų ledynmetį, kuris užklupo apie 530–536 metus. Viso labo liko šešios nedidelės žinutės, kurias ir pramanu galima palaikyti, jei ne kiti šiuolaikiniai mokslai. Tie laikai ir jų žmonės būtų prasmegę į užmarštį.

Niekas nebūtų žinojęs, kaip rengėsi, kuo puošėsi, ką valgė, ką medžiojo, ką augino, kokius namus statėsi, kokiais laiveliais plaukiojo ir kokiais žirgais jojo.

Viską būtų uždengusi nežinios skraistė, bet yra ikirašytinę istoriją tiriantis mokslas ir jo galimybės, kurios šiais pažangos laikais yra tiesiog beribės. Buvusio gyvenimo paieškos įtraukia vis daugiau mokslų, ir ateityje net atskiro žmogaus gyvenimo metraštis bus ne toks ūkanotas kaip šiandien.

Aš tuo tikiu, kaip tikiu ir visą mano gyvenimą užbūrusia svajone nors trumpam persikelti į aisčių senovės laikus. Aisčiai „ugnies garbintojų“ laikais buvo laisvi žmonės.

Jie nepatyrė Romos pasauliui įprastos vergovės. Jų gyvensenai tokių vergų nereikėjo. Aisčiai nestatė akmeninių miestų, netiesė akmenimis grįstų kelių, neišvystė kaip romėnai pasaulinio masto prekybos, neturėjo romėnams įprasto rašto ir rašytinės teisės, vainikuotų valdovų ir renkamų žmonių atstovų.

Tai tiesa. Kaip tiesa, kad to neturėjo ir kitos Europos tautos ar gentys – keltai, germanai, finai. Bet, kaip sakoma, viskam savas laikas. Ir tas laikas atėjo V amžiaus pabaigoje, kai Europos genčių ir valstybių žemėlapį sudrebino tos pačios šiaurinės tautos, kurios keitė į praeitį smingantį Romos pasaulį ir vergais pagrįstą ūkį.

Besikuriančių valstybių kelius vagojo ir aisčių kariai, dar Gintaro kelio galybės laikais I–III amžiuose pažinoję tuos kelius. Etruskai, romėnai, sarmatai, germanai, gotai, hunai ir vikingai – tai tas pasaulis, kuris buvo greta, buvo pas mus ir mes pas juos. Ką aisčiai parsinešė iš tų kelionių į gimtąsias erdves, kokių pasaulinių įvykių liudininkais ir veikėjais jie galėjo būti, – apie tai šis pasakojimas.“

Taip prasideda pratarmė šios nuostabios E. Jovaišos knygos „Kapai ir žmonės. Knyga tarsi apibendrina jo, kaip archeologo, svarbiausius darbus, taip pat yra gyva legenda tapusios knygų trilogijos ‒ mokslininko magnum opus „Aisčiai“ tąsa.

Knygoje harmoningai dera puikios iliustracijos ir jas lydintys tekstai, aprašantys radinius aštuoniose kapavietėse, pasakojantys aštuonių vėlyvosios antikos laikų aisčių bendruomenių istorijas.

E. Jovaiša apibendrina: „Jas galbūt išgyveno ir visos tų laikų aisčių erdvės tautos glaudžiausiais ryšiais, o visų pirma Gintaro keliu susietos su Romos imperija ir laisvu šiaurės barbarų pasauliu. Paliečiama ir imperinė Romos ir aisčių istorija gotams užkariavus Romą.

Šias istorijas parašyti paskatino neįtikėtini atradimai tyrinėtuose aisčių laidojimo paminkluose, – Raudonėnuose (I a. pirmoji pusė), Plinkaigalyje (V a. antroji pusė – VI a. pradžia), Lauksvyduose (IV–V amžiai), Krūvanduose (VII amžius), Ruponionyse (III, VI ir XI–XIII amžiai), Šaukėnuose (III–V amžiai), Dauglaukyje (I–III amžiaus vidurys), Vėluikiuose (IV–V amžiai).“

Autorius sakosi knygoje norėjęs atskleisti ir įstabų senovės menininkų pasaulį, jų neabejotinai žavią technologijų, formos ir tobulos linijos visumą, kuri dabar stebina savo naujumu, papasakoti to meto gyvenimo akimirkas, kurios tarsi ant ieties smaigalio iškelta vėliava rodo buvusiųjų gyvenimo pilnatvę.

Rūta ŠVEDIENĖ

Rekomenduojami video