Jorė Paplauskaitė: „Ba­le­tas, ga­li­ma sa­ky­ti, iš­ug­dė ma­no va­lią: va­do­vau­da­vau­si tuo, jog nors ir ne­no­ri/tin­gi, bet rei­kia. Sun­ku­mai už­klup­da­vo, bet steng­da­vau­si ne­pa­mirš­ti, jog tai, ką da­rai, rei­kia da­ry­ti nuo­sek­liai. Bū­tent šis už­si­spy­ri­mas, nu­si­sta­ty­mas ma­ne ve­dė į prie­kį ir to­dėl te­be­lan­kau ba­le­tą iki šių die­nų.“

„Ne­ži­nau, kas bū­tų nu­ti­kę, jei ne­lan­ky­čiau ba­le­to. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mą be jo. Per be­veik vie­nuo­li­ka me­tų, ma­nau, nor­ma­lu, jog yra te­kę su­si­dur­ti su iš­ban­dy­mais, di­de­liais ne­su­ta­ri­mais, pyk­čiais, pa­tir­ti ap­mau­dą, ne­pai­sant to, esu dė­kin­ga už kiek­vie­ną ver­tin­gą pa­mo­ką, nau­jas drau­gys­tes ir ga­li­my­bę šok­ti, pa­žin­ti pa­tį ba­le­tą bei pa­sau­lį“, – sa­ko Jot­vin­gių gim­na­zi­jos moks­lei­vė ir Aly­taus jau­ni­mo cen­tro ba­le­to stu­di­jos „Je­te“ šo­kė­ja Jo­rė Pa­plaus­kai­tė.

Jo­rė su­ti­ko pa­kal­bė­ti ir pa­si­da­ly­ti jai ak­tu­a­lio­mis te­mo­mis, ku­rios ap­ima il­ga­me­tį bū­re­lio lan­ky­mą, šo­kio ga­li­my­bes ka­ran­ti­no me­tu, jo sub­ti­ly­bes, as­me­ni­nes pa­tir­tis bei nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si. Įsi­žvė­rė­jus ko­ro­na­vi­ru­sui ir at­krei­pus dė­me­sį į pas­ta­rų­jų die­nų sta­tis­ti­ką, in­ter­viu su drau­ge vy­ko da­bar žur­na­lis­tams įpras­tu sau­giu bū­du – nuo­to­li­niu.

– Nuo ke­le­rių me­tų pra­dė­jai lan­ky­ti ba­le­tą ir kas pa­ska­ti­no?

– Ba­le­tą pra­dė­jau lan­ky­ti bū­da­ma sep­ty­ne­rių me­tų. Kai pir­mą­kart ap­si­lan­kiau Ope­ros ir ba­le­to te­at­re Vil­niu­je. Ma­ne su­ža­vė­jo ba­le­ri­nų grakš­tu­mas, leng­vu­mas, no­rė­jau bū­ti pa­na­ši į jas, tad, ga­li­ma sa­ky­ti, tai ir pa­ska­ti­no lan­ky­ti.

Ar bu­vo ki­tų va­rian­tų, ką no­rė­jai veik­ti? Ar su šo­kiu su­si­ju­sios veik­los vi­sad bu­vo kaip pa­si­rin­ki­mas nu­me­ris vie­nas?

– Kiek pri­si­me­nu, Aly­tu­je ne­bu­vo daug už­si­ė­mi­mų, ką no­rėčiau lan­ky­ti. Trum­pai šo­kau hip­ho­pą, mė­gi­nau žais­ti krep­ši­nį, ba­le­tas – kaip sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas – at­ėjo ne­lauk­tai. Ką tik įsi­kū­ru­si ba­le­to stu­di­ja bu­vo kaip nau­jas iš­ban­dy­mas, o da­bar tai ta­po ir ne­at­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­li­mi.

– Ar pir­mo ka­ran­ti­no pra­džio­je ne­už­klu­po skep­ti­ciz­mas, jog ne­ver­ta to­liau lan­ky­ti ba­le­to ir šok­ti ne­nu­tuo­kia­mą lai­ką nuo­to­li­niu bū­du, už­si­da­rius sa­vo kam­ba­ry­je, tarp ke­tu­rių sie­nų?

– Pir­mo ka­ran­ti­no me­tu mąs­čiau po­zi­ty­viai. Bū­da­ma na­muo­se pa­si­da­ry­da­vau in­di­vi­du­a­lias tre­ni­ruo­tes, nes re­pe­ti­ci­jos nuo­to­li­niu bū­du dar tuo­met ne­vy­ko, kaip vyks­ta da­bar, rei­kė­da­vo nu­siųs­ti va­do­vei nuo­trau­kas, vaiz­do įra­šus, kaip šo­ka­me – to pa­kak­da­vo. Kiek­vie­na die­na ne­pra­bėg­da­vo be ju­de­sio: šo­kau, spor­ta­vau, to­dėl iš­li­kau po­zi­ty­vi, ne­pai­sant už­klu­pu­sios pan­de­mi­jos.

– Kon­kur­sai, kon­cer­tai bei ki­ti ren­gi­niai yra ne­at­sie­ja­ma ta­vo, kaip ba­le­to šo­kė­jos, da­lis, nor­ma­lu, jog jie il­gą lai­ką ne­vyks­ta, ko la­biau­siai iš jų pa­si­ge­dai?

– Man as­me­niš­kai kon­kur­sai ne­bu­vo pa­ti mėgs­ta­miau­sia kaip šo­kė­jos veik­los da­lis. Esu la­biau na­mų žmo­gus, tad ne­vyk­da­vau į juos su trykš­tančiu en­tu­ziaz­mu ar už­si­ve­di­mu, to­dėl ne­ma­nau, kad jų pa­si­gen­du.

– O tai ku­ri vis­gi tau mėgs­ta­miau­sia ba­le­to lan­ky­mo da­lis?

– Tie­są sa­kant, kai kar­tu su ki­to­mis ba­le­ri­no­mis – drą­siai ga­liu jas įvar­dy­ti kaip sa­vo ar­ti­mas drau­ges – re­pe­ti­ci­jų me­tu šok­da­vo­me, im­pro­vi­zuo­da­vo­me, kvai­lio­da­vo­me, džiaug­da­vo­mės vie­na ki­tos kom­pa­ni­ja, lei­do­me ne­rū­pes­tin­gą ir be ga­lo ge­rą lai­ką kar­tu. To la­biau­siai pa­si­ilgs­tu.

– Ne­tu­ri įsi­min­ti­niau­sio kon­kur­so ar kon­cer­to, ku­riuo ga­lė­tu­mei pa­si­da­ly­ti?

– Aly­taus jau­ni­mo cen­tro or­ga­ni­zuo­ja­mi ka­lė­di­niai kon­cer­tai la­biau­siai at­min­ty­je įstri­go. Tik­riau­siai dėl to, kad jo­kios ap­lin­ky­bės ne­su­kel­da­vo stre­so, prie­šin­gai nei kon­kur­sų me­tu. Ka­lė­di­niai kon­cer­tai bu­vo kaip me­tų už­bai­gi­mo šven­tė. Nuo­tai­ka tap­da­vo pa­ki­li, at­mo­sfe­ra ku­pi­na ge­riau­sių emo­ci­jų.

Mi­nė­jai, jog šo­ki ba­le­tą nuo sep­ty­ne­rių me­tų, kas ska­ti­no jį lan­ky­ti iki pat šių die­nų?

– Ne­me­luo­siu, per šiuos me­tus bu­vo vis­ko: kar­tais ieš­ko­da­vau pa­si­tei­si­ni­mų, ko­dėl ne­nu­ė­jus į re­pe­ti­ci­ją, kar­tais bu­vo jaučia­mas pa­ska­tos trū­ku­mas, nes lauk­da­vo ir ki­ti, su mo­kyk­la su­si­ję na­mų dar­bai, ku­riems rei­kė­da­vo skir­ti pa­pil­do­mo lai­ko. Ne­pai­sant šių niu­an­sų, tai ne­keičia fak­to, jog man vi­sa­dos pa­ti­ko šok­ti, ju­dė­ti. Ba­le­tas, ga­li­ma sa­ky­ti, iš­ug­dė ma­no va­lią: va­do­vau­da­vau­si tuo, jog nors ir ne­no­ri/tin­gi, bet rei­kia. Sun­ku­mai už­klup­da­vo, bet steng­da­vau­si ne­pa­mirš­ti, jog tai, ką da­rai, rei­kia da­ry­ti nuo­sek­liai. Bū­tent šis už­si­spy­ri­mas, nu­si­sta­ty­mas ma­ne ve­dė į prie­kį ir to­dėl te­be­lan­kau ba­le­tą iki šių die­nų.

– Ar yra te­kę per­lip­ti per sa­ve tam, kad šok­tum taip, kaip šo­ki da­bar? Ar įvy­ko kaž­koks pa­žan­gos lū­žis?

– Tam, kad šokčiau, kaip šo­ku da­bar, pa­ty­riau fi­zi­nį skaus­mą: la­bai sten­giau­si, sun­kiai, at­kak­liai tre­ni­ra­vau­si. Aiš­ku, rei­kė­jo ir psi­cho­lo­gi­nio pa­si­ruo­ši­mo: mo­kė­ti sa­ve nu­teik­ti dar­bui, ne­jaus­ti spau­di­mo dėl sa­vo iš­vaiz­dos, ap­va­lu­mų, ypač jau­na­me am­žiu­je, kai dau­ge­lis vai­kų, pa­aug­lių su tuo pra­de­da su­si­dur­ti. Pa­me­nu, dar prieš pra­dė­da­ma lan­ky­ti pra­di­nę kla­sę, žiū­rė­jau „Gul­bių eže­rą“ ir nai­viai mąsčiau, jog ir aš taip iš­kart mo­kė­siu, bet re­a­ly­bė bu­vo ki­to­kia. Tam, kad pa­siekčiau ge­rų re­zul­ta­tų, sa­vai­me su­pran­ta­ma, rei­kė­jo įdir­bio, o svar­biau­sia – nuo­sek­lu­mo, dėl to ne­pa­sa­kyčiau, kad pa­ty­riau stai­gų pa­žan­gos lū­žį iš­kart, iš­lai­kiau ba­lan­są ir su kiek­vie­nais me­tais šo­kau vis ge­riau ir ge­riau.

– Su ko­kiais ste­re­o­ti­pi­niais klau­si­mais, prie­lai­do­mis esi su­si­dū­ru­si, kai ki­ti as­me­nys su­ži­no­da­vo, jog lan­kai ba­le­tą?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad su­si­dur­da­vau su to­kiais klau­si­mais.

– Ar dėl sa­vo su­dė­ji­mo, ypač lan­kant ba­le­tą, kom­plek­sa­vai?

– Tik­rai taip. Per­ei­nant į pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, anks­ty­vo­je pa­aug­lys­tė­je, bu­vau ap­kū­nes­nė. Drau­gės, kla­sio­kės bu­vo lie­ses­nės už ma­ne, tas tu­rė­jo įta­kos ma­no pa­si­ti­kė­ji­mo jaus­mui, dar kol kas ne­su su­si­drau­ga­vu­si su sa­vo kū­nu iki ga­lo. Da­bar la­biau krei­piu dė­me­sį į svei­ka­tą, su­si­kon­cen­truo­ju į vi­dų, o ne į iš­orę. Bu­vo lai­ko­tar­pis, kai no­rė­jau bū­ti tam tik­rų kū­no pro­por­ci­jų, kad tik at­ro­dyčiau sau pa­trauk­li, bet grei­tai su­vo­kiau, jog tai lai­mės ne­at­ne­ša. Pa­si­tai­ky­da­vo ir sun­kių, grau­džių aki­mir­kų, ku­rios už­klup­da­vo dėl to, kad bū­da­vau ne­pa­ten­kin­ta sa­vo iš­vaiz­da. Ma­nau, įvai­raus am­žiaus mer­gi­nas ir vai­ki­nus ka­muo­ja to­kios min­tys nuo pat jau­no am­žiaus, ir kan­ki­na il­gą lai­ką. Tam tik­ras, spe­ci­fi­nis gro­žio kul­tas, de­ja, vy­rau­ja ir iki šių die­nų, bet rei­kia at­min­ti, jog svar­biau­sia puo­se­lė­ti svei­ka­tą ir bū­ti gra­žiam sa­vo vi­du­mi.

– Kas rei­ka­lau­ja dau­giau­sia kan­try­bės, lan­kant ba­le­to pa­mo­kas?

– Dau­gy­bė da­ly­kų, pa­vyz­džiui, tai­syk­lin­gas ju­de­sių da­ry­mas rei­ka­lau­ja ne tik kan­try­bės, bet ir di­de­lės iš­tver­mės. Kan­try­bės rei­ka­lau­ja su­si­kal­bė­ji­mo, ben­dros min­ties, kom­pro­mi­so ieš­ko­ji­mas kar­tu su va­do­ve, ki­to­mis ba­le­ri­no­mis.

– Kar­tu su sa­vo drau­gė­mis ba­le­ri­no­mis ir va­do­ve esa­te po­zi­ty­viai nu­si­tei­ku­sios, jog grei­tu lai­ku pa­si­ma­ty­si­te ne kom­piu­te­rio ek­ra­nuo­se, o gy­vai?

– Jau te­ko pa­si­ma­ty­ti. Pir­mą­kart su­si­ti­ko­me gy­vai per moks­lei­vių pa­va­sa­rio/ve­ly­ki­nes atos­to­gas, re­pe­ta­vo­me par­ke. Ant­rą­kart su­si­ti­ko­me cho­reo­grafijos sa­lė­je, aiš­ku, be­si­lai­kant vi­sų sau­gu­mo rei­ka­la­vi­mų. Džiu­gu, kad po tru­pu­tį su­grįž­ta­me į se­nas vė­žes, jog tam at­si­ran­da są­ly­gos, nes be­šo­kant na­mie, sa­vai­me su­pran­ta­ma, yra sun­ku to­bu­lė­ti, ei­ti į prie­kį, at­kreip­ti dė­me­sį į sa­vo klai­das. Jaus­mas su­grįž­ti į sa­lę po il­gos per­trau­kos yra la­bai ge­ras.

– Ar ka­ran­ti­nas su­grio­vė pla­nus iš­vyk­ti kur nors ato­kiau ar vyk­dy­ti tam tik­rus pro­jek­tus?

– Taip, tu­rė­jo­me kar­tu su ki­tu šo­kių ko­lek­ty­vu iš­va­žiuo­ti į sve­čią ša­lį – Grai­ki­ją, ke­lio­nė ati­dė­ta šių me­tų va­sa­ros lai­ko­tar­piui, bet ne­ži­nia, ar ir ta­da tu­rė­si­me ga­li­my­bę iš­ke­liau­ti. Taip pat tu­rė­jo vyk­ti kas­me­ti­niai šo­kių kon­kur­sai Lie­tu­vos did­mies­čiuo­se, ku­riuo­se ir­gi var­gu ar teks su­da­ly­vau­ti.

– Ar kaž­ka­da esi svars­čiu­si, jog no­rė­tum sa­vo at­ei­tį sie­ti su šo­kiu: tap­ti cho­reo­grafe ar šok­ti pro­fe­sio­na­liai?

– Toks no­ras bu­vo, prieš ke­le­tą me­tų svarsčiau ga­li­my­bę lan­ky­ti Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lą, la­vin­ti sa­ve pro­fe­sio­na­liai. Taip pat su vie­na iš ba­le­to drau­gių tu­rė­jo­me net vai­kiš­kų, bet už­tik­rin­tų pla­nų įkur­ti ba­le­to mo­kyk­lą. At­ei­tis bu­vo sie­ja­ma su šo­kiu, o ypač ba­le­tu, bet da­bar do­mi­na ki­tos per­spek­ty­vos.

– Do­mi­tės ki­tais šo­kio sti­liais?

– Ma­ne vi­sa­da la­bai do­mi­no Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kiai, pra­mo­gi­niai, šiuo­lai­ki­niai šo­kio sti­liai. Pa­ti, in­di­vi­du­a­liai, ban­dy­da­vau mo­ky­tis įvai­raus plau­ko cho­reo­grafijos, be­žiū­rė­da­ma vaiz­do įra­šus, kli­pus. Iki da­bar la­bai im­po­nuo­ja at­li­kė­ja Sha­ki­ra (Ša­ki­ra), ku­ri mo­ka pui­kiai šok­ti ir įkvėp­ti.

– Kaip su­pra­tau, at­ei­nan­tys moks­lo me­tai bus pas­ku­ti­niai. Ar ža­di, ta­pu­si abi­tu­rien­te, tęs­ti lan­ky­ti ba­le­tą?

– Aš no­rėčiau ir to­liau lan­ky­ti ba­le­tą, iki pat mo­kyk­los bai­gi­mo, bet ne­ga­li ži­no­ti, kaip pa­vyks, dar ne­su šim­tu pro­cen­tų už­tik­rin­ta. Daug kas pri­klau­so ir nuo pa­ties ko­lek­ty­vo, kiek mer­gi­nų tęs šok­ti ba­le­tą, ta­da ir nu­sprę­siu.

–Pa­kal­bė­ki­me šiek tiek iš­sa­miau apie mo­kyk­lą. Ar ka­ran­ti­nas pa­ge­ri­no ta­vo mo­ky­mo­si ko­ky­bę, o gal at­virkš­čiai?

– Iš tie­sų šiek tiek pa­blo­gi­no. Ma­no ma­ny­mu, nuo­to­li­nis mo­ky­mo­si bū­das yra kaip sa­va­ran­kiš­kas mo­ky­ma­sis: kiek įde­di pa­stan­gų, tiek ir tu­ri. Vis­kas pri­klau­so nuo ta­vęs pa­ties bei mo­ky­to­jų. Tru­pu­tį keb­lu, nes ma­no kam­ba­rys bū­da­vo kaip po­il­sio vie­ta, o pra­si­dė­jus pan­de­mi­jai, tai ta­po nuo­la­ti­ne dar­bo vie­ta. Ap­lin­kui ma­ne at­si­ran­da dau­gy­bė dė­me­sį nu­krei­piančių truk­džių: mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas, so­cia­li­nės me­di­jos. Ke­lią mo­ky­mui­si ir ži­nių įsi­sa­vi­ni­mui pa­sto­ja ga­li­my­bė bet ka­da pri­rei­kus vis­kuo nau­do­tis: tiek už­ra­šais, tiek in­ter­ne­tu. Ne­nuos­ta­bu, jog nuo­to­li­nis la­bai var­gi­na, iš­se­ki­na akis, o tai ir­gi ga­di­na mo­ky­mo­si ko­ky­bę.

– Nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si me­tu, ma­nai, ta­pai ko­mu­ni­ka­bi­les­nė, drą­siau reiš­ki min­tis, per pa­mo­kas sa­va­no­riš­kai at­sa­ki­nė­ji į mo­ky­to­jų už­duo­da­mus klau­si­mus?

– Nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si me­tu ta­pau pa­sy­ves­nė, at­sa­ki­nė­ju per pa­mo­kas van­giau, jei ne­su­si­gau­dau, ne vi­sa­da drįs­tu pa­si­klaus­ti mo­ky­to­jų, to­kiu at­ve­ju su­kuo­si iš pa­dė­ties, ieš­kau va­do­vė­ly­je at­sa­ky­mų ar­ba pa­si­tei­rau­ju kla­sio­kų. Sten­giuo­si ati­džiai klau­sy­tis ir žy­mė­tis, ką mo­ky­to­jai aiš­ki­na, kad ne­kil­tų pa­pil­do­mų ne­aiš­ku­mų. Pačio­je mo­kyk­lo­je bū­da­vo at­virkščiai, jei kas nors tap­da­vo ne­aiš­ku, pri­ei­da­vau prie mo­ky­to­jos ir drą­siai pa­si­klaus­da­vau.

– Gal­būt pan­de­mi­jos me­tu at­ra­dai nau­ją, mėgs­ta­mą už­si­ė­mi­mą, pa­vyz­džiui, spor­to ša­ką ar kny­gų skai­ty­mą?

– Nuo pra­ei­tų me­tų ant­ros Ka­lė­dų die­nos pra­dė­jau vis daž­niau bė­gio­ti, tai yra vie­nin­te­lė nau­ja veik­la, ku­ria už­si­i­mu pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Taip pat la­bai mėgs­tu skai­ty­ti kny­gas, aiš­ku, kai tu­riu lais­vą mi­nu­tė­lę. Ret­sy­kiais lais­va­lai­kiu pa­šo­ku, taip pat su drau­gė­mis su­si­tin­ku.

– Ko­kiu žmo­gu­mi ža­vie­si, gal­būt tai gar­sus šo­kė­jas?

– Ne­tu­riu spe­ci­fi­nio žmo­gaus, ku­riuo ža­viuo­si, bet vie­nas as­muo, ku­rį ne­se­niai so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se pra­dė­jau sek­ti, tai gar­si lie­tu­vių ba­le­ri­na Kris­ti­na Ta­ra­se­vičiū­tė.

– Ko­kių ver­tin­gų gy­ve­ni­mo pa­mo­kų iš­mo­kai, be­šok­da­ma ba­le­to stu­di­jo­je, kas bu­vo pra­var­tu?

– Per il­gus me­tus iš­mo­kau ug­dy­ti va­lią, daug su­ži­no­jau apie sa­vo kū­ną; jog ne­su šiukš­lių dė­žė, į ku­rią ga­liu dė­ti vis­ką, kas pa­puo­la, ki­taip sa­kant, su­vo­kiau, kad rei­kia tu­rė­ti sai­ką. Ba­le­tas pa­dė­jo su­for­muo­ti tai­syk­lin­gą lai­ky­se­ną, įgau­ti grakš­tu­mo, švel­nu­mo (ra­fi­nuo­tu­mo – įsi­ki­šu)taip! Iš­mok­tos pa­mo­kos, ti­kiu, iš­liks su ma­ni­mi vi­sa­dos ir bus pra­varčios.

– Tai vis­gi esi pa­ten­kin­ta sa­vo spren­di­mu lan­ky­ti ba­le­tą?

– Ga­liu tvir­tai teig­ti, jog taip. Ne­ži­nau, kas bū­tų nu­ti­kę, jei ne­lan­kyčiau ba­le­to. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo be jo. Per be­veik vie­nuo­li­ka ba­le­to lan­ky­mo me­tų, ma­nau, nor­ma­lu, jog yra te­kę su­si­dur­ti su iš­ban­dy­mais, di­de­liais ne­su­ta­ri­mais, pykčiais, pa­tir­ti ap­mau­dą, ne­pai­sant to, esu dė­kin­ga už kiek­vie­ną ver­tin­gą pa­mo­ką, nau­jas drau­gys­tes ir ga­li­my­bę šok­ti, pa­žin­ti pa­tį ba­le­tą bei pa­sau­lį. Dė­ko­ju ir ba­le­to stu­di­jos va­do­vei Ra­min­tai Par­cho­men­kie­nei, ku­ri su­tei­kė pui­kius pa­grin­dus.

Au­gus­ti­na Ki­ze­ly­tė