LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vytautas Mačernis – poetas, kurio kūrybą mėgsta ir skaito įvairaus amžiaus žmonės. Kiekvienas joje randa sau artimą temą, kartu su poeto kūryba leidžiasi į gyvenimo prasmės paieškas, užduoda klausimus gyvenimui ir bando į juos surasti atsakymus. Abejingų jo kūrybai tikrai nėra.
Kaip sakė istorikė, literatūros tyrinėtoja Silvija Stankevičiūtė, „Vytautas Mačernis yra tokia asmenybė, apie kurią galima kalbėti valandų valandas ir mes tikrai neišsemsime tų gilių vandenų“.
Šie metai tikrai yra ypatingi: LR Seimas, įvertindamas V. Mačernio filosofijas, intelektualiosios poezijos svarbą lietuvių kultūrai, neabejodamas, kad poeto kūryba ir jos kontekstai padeda formuoti visuomenės istorinę sąmonę, kultūrinę tapatybę 2021-uosius paskelbė Vytauto Mačernio metais. Šių metų birželio 5-ąją rašytojui V. Mačerniui sukaktų 100 metų.
Siekiant pagerbti ir dar kartą parodyti, kad poetas vis dar yra skaitomas ir mylimas, kalbamės su jaunąja V. Mačernio kūrybos gerbėja dotnuviške Živile Marčiūte.
– Živile, kuo Jus sužavėjo Vytauto Mačernio kūryba? O gal ne kūryba, o jis pats, kaip asmenybė, kaip žmogus?
– V. Mačernis, anksti pranokęs savo bendraamžius, buvo gilus, filosofiškas, svajotojas. Mane, kaip ir daugelį, sužavėjo romantiški jausmai mylimajai Bronei, o jo poezijoje keliamos problemos nepavaldžios laikui.Živilė Marčiūtė: „Filoso niai poeto apmąstymai skatina eiti į priekį, ieškoti gyvenimo prasmės, siekti savo tikslo ir niekada nesustoti.“/Asmeninio archyvo nuotr.– Poeto gyvenimas nuo pat kūdikystės buvo gana dramatiškas ir liūdnas. Kaip manote, tai galėjo turėti įtakos jo kūrinių brandumui nepaisant jo jauno amžiaus?
– Jau vaikystėje išryškėjo Vytauto santūrumas, svajingumas, vidinė ramybė, mažai terūpėjo žaidimai ir išdykavimai. Užsisklendęs viduje daug skaitė, mąstė, anksti išryškėjo gebėjimas kurti. Deja, pritarimo ir palaikymo šeimoje nesulaukė, bet sunkiomis akimirkomis galėjo prisiglausti prie senolės.
– V. Mačernis paliko šį pasaulį būdamas dvidešimt trejų, tačiau sukūrė apie du šimtus eilėraščių, išvertė nemažai tekstų, parašė prozos kūrinių. Kaip tokiam jaunam žmogui, tai tikrai nemažai. Susidaro įspūdis, kad jis jautė savo lemtį ir tarsi skubėjo...
– Tai, kad labai anksti subrendo ir kėlė sudėtingus filosofinius klausimus, tarsi sako, jog jis skubėjo gyventi. Vėlyvoji V. Mačernio kūryba dvelkia mirties nuojauta.
– Živile, turite mėgstamiausią V. Mačernio kūrinį? Kuo jis Jums toks ypatingas?
– Yra tikrai nemažai eilių, kurios mane žavi ir priverčia susimąstyti, tačiau pati mėgstamiausia būtų „Ketvirtoji“ Vizija. Joje V. Mačernis jautriai įamžina šviesius prisiminimus su senole, kuris buvo brangiausias žmogus, supratęs Vytuką ir skleidęs meilę.
Kaskart skaitydama prisimenu savo močiutę (tarp mūsų buvo ypatingas ryšys), gražiausiuose vaikystės prisiminimuose regiu jos mėlynas akis, jaučiu ramybę ir saugumą. Tikriausiai ši vizija daugeliui primena akimirkas su mylimais žmonėmis, kurių jau nebėra šalia. Nostalgija ir praradimo skausmas sukuria labai stiprias emocijas.
– Nors poetas žuvo prieš beveik aštuonis dešimtmečius, tačiau jo kūryba yra vertinama, mylima, aktuali ir šiandien. Be to, net ir šie, 2021-ieji, metai yra paskelbti V. Mačernio metais. Kaip manote, kodėl V. Mačernis yra vis dar toks populiarus?
– Galbūt todėl, kad buvo jaunas, jo branda, gilumas ir požiūris sužavėjo ne vieną skaitytoją. Manau, dažną skaitytoją intriguoja meilės istorija, laiškai mylimajai Bronei. Jis mylėjo visa savo širdimi ir visada buvo atviras. Svajingumas, skausmas, nusivylimas – tai jausmai, kuriuos patiriame kiekvienas. V. Mačernis išskirtinis kūrėjas, gebantis sukurti dvasinius stebuklus.
– Kita vertus, paties poeto gyvenimas tarsi gerai parašytas romanas...
– Sutinku, nes trumpame poeto gyvenime buvo visko: džiaugsmo ir nusivylimo, meilės ir neapykantos, įkvėpimo ir kančios akimirkų. Dramatiška mirtis palietė jį pažinojusių ir svetimų žmonių širdis.
– Jau spėjote perskaityti neseniai pasirodžiusią A. Ruseckaitės knygą „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“? Jei taip, kokį įspūdį Jums paliko? Gal sužinojote ką nors naujo?
– Neseniai ją perskaičiau. Knygoje puikiai atskleistas poeto charakteris, jo mintys ir filosofiniai apmąstymai, santykiai su žmonėmis, svajonės apie būsimą gyvenimą su mylimąja.
Rašytoja A. Ruseckaitė labai įdomiai perteikia faktus, įpindama pasvarstymų. Knygos pristatyme sužinojau, jog V. Mačernio gyvenimo meilė netekties skausmą nešiojosi visą gyvenimą.
– Živile, Jūs daug skaitėte ir domėjotės poeto kūryba, gyvenimu. Ar Jums pačiai turėjo kokios nors įtakos kaip asmenybės formavimui, dvasiniam, emociniam tobulėjimui? Jei taip, kokios?
– Filosofiniai poeto apmąstymai skatina eiti į priekį, ieškoti gyvenimo prasmės, siekti savo tikslo ir niekada nesustoti.
– Jei koks nors jaunas žmogus Jūsų paklaustų, kodėl jis turėtų skaityti V. Mačernį, ką Jūs jam atsakytumėte?
– Nes jis unikalus. Kiekvienas skaitytojas bet kokiame gyvenimo etape atras dalelę savęs, paguodos ar tiesiog pajautimą, jog esi ne vienas. Šio kūrėjo poezijos problematika visada aktuali, nes visais laikais žmonės susiduria su skausmu, nusivylimu, meile, ieškojimais, svajonėmis. Tikiu, jog V. Mačernio kūryba gyvuos ilgai – ji brandi, gili, dvasinga.
Rasa JAKUBAUSKIENĖ
