Marcelė Kubiliūtė – lietuvybės puoselėtoja ir skleidėja, legendinė Lietuvos žvalgė, dėka kurios 1919 m. buvo sužlugdytas slaptos karinės lenkų organizacijos (POW) planuotas sukilimas nuversti nepriklausomos Lietuvos vyriausybę ir Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Visą gyvenimą dirbusi tėvynės labui, lenkų okupuotame Vilniuje slaugė ir laidojo Lietuvos karius, o per nacių okupaciją gelbėjo žydus. KGB apkaltinta antitarybine veikla, kentėjo kalėjimuose ir tremtyje, o grįžusi rėmė tremtinius ir politinius kalinius. Paskutinis jos noras būti palaidotai Rasų kapinėse šalia Lietuvos karių savanorių buvo išpildytas. M.Kubiliūtė – vienintelė Lietuvos moteris, apdovanota svarbiausiais Lietuvos ordinais.

Gyvenimo miestas – Vilnius

M.Kubiliūtė (1898 – 1963) gimė ir augo Rokiškio rajone, Panemunėlio valsčiaus Tindžiulių kaime. Jos tėvai buvo apsišvietę ir tautiškumą puoselėjantys valstiečiai. Jų namuose būdavo laikraščių „Aušra“, „Varpas“, lietuviškų kalendorių. Marcelės charakterio formavimuisi ir gyvenimo kelio pasirinkimui didžiulę įtaką turėjo Panemunėlio klebonas, lietuvybės skleidėjas ir puoselėtojas kunigas Jonas Katelė, kuris lietuviškos spaudos draudimo metais kūrė slaptas lietuviškas mokyklas, platino spaudą.

Gimtajame kaime Marcelė augo iki 14 metų. 1912-aisiais brolis Juozas, už seserį vyresnis 20 metų, atsivežė ją į Vilnių, kuris tapo svarbiausiu jos gyvenimo miestu. Mergina suartėjo su „Vilties“ laikraščio leidėjų draugija, kurioje aktyviai darbavosi jos brolis. Šios draugijos nariai kovojo už lenkų okupuoto Vilniaus krašto sugrąžinimą. Tarpukaryje tuo rūpinosi visi šviesiausi patriotai.

Pirmojo pasaulinio karo metais M.Kubiliūtė kartu su evakuojamomis mokyklomis atsidūrė Voroneže. Po to Marcelę brolis Juozas parsivežė į Petrapilį, ten ji baigė gimnaziją ir buhalterijos kursus. 1918 m. spalio mėn. su pabėgėlių ešelonu ji grįžo į Vilnių, pasiryžusi dirbti nepriklausomai Lietuvai.

Apsigyvenusi Aušros vartų moksleivių bendrabutyje Vilniuje, mergina aktyviai įsijungė į Lietuvos visuomeninį bei mokslo gyvenimą. M.Kubiliūtė Vilniuje įsteigė pradžios mokyklą, kurioje darbininkų vaikai lietuviai mokėsi nemokamai. Marcelė prašėsi į Lietuvos kariuomenę, bet ten jos nepriėmė dėl amžiaus – pasirodė per jauna.

Marcelė Kubiliūtė.

Sužlugdė perversmą

Tuo metu Vilnius ėjo iš rankų į rankas: ant Gedimino pilies plevėsavo lenkų, po to bolševikų ir vėl lenkų vėliavos. M.Kubiliūtė įsitraukė į kontržvalgybos darbą. Per Vilniaus laikinąjį lietuvių komitetą ji aktyviai teikė žinias Laikinajai Lietuvos Vyriausybei apie lenkų planus atvirose kovose ir pogrindyje. Nepriklausomai Lietuvos valstybei iškilo reali grėsmė. 1919 m. vasarą visoje Lietuvoje veikė slapta karinė lenkų organizacija (POW). Jos štabas buvo įsikūręs lenkų užgrobtame Vilniuje, organizacijos apygardos vadovybė buvo Kaune, o komendantai, jų ryšių punktai veikė ir kituose Lietuvos miestuose – iš viso trylikoje sričių. „Peoviakai“ turėjo savo žmonių kariuomenėje ir civilinės valdžios įstaigose. Jie planavo nuversti Lietuvos Vyriausybę: suimti ministrą pirmininką Mykolą Šleževičių su visu ministrų kabinetu, kitus žymesnius visuomenės veikėjus, o Kaune įvesti reguliariosios lenkų kariuomenės dalinius. Sudarius naują Vyriausybę, būtų paskelbta savanoriška Lietuvos ir Lenkijos unija. „Peoviakų“ rengtas valstybės perversmas dėka M.Kubiliūtės žlugo. Tarpukario žvalgybos vadovas Jonas Budrys apie M.Kubiliūtės vaidmenį savo prisiminimuose rašė: „1919 m. jos rankose buvo Lietuvos likimas.“

1919 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus žvalgybos skyriaus viršininkas Mariamas Koscialkovskis POW nariams įsakė rengtis sukilimui ir valdžią savo rankose išlaikyti mažiausiai penkias valandas. Tai įvykdžius, sukilėliams buvo pažadėta Lenkijos kariuomenės parama. Tačiau M.Koscialkovskis neįtarė, kad jo štabo slaptųjų dokumentų skyriaus viršininkas, lenkų karininkas Piotras Wrublewskis yra Lietuvos žvalgybininkų užverbuotas agentas slapyvardžiu Daukantas (vėliau sulietuvinęs pavardę tapo Petru Vrubliausku). Daukantas veikė ne vienas – jo įkvėpėja ir perversmo žlugdymo operacijos sumanytoja buvo žavi mergina Marcelė.

M.Kubiliūtė prisiminimuose rašė, kad ji du kartus lankėsi lenkų štabe, kai budėjo P.Wrublewskis. Pažįstamas šaltkalvis jai pagamino raktą nuo seifo, kuriame buvo saugomi perversmo planai. Pirmąkart apsilankiusi ji įsitikino, kad raktas tinka. P.Vrubliauskas sargui davė ant pusbutelio ir jis Marcelę įleido – sakė, kad sesuo. Kitą dieną davė sargui keletą zlotų ir išsiuntė pailsėti. Iš visų spintų porelė žvalgų paėmė svarbiausius POW dokumentus, instrukcijas, sąmokslininkų šifrus, dar truputį pinigų pasiėmė iš kasos, kad pirmiau atkreiptų dėmesį į pinigus, o ne dokumentus. Sulaukę ryto, M.Kubiliūtė ir P.Vrubliauskas turėjo atlikti sudėtingiausią žingsnį – pergabenti dokumentus per demarkacijos liniją. Lenkų karininkas persirengė M.Kubiliūtės parūpintais civiliais drabužiais ir su Jono Daukanto vardu išduotais dokumentais bei leidimu pereiti sieną patraukė į Kauną. M.Kubiliūtė „peoviakų“ dokumentus, kurie tapo neginčijamais įrodymais POW narių teismo procese, perdavė Lietuvos žvalgybos vadovui Liudui Girai, kuris padedamas šaulių Kaune ir kitose Lietuvos vietovėse areštavo sąmokslininkus: 396 lenkų ir 122 jiems simpatizuojančių lietuvių.

TV filme „Laisvės kaina. Savanoriai“ žvalgės M.Kubiliūtės vaidmenį įtikinamai atliko aktorė Toma Vaškevičiūtė

Rūpinosi Lietuvos kariais

Tai buvo pirmoji M.Kubiliūtės surengta žvalgybos operacija. Po sėkmingos operacijos ji galėjo rinktis: išvykti į Kauną ar likti okupuotame Vilniuje. Ji pasirinko Vilnių. Istorikas Arvydas Anušauskas viename iš straipsnių rašė, jog M.Kubiliūtės slaptą veiklą nuo pat pradžių koordinavo nepriklausomybės kovų dalyvis, žvalgas Juozas Matusaitis, suteikęs jai Elzos slapyvardį ir naujus dokumentus, pagal kuriuos ji vadinosi Elžbieta Banievič. Ji vis dar vykdė Lietuvos žvalgybos užduotis: pateikdavo skaičius apie lenkų karinius ešelonus, duomenis apie priešo dislokacijos vietas, pajėgas ir ginkluotę, rinkdavo duomenis iš Vilniaus lenkų spaudos.

Marcelė dažnai lankėsi Žvėryno ligoninėje, kurioje buvo gydomi nepriklausomybės kovose sužeisti Lietuvos kariai. Ji juos slaugė, palaikė jų dvasią, net ir mirę kovotojai jos rūpesčiu buvo laidojami, ant jų kapo ji pastatė kryželius su lentelėse įrašytais vardais.

Žvalgė savo prisiminimuose rašo, jog lenkai ją įtarė dirbant jų nenaudai, nes net menkiausias kariuomenės judėjimas Vilniuje tuoj pat buvo žinomas ir Kaune. 1922 m. rudenį jai kilo mirtinas pavojus: E.Banievič buvo ieškoma, gatvėse kabojo plakatai su jos atvaizdu, skelbiantys, kad už moters galvą siūloma 5 tūkst. zlotų. Žvalgei reikėjo nedelsiant dingti iš Vilniaus. Slapta ties Salaku kirtusi demarkacijos liniją M.Kubiliūtė netrukus buvo Kaune. Jai teko slapstytis trejus metus. Slaptas Marcelės gyvenimas baigėsi 1925 m.

Ministerijos sekretorė

1925–1940 m. Kaune M.Kubiliūtė dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šifruotoja, pirmąja sekretore. Buvo atsakinga už lenkų okupuotos Lietuvos lietuvių rėmimą laikraščiais, pinigais, knygomis. Ji pati sutartu laiku ir sutartoje vietoje prie Kirdeikių ar Merkinės vykdavo prie demarkacinės linijos, kur perduodavo spaudą ir pinigus lietuvių atstovams, kad šie nugabentų į Vilnių.

Ji dalyvavo ir visuomeninėse organizacijose, ypač Šaulių sąjungoje, viena pirmųjų įstojo į Vilniaus vadavimo sąjungą, buvo renkama į sąjungos Centro komitetą, platino jos leidinius, siųsdavo šventines dovanėles vilniečių vaikams, rūpinosi tremtiniais ir pabėgėliais iš Vilnijos, jų apgyvendinimu ir įdarbinimu. 1922 m. Vytauto Didžiojo universitete pradėjusi istorijos studijas, diplomą gavo tik 1936 m.

Antisovietiniame pogrindyje

1940 m. M.Kubiliūtė vėl grįžo į Vilnių. Prasidėjus sovietinei okupacijai ji perėjo dirbti į Socialinio aprūpinimo komisariatą. Nuo 1941 m. pavasario buvo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos skyriaus bendradarbė. Čia dirbdama ji vėl aktyviai įsijungė į antisovietinį pogrindį, palaikė ryšius su Lietuvos aktyvistų frontu. 1941 m. rugpjūtį, vokiečiams Vilniuje įvedus civilinę valdžią, lietuvių aktyvistų fronto veikla buvo uždrausta. Lietuviams teko veikti pogrindyje, tarp jų ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, kurios viena iš aktyvisčių buvo M.Kubiliūtė. Drauge su kitomis moterimis ji įkūrė šios sąjungos Moterų skyrių, platino sąjungos atsišaukimus ir spaudą.

Kovodama dėl lietuviškos spaudos, mokyklų teisių Vilniuje, M.Kubiliutė nuveikė daug: organizavo protestus, rinkimų į vadinamąjį Vilniaus seimą boikotą. Rūpinosi vargšais – našlaičiais, seneliais, politiniais kaliniais Lukiškėse, rinko aukas jiems ir lietuviškai spaudai šelpti. Daug padėjo Vilniuje laikomiems belaisviams – nešė jiems maistą, drabužius, o kai kuriems ir pabėgti padėjo: „Nugirdėm sargybą ir 1920 10.15 pabėgo daug belaisvių. Lenkai baisiai pyko, sargybą pasodino kalėjiman.“ - KIENO CITATA?? Marcelei vos dviese su drauge teko ir laidoti mūsų belaisvius Rasų kapinėse – mirusius nuo žaizdų, nuo šiltinės…

M.Kubiliūtės paskutinis noras, kad ją palaidotų Vilniaus Rasų kapinėse, buvo išpildytas.

Kalėjimas ir tremtis

Dar vienas M.Kubiliūtės nuopelnas – nacių nemalonėn patekusių asmenų gelbėjimas. Jos dėka iš gestapo nagų buvo ištraukti Vytautas Sirijos Gira, Jurgis Barauskas ir kiti. Rūpinosi ji ir Štuthofe (Lenkija) įkalintais profesoriumi Vladu Jurgučiu, Petru Kerpe ir Vytautu Tumėnu. Rizikuodama savo gyvybe, M.Kubiliūtė gelbėjo ir žydų vaikus, tarp kurių buvo žinoma mokslininkė Irena Veisaitė. 1944-aisiais sovietams artėjant prie Lietuvos, Marcelė, kitaip nei daugelis jos bendražygių, nutarė nesitraukti iš tėvynės ir likti Vilniuje. Tų pačių metų rugpjūčio 17 d. ji buvo sulaikyta.

Vėliau paaiškėjo, kad į sovietų saugumo akiratį M.Kubiliūtė buvo patekusi jau 1941 m., dirbdama socialinio aprūpinimo liaudies komisariate. Saugumas buvo sudaręs agentūrinę bylą „Koalicija“, kurioje kaupė duomenis apie antinacinės organizacijos Lietuvių aktyvistų fronto narius. Marcelė sutiko vieną savo pažįstamą ir, neįtardama, kad tai – NKGB agentas Pakalnis, pasisakė dirbanti Mokslų akademijos bibliotekoje. Buvo sulaikyta, visą parą tardoma, apkaltinta antisovietine veikla. 1945 m. liepos 7 d. buvusi Lietuvos žvalgė „už išdavikišką elgesį vokiečių okupacijos metais“ penkeriems metams buvo ištremta į Tiumenės sritį (Vakarų Sibiras).

Po tremties Tiumenėje ir Kazachijoje 1949 m. rugpjūtį M.Kubiliūtė grįžo į Lietuvą, Vilnių.

Tačiau KGB nepaliko jos ramybėje. Kaip buvusią „buržuazinės Lietuvos URM atsakingą darbuotoją ir lietuvių buržuazinės žvalgybos rezidentę“, ją nuolat stebėjo agentai. Darbo jai gauti nepavyko nei Vilniuje, nei Kaune, nei Panevėžyje. Po metų 1950 m. pavasarį buvusi tremtinė įsidarbino Tauragės kelių eksploatacijos ruožo sąskaitininke. Bet ir vėliau ji buvo sekama kaip pavojinga valdžiai. Sekimas tęsėsi iki 1957 m. pabaigos, kol M.Kubiliūtė smarkiai pasiligojo. Sunkūs kalėjimo metai, tremtis, sužalojimai pakirto jos sveikatą: ją kamavo kaulų tuberkuliozė, vėliau – vėžys, todėl žvalgė daugiausia laiko praleido ligoninėse. Tačiau ir prikaustyta prie patalo ji išliko dvasiškai tvirta ir ištikima jaunystės idealams.

M.Kubiliūtė mirė 1963 m. birželio 13 d. Paskutinis jos noras būti palaidotai Rasų kapinėse, netoli jos pačios laidotų savanorių, buvo išpildytas. M.Kubiliūtė paliko savo prisiminimus, sunkiai įskaitoma rašysena surašytus ant keturių sąsiuvinio lapelių. Vėliau, padedant teismo medicinos ekspertams, jie buvo iššifruoti ir paskelbti knygoje „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro…“ Jos vardu pavadinta viena Vilniaus gatvė.

M.Kubiliūtė – vienintelė Lietuvos moteris, apdovanota svarbiausiais Lietuvos ordinais:

• 1928 m. – Vyčio kryžiaus 3 laipsnio

  • 1928 m. – Gedimino 4 laipsnio

  • 1938 m. – Gedimino 3 laipsnio

  • 1930 m. – Vytauto 5 laipsnio

Parengė Virginija Genienė