Agluonėnų seniūnijoje, Kantvainų kaime, prie kelio Agluonėnai–Priekulė, stovėjo Jono Genio vėjo malūnas. Jis vienintelis toks Lietuvoje stovėjo ant ratukų ir buvo valdomas vėjo rožės, o ant sparnų sumontuotos žaliuzės reguliavo jų sukimosi greitį. Tai buvo unikalus malūnas, turėjęs labai sudėtingą šimtmetį besitęsiančią istoriją. Pergyvenęs du karus, kelias okupacijas, kolektyvizaciją ir sovietizaciją jis išliko beveik visas, nors ir gerokai aplamdytas, mėtytas vėtytas istorinių, socialinių, politinių kataklizmų.

XIX a. pabaigoje pastačius malūną iš Vokietijos atvežė mechanizmus, sumontavus kuriuos malūnas netrukus pradėjo veikti. Jonas Genys malė daugiau nei pusę amžiaus, iki 1949 metų, tačiau užėjus sovietų valdžiai ir prasidėjus kolektyvizacijai kaip liaudžiai kenksmingas elementas buvo ištremtas į Sibirą, iš kur jau nebesugrįžo. Iki šiol prie kelio Agluonėnai–Priekulė yra išlikęs jo gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Ten 1949 metais įkūrus „Komjaunuolio“ vardo kolūkį apsigyveno ir malūnininku iki 1960 m. dirbo Pranas Juška. Masiškai pradėjus steigti lengviau eksploatuojamus ir nuo gamtos kaprizų nepriklausančius elektra varomus malūnus, vėjuotame pamario krašte baigėsi vėjo malūnų era.

Devyniolika metų malūnas vienišas ir niekam nereikalingas, lietaus ir vėjo plakamas stovėjo šalia kelio. Apie jį prisiminta tik 1979 metais, kai jo unikalumas sudomino Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse darbuotojus. Ir tikrai, juk antro tokio malūno, kuris pats sukiotųsi pagal vėjo kryptį, Lietuvoje nebuvo. Muziejininkams tai tikrai buvo išskirtinis eksponatas Mažosios Lietuvos krašto ekspozicijai papildyti. 1979 metais malūnas, sutikus vietinei valdžiai, buvo išmontuotas ir išgabentas į Rumšiškes. Deja, dėl nesuprantamų priežasčių ar tai kompetencijos, ar pinigų stokos, o greičiausiai dėl paprasto apsileidimo muziejaus lankytojai jo niekada taip ir neišvydo. Iki 2002 metų, iš viso 23 metus, pragulėjęs prastai suręstoje pašiūrėje jis niekam nebuvo reikalingas.

Tačiau tuo jo gyvenimas nesibaigė. 1999 metais Agluonėnuose susibūrė iniciatyvinė grupė – Jonas Čepas, Gintaras Bareikis, Algirdas Ronkus, Saulius Norkaitis – nesutiko su tokia malūno baigtimi ir ėmėsi žygių J. Genio malūną grąžinti į jo gimtinę.

Kadangi pats nuoširdžiai ir aktyviai dalyvavau malūno pergabenimo į Agluonėnus istorijoje, suformavau malūno mechanizmų ekspoziciją ir 21-erius metus ją prižiūrėjau, noriu apie tai trumpai papasakoti.

„Agluonėnų“ kolūkyje 1980 m. (tada dar vadinosi „Jaunosios gvardijos“ kolūkis) dirbau landšaftininku. Buvau atsakingas už gyvenvietės apželdinimą ir kolūkio miškus. Darbo ne itin daug – tik pavasarį ir rudenį. Kad nenuobodžiaučiau, pradėjau domėtis etnografija. 1981–1982 m. organizavau lietuvininkų kapinių tvarkymą. Pirmiausia sutvarkėme Agluonėnų kaimo kapines: atstatėme lauko riedulių tvorą, vartus, atnaujinome medinius kryžius… Tai buvo sovietinės sistemos atšilimo laikotarpis.

1981 m. kolūkio pirmininko Alvydo Treigio iniciatyva Agluonėnuose buvo nupirkta mažažemio valstiečio sodyba, kurioje man buvo pavesta įkurti muziejų. 1983 m. etnografinė sodyba buvo atidaryta, prie jos dar buvo įkurtas ir Klojimo teatras. http://gargzdai.lt/300x250_2.html

Prasidėjo Sąjūdžio laikotarpis. 1990 m. iškasus tvenkinį ant supilto kalno buvo pastatytas skulptoriaus Justino Mickevičiaus aukuras ir pasodintas parkas Agluonėnų kaimo 450 metų jubiliejui paminėti. Tais pačiais metais lietuvininkai pradėjo sodinti Lietuvininkų ąžuolyną, kuris galutinai buvo suformuotas 2020 metais.

Už Lietuvininkų ąžuolyno 1991 m. pagal valstiečio ūkio įstatymą gavau 6 ha žemės. Susiformavo nemaža, apie 12 ha erdvė. Kilo idėja kurti lietuvišką skanseną (etnografinis kraštotyros muziejus po atviru dangumi). O koks skansenas be vėjo malūno!?

Nuvažiavau malūno pažiūrėti į Rumšiškes. Atradau tik paruoštus malūno atstatymui aptrupėjusius pamatus bėgiams. Pabendravęs su muziejaus valdžia išsiaiškinau – malūnas „nurašytas“. Ačiū Dievui, nesunaikintas!

Vilties nepraradau, Agluonėnuose subūriau malūno atstatymo iniciatyvinę grupę. Po metų netikėtai gavome žinią, kad malūną galima pasiimti. Pervežimo operacijai vadovavo S. Norkaitis, finansavo J. Čepo komercinė firma. 2002 m., po 23 metų „tremties“, malūnas be dokumentų grįžo namo. Deja, ten, kur jis stovėjo ir žmonėms tarnavo, jam vietos neliko. Tada prie Lietuvininkų ąžuolyno iš malūno dalių ir mechanizmų buvo suformuota ekspozicija ir uždengta stogu.

Kodėl nepavyko atstatyti malūno? Malūnas 19 metų stovėjo apleistas Kantvainų kaime, 23 metus – Rumšiškėse, nelabai prižiūrimas, laikinai pastatytoje pašiūrėje. Malūno mechanizmai ir karkasas apipuvo, jo atstatymo kaina pakilo į neįveikiamas aukštumas. Todėl ir buvo nutarta užkonservuoti malūno mechanizmus pastatant pašiūrę-ekspoziciją ir laukti geresnių laikų.

Džiugu, kad tie „geresni laikai“ nors ir po 23 metų atėjo. 2020 m. parašytas projektas gavo finansinę paramą iš ES ir Norvegijos struktūrinių fondų Agluonėnų etnografinėje sodyboje padaryti malūno mechanizmų ekspoziciją pritaikant ją edukacijai. Intencijos geros ir reikalingos. Nors kai kurios malūno dalys, ypač karkasas, supuvo, tačiau beveik visą mechaninę dalį pavyko išsaugoti. Tik gaila, kad autoriai, rašydami projektą, nerado laiko, noro ar kompetencijos pasidomėti ekspozicija. Mat kai kurie svarbūs malūno mazgai yra laikomi kitoje vietoje. Tai labai svarbu kokybiškai mechanizmų restauracijai ir ateityje atvertų kelią malūno atstatymui. Aš manau, kad būtent toks turėtų būti projekto tikslas ir prasmė!

Nerimą kelia projekto viešinimas. Kad nebūtų kaip visada – „gerai įsisavinti lėšas“, kaip kad atsitiko „restauruojant“ Agluonėnų ir Gižo etnografines sodybas.

Nežiūrint į tai, džiaugiuosi ir tikiu, kad malūnas ir toliau keliaus savo sudėtingu ir įdomiu istorijos keliu. Tikiuosi, kad tai nebus eilinis muliažas, toks, kaip iš Rietavo turgaus nupirktas, mūsų kiemuose dažnas gražiai besisukantis malūnėlis. Taip pat tikiuosi, kad kito etapo nereikės laukti 20 metų, o vienintelis iš daugelio Mažosios Lietuvos vėjo malūnų (prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė 135), džiugins mūsų ainius sukdamas savo sparnus. Norėčiau, kad jis stovėtų šalia Lietuvininkų ąžuolyno.

Jonas ČEPAS