Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Didžiavyrių mūšis

„Pastaruoju metu rimtus valstybės reikalus į šalį nustūmė ginčas dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio posto – ar jis turi likti savo vietoje, ar pasitraukti. Ką jūs manote apie šiuos valdžios vyrų susirėmimus“, – klausia skaitytojas Vytautas Joneliūnas iš Prienų rajono.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Viešojoje erdvėje šalia rimtų žinių bei naudingos informacijos vyrauja tušti asmeniniai ginčai, kurie užvaldė politikų dėmesį. Vienas tokių ginčių, į kurį įsitraukė ir ne vienas rinkėjas, yra ginčai dėl Seimo pirmininko posto – ar jis turi likti savo vietoje, ar pasitraukti. Jau atsirado anekdotas: „Žvelkime į gyvenimą pozityviai. Ramūnas Karbauskis su Viktoru Pranckiečiu mušasi. Už mūsų visų laimę kaunasi didžiavyriai.“ Išties, teisingiausias mūsų požiūris į situaciją būtų su humoru. Stumdymaisi dėl kėdės nedarys įtakos mūsų gyvenimui nei valstybės raidai. Ar kas nors prisimena prieš dešimt metų vykusius ginčus dėl postų? Niekas. Tai ir šį dabartinio Seimo nesusipratimą, paradoksą po kelerių metų atsimins nebent koks politologas.

Tačiau toks politikos susmulkėjimas nėra visai nesvarbus dalykas – kai politikai nesugeba diskutuoti dėl reikšmingų idėjų, svarbių, esminių valstybės reikalų, vis labiau tampame dvasine provincija, kurioje nėra nei protingų minčių, nei idealų, nei siekių. O tai nėra tokia valstybė, kuri mums patiktų, kuria norėtume didžiuotis ir čia gyventi, kuri įkvėptų piliečius dideliems tikslams. Ši situacija ypač skaudi brandesnio amžiaus žmonėms, kurie prisimena Sąjūdžio laikus, Baltijos kelią, valstybės atkūrimą, tuos jausmus, kurie vienijo žmones. Žinoma, buvo ir tada asmeninių rietenų tarp politikų ir nenoro susikalbėti, bet valdžioje esantieji turėjo didelius, kilnius tikslus. O tie virtuviniai ginčai atsitraukdavo į antrą planą, nebuvo akcentuojami nei viešinami, nebuvo sureikšminami. O dabar dažnas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai nusivilia politikos smulkumu, politikų niekingumu. Norisi, kad jų tikslai, kuriuos jie kelia ir renkasi, įeitų į Lietuvos istoriją, atitiktų himno žodžius: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme.“ Šiandien to ne vienas pasigenda.

Žinoma, nereikėtų ir visus šunų sukarti tik ant politikų. Turėtume prisiminti, kad Seimo nariai yra mūsų išrinkti žmonės. Mes visi, prieš ateidami prie urnų, turėtume pasidomėti judėjimais, kuriems jie atstovauja, jų pažiūromis, jų deklaruojamomis vertybėmis. O dabar rinkėjai labiausiai domisi jų asmeniniu gyvenimu, ypač intymiais reikalais. Jei žurnalistai į viešumą ištraukia kokį asmeninį skandalą, apie jį kalbama kelis mėnesius. Tai dar viena Lietuvos keistenybė.

Rekomenduojami video