R. Dovydėno pieš.

„Psichologinės verslo lyderių savybės, vadovavimo stilius, rodos, gerai ištirti, apie tai parašyta ne viena knyga. Jose teigiama, kad geras vadovas geba paskatinti darbuotojus, sudaro jiems sąlygas atsiskleisti ir daro viską, kad jie jaustųsi patenkinti, laimingi. Tik ar mūsų darbdaviai, o tuo labiau politikai, būtent tokie?“ – klausia Martynas iš Marijampolės.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Pasak mokslininkų, laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes jo laimė lemia bendrovių veiklos rezultatus. Darbuotojų laimė kuriama ne vien pinigais. Ne mažiau svarbūs santykiai su bendradarbiais, vadovo elgesys. JAV vadybininkų asociacijos ekspertai teigia, kad lyderiu, galinčiu įkvėpti darbuotojus, gebančiu leisti jiems pasijusti laimingiems, nes dirba prasmingą darbą puikioje komandoje, gali būti tas, kuris geba parodyti tikėjimą savo veiksmais ir įmonės įvaizdžiu, sukuria tokio tikėjimo atmosferą tarp darbuotojų, ypač jei tai padaro po nedidelių nesėkmių ar organizacinių pakeitimų.

Verslo psichologijos tyrimų rezultatus ir idėjas vis dažniau bandoma perkelti į politikos sferą. Todėl ir klausimas „Koks politinis lyderis geba suteikti piliečiams daugiau laimės?“ sulaukia vis daugiau dėmesio. Politinių lyderių populiarumas, patrauklumas, įtaigumas tirtas ne vieną kartą. Rinkimų kampanijų organizatoriai be tokių tyrimų vargiai išsiverstų. Nenaujas ir klausimas, kiek vienokia ar kitokia politika padidino / sumažino gyventojų gerovę. Į jį tiksliausiai atsako balsavimai rinkimų metu.

Įdomesnis ir kiek netikėtas klausimas „Ar dėl politiko N veiksmų išaugo / sumenko jūsų asmeninė laimė?“. Paaiškėjo, kad net prie apklausų pripratusiems vakariečiams šis klausimas buvo keistas. Apie trečdalis Prancūzijos, Anglijos ir Vokietijos gyventojų, šį klausimą suvokusių kaip siekį nustatyti, kokią politinę kryptį paremtų, atsakė, jog šiuo aspektu politiko veiklos nevertina.

Trečdalis gebėjo politinius veiksmus susieti su savo laime: 6 proc. apklaustųjų tvirtino, kad vyriausybės, politikai, partijos negali daryti įtakos asmens laimei; 14 proc. manė, kad visi politikai sukuria daugiau blogio nei gėrio, todėl jų gyvenimui tik pakenkė; 0,2–0,4 proc. pasidžiaugė konkrečiais politiko veiksmais, kad sušelpė, apgynė ir pan.

Lieka nedaug maniusių, jog konkretus politikas prisidėjo prie laimingesnio gyvenimo kūrimo. Jie pasidalino į dvi beveik lygias dalis. Vieni džiaugėsi pažadais ir manė, kad politikas prisidėjo prie jų laimės, nes vienijo žmones, įkvėpė veikti, gynė vertybes, žodžiu – sukėlė teigiamas emocijas. Kiti (jų buvo mažiau) vertino politiko intelektą, profesionalumą, gebėjimą spręsti problemas, kitaip tariant – racionalumą.

Tyrimo autoriai daro išvadą, kad politikai žmonių laimę veikia mažiau nei gali atrodyti iš žiniasklaidos. To, beje, piliečiai iš jų ir nelaukia, nes nevertina politikų kaip laimės kūrėjų. Santykinai nedidelė dalis sutiko, kad politikas šiek tiek prisidėjo prie laimingesnio jų gyvenimo.

Toks tyrimas gali sukelti šypseną, tačiau jo išvadas galima pritaikyti ir vertinant Lietuvos politikus. Juk ir čia vieni dosniai dalija pažadus, o tai patinka nemenkai daliai rinkėjų. Kiti bando pasiūlyti racionalius sprendimus, tik norinčių tokius siūlymus svarstyti, o tuo labiau įgyvendinti, nėra gausu. Todėl Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, pastarieji vertinami prasčiau. Nors iš tiesų, ką mano Lietuvos pilietis, pavyktų sužinoti tik paklausus jo paties.