LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Paprastai brandiname didelius planus ir daug jėgų atiduodame svajonėms, kurios kada nors tikrai išsipildys, nors... Galima džiaugtis paprasčiausiais dalykais: saule tarp debesų, kvapnia kava, gardžiu desertu, ant slenksčio snaudžiančiu katinu ir pan.
Svarbu pinigai?
Keturiasdešimtmetė teisininkė Daina svajojo išsikraustyti iš ankšto buto senamiestyje į nuosavą namą prie miško, ežero, todėl dirbo nuo ankstaus ryto iki išnaktų, tikindama, kad nuodėminga poilsiauti net savaitgalį. Moters sutuoktinis Romas (jis, beje, iš darbo grįždavo šeštą valandą vakaro), jautėsi visai laimingas gyvendamas bute: keli žingsniai iki darbo, languose – bažnyčių bokštai, jauki senamiesčio dvasia. Vis dėlto, Dainos norui suleisti šaknis toliau nuo miesto triukšmo neprieštaravo: „Jei tik tiek trūksta iki visiškos laimės...“ Tačiau žmonos elgesys vyrui kėlė nerimą. Visi žmonės turi svajonių, bet niekas dėl jų taip nesidrasko. Atrodo, kad Daina namuose nė negyvena, daugiau – biure, dukros mamą regi nebent nuotraukose... Ar neatsitiks taip, kad jos paklaus, ką ši nepažįstama teta veikia namuose? Jis bandė protinti žmoną, bet ji nesileido į kalbas ir pareiškė, kad daugiau laiko šeimai skirs tada, kai įsikraustys į svajonių namą.
Dainą piktino vyro niurzgėjimas. „Na, nejau Romas nesuvokia, kad stengiuosi ne vien dėl savęs, o dėl mūsų visų: jis galės džiaugtis nuosavu kabinetu, dukros – atskirais kambariais, aš pati – modernia virtuve, terasa, erdvia vonia... Reikia tik šiek tiek pakentėti, kol uždirbsiu reikiamą sumą, ir tuomet visi galėsime maloniai leisti laiką savuose namuose“, – dėstė ji savo draugėms.
Svajonių namas, žinoma, tikrai iškilo, tačiau beveik iškart po persikraustymo Daina ir Romas išsiskyrė – vyras išsikėlė gyventi pas jaunų dienų draugę, kurią atsitiktinai ir vėl sutiko: „Živilė nuolat šypsosi, džiaugiasi kiekviena diena, gyvendamas šalia jos jaučiuosi pakylėtas. Daug maloniau bendrą laiką leisti su laiminga moterimi ankštame bute, negu erdvioje pilaitėje su nuolat įsitempusia darboholike“ – taip į draugų klausimus atsakinėjo Romas. Kažkaip panašiai jis pasiaiškino ir žmonai, prieš išsikraustydamas pas naująją draugę.
Daina palūžo, jai buvo sunku suvokti, ką ji ir jos vyras darė ne taip. Kai draugės rekomendavo pasitarti su psichoterapeute, ji jai uždavė tą patį trumpą klausimą: „Kas buvo ne taip?“ „O ar rasdavote laiko pabendrauti su vyru, vaikais, pagaliau su pačia savimi? Ar turėjote kokių nors pomėgių? – paklausė specialistė, išklausiusi pašnekovės gyvenimo istoriją. – Ar lankydavotės sporto klube, grožio salone, ar susitikdavote su draugėmis, ar išsirengdavote su šeima pasivaikščioti, ar pasikalbėdavote su dukterimis, ar pabūdavote viena su knyga rankose?“ Aišku, kad ne. Daina buvo tikra, kad visiems šiems „nereikšmingiems“ dalykams dar turės laiko. Deja. Didžiausią savo svajonę moteris įgyvendino, bet pasijuto rymanti prie suskilusios geldos: vyras išsikraustė, ryšys su dukromis sunkiai beatsikuria ir nežinia, kiek reikės laiko, kad santykiai pagerėtų, draugės liovėsi skambinti, nes ji ir joms neturėdavo laiko, darbas tapo nebemielas, didelės svajonės, kurios vėl norėtųsi siekti, nebeliko.
Atsikratykite kaltės
Pasak psichologų, vienų žmonių širdyse slypi daug baimių, nepasitenkinimo, pavydo, kitų – daug džiaugsmo. Deja, pastaruosius daugelis vadina keistuoliais, nes jie sugeba džiaugtis pirmaisiais vaiko žingsniukais, prisirpusiomis žemuogėmis miške, lietumi, po langu čirškiančiais žvirbliais, tyla, pievoje skintomis ramunėmis, šeimyniniais pietumis seno klevo pavėsyje, o ne nauju automobiliu ar laikrodžiu, kuris kainuoja vos ne tiek pat, kiek namas. Beje, kuo mažiau tokie keistuoliai turi telefonų, papuošalų, automobilių, drabužių, tuo sunkiau aplinkiniams suprasti, kodėl jie jaučiasi laimingi, nekeikia likimo, nesigraužia... Gal meluoja?
Daugeliui atrodo, kad tik visokios žvaigždės ir piniguose skęstantys verslininkai turi teisę tarti žodį „laimė“, mat jie išgali susimokėti už prašmatnią vakarienę restorane, užsisakyti viešbučio apartamentus, kuriuose buvo apsistojusios scenos žvaigždės, ar nuskristi į kitą pasaulio kraštą pasiklausyti cikadų.
Pasak psichologų, laimę vis dar bandome sieti su materialiais dalykais (būsiu laiminga, kai nusipirksime namą, gausiu prestižinį, gerai apmokamą darbą, vilkėsiu garsaus dizainerio siūtomis sukniomis ir pan.), o apie visokias smulkmenas (sveikatą, gerus santykius su artimaisiais ir draugais) susimąstome nebent tada, kai gyvenimas priverčia. Masažas SPA centre? Japonų kalbos kursai? Dailės ar šokio pamokos? Vakaras su knyga? Oi, ne, tam tikrai neturime nei laiko, nei teisės, juk daug dirbame, o namuose dar laukia nepamaitinti vaikai, neplautos grindys.
Štai Gitana daug laiko praleisdavo virtuvėje, išbandė šimtus receptų, ne vieną ir pati sukūrė. Moteris savo kulinariniais šedevrais mėgo vaišinti draugus, kaimynus, juk smagu! Gitanos kasdienybė pasikeitė tuoj po vestuvių, nes jos kulinariniai gebėjimai, patiekalai visiškai nepatiko anytai. Ji nuolat purkštavo, kad vietoj tupinėjimo virtuvėje marti daugiau dėmesio skirtų vyrui, o dabar kepa, verda visokiems dykaduoniams, tik pinigus švaisto. „Pasak anytos, aš net minkštučių blynų iškepti nemoku, o kai pasiūliau azijietiško troškinio, ji atstūmė lėkštę“, – ir guodėsi, ir juokėsi Gitana, susitikusi su draugėmis. Vieną dieną ji liovėsi gaminti, nes iš tikrųjų pasijuto kalta. Gal tikrai ji prasta žmona, ne apie tokią svajojo jos Vytas. Dar prasčiau – Gitaną ėmė kamuoti nuolatinė nemiga, darbe ji jautė įtampą, ne sykį pravirko, kai už smulkmeną skyriaus vedėja davė pastabą.
Gerai, kad moters vyras pasirodė esąs atidus. Iškart pastebėjo, kad žmona nelaiminga, ir suprato, kodėl. „Mano draugai paprašė iškepti dar neskanautą pyragą, žadėjo šeštadienį užsukti į svečius. Ar nepyksti, kad susitariau tau už nugaros?“ – paklausė iš darbo grįžęs Vytautas. O Gitana nė nepajuto, kad jau ėmė mintyse rikiuoti ingredientus būsimam kepiniui. Ją užplūdo beprotiška energija, ji staiga pasijuto laiminga. O ir vakarienė buvo stulbinanti. Nenuostabu, kad jau po metų Gitana išleido savo išbandytų receptų knygą.
Pasak psichologų, daugelis iš mūsų esame išmokyti atsisakyti mažų malonumų, esą neturime teisės veikti to, kas mums patinka, kas neduoda pajamų. Dažnai manome, kad jei tuo užsiimsime, mylėsime tik save, o juk tai – egoistiška. Daug ką darome dėl kitų, dėl pinigų, o ne dėl mūsų pačių – tiesiog kad būtų malonu.
Moteriški kvepalai
Lituanistė Miglė gimtadienio proga nutarė nusipirkti kvepalų, apie kuriuos seniai svajojo, bet likimas lėmė, kad kosmetikos parduotuvėje ji sutiko giminaitę, kuri prieš kelias dienas maldavo paskolinti pinigų. Miglė jai pasakė jų neturinti. „Maniau, kad mirsiu iš gėdos, atsisakiau Ritai padėti, o štai dabar ketinu paišlaidauti, nusipirkti ne pirmos būtinybės prekę... Iškart prisiminiau, kad dukrai reikia batelių išleistuvėms, vyrui – detalių automobiliui. Ką gi, padėjau flakonėlį atgal į lentyną“, – pasakoja moteris.
Psichologų nuomone, ji be reikalo pasijuto kalta, tarsi padariusi kažką neleistina. Galbūt ir jūs manote, kad neturite teisės nusipirkti kvepalų, nes jie – brangūs? Dar kartą paskaičiuokite, gal pinigų užteks viskam ir kišenės neliks tuščios? Vaikai, vyras, darbas, tėvai, draugai, – panašu, kad nė nemąstydama visą laiką ir uždarbį skiriate jiems. Patikėkite, neprivalote skolinti, nes paprašė giminaitė, ar aukoti malonų vakarą su knyga, nes vyras norėtų sukirsti jūsų iškeptų kotletų. Ką giminaitė, ką vyras pagalvos? Supyks? Nesukite dėl to galvos – giminaitė bei jus mylintis vyras tikrai supras ir gerbs jūsų norus, nuomonę. Svarbiausia – nesijauskite kalta, nesiteisinkite.
Beje, specialistai mums, suaugusiems, pataria pasimokyti iš vaikų – jie tikrai geba viskuo džiaugtis ir kasdien prisigalvoja malonių pramogų, moka svajoti. Be to, jie turi laiko viskam: jie ne tik lanko darželius, mokyklas, būrelius, susitinka su draugais, laksto lauke, spardydami kamuolį, bet ir atranda pačių netikėčiausių dalykų, daug ką išbando – liečia, ragauja, uosto, pažįsta pasaulį.
Džiaugsmas kasdien
Ar galite iškart atsakyti, kas jums teikia kasdienio džiaugsmo? Ne? Nieko nuostabaus. Visiems daug lengviau kalbėti apie dideles svajones: atostogas, kelionę į pietus, namą, automobilį, karjerą, buto renovaciją, liekną figūrą ir pan. Visos jų turime, bet kažin ar tą dieną, kai svajonės išsipildys, pasijusime laimingesnės? O gal atvirkščiai – nusivilsime? Beje, pasak psichologų, retas žmogus prisipažįsta, jog būtent taip nutiko ir jis daugiau nebesvajoja. O štai mažais malonumais nusivilti tiesiog neįmanoma, ir nesvarbu, kad jie trunka vos kelias minutes ar valandą.
Rasa: „Išjungiu mobilųjį telefoną ir pasiėmusi gerą knygą atsigulu į lovą. Svarbiausia – knyga turi būti labai įdomi, tokia, kurios nesinorėtų padėti į šalį. Taip pat užsuku į labai gerą restoraną, pasimėgauju puikiu vynu.“
Greta: „Labai mėgstu vaikštinėti po mišką greta sodybos. Yra kuo pasigrožėti. Štai skruzdės neša už save didesnius spyglius, vorai mezga voratinklius, ant krūmo lapų sustingsta laumžirgis, šviesa mainosi su šešėliu, kai žvelgiu į tolumas.“
Lina: „Saulėtais rudens vakarais mėgstu pasivaikščioti po parką, įsiklausyti, kaip po kojomis čeža gelsvi klevo lapai. Svaigstu iš malonumo, kai nuošalioje pievelėje prigulu ant didelės lapų krūvos. Žiūriu į debesis ir pasijuntu rami, laiminga.“
Aušra: „Patogiai įsitaisau savo dideliame krėsle su knyga rankose arba užsidedu ausines ir niekieno netrukdoma pasiklausau muzikos.“
