Kiekvieną rudens lygiadienį švenčiame Lygės šventę, pabrėždami šiltojo metų sezono pabaigą ir perėjimą į šaltąjį metą. Iš tiesų apie pavasario lygiadienį mes žinome kur kas daugiau, nes tuomet baigiasi žiema, prasideda metų laikas, džiuginantis šviesa, šiluma ir... mažesniu mokesčiu už šildymą. Apie rudens lygiadienį ir su juo susijusias senovės ir dabarties tradicijas „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su Loreta Stoliaroviene, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatore ir šių metų rudens lygiadienio šventės „Saulės dovanos“ režisiere.

Rudens lygiadienis – ypatingas metų laikas. Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, ši diena Lietuvoje nuo seno laikoma švente. Apie jį žinome gana mažai, juk įprastai minime pavasario lygiadienį...

Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Kelių dienų laikas, kai dienos trukmė susilygina su nakties trukme. Nuo šios dienos naktis jau tampa ilgesnė už dieną ir ji toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui (kovo 21 d.), po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Rasų (kai naktis trumpiausia). Seniau žmonės laikotarpį po rudens lygiadienio suvokdavo kaip besibaigiančio senojo laiko ir blankstančios saulės metą. Stebėdami dangaus kūnus, jie suprato, kad Saulė vėl iš naujo užgimsta žiemą, tuomet, kai švenčiamos Kalėdos, o pasibaigus šventėms (po sausio mėn. pirmosios savaitės) dienos pastebimai ilgėja, saulė darosi vis ryškesnė.

Žmonėms buvo svarbūs du rudens lygiadienio šventės aspektai: apeiga dėl blankstančios Saulės ir tuo pat metu Ilgių (Vėlinių laikotarpio) pradžios ir padėka derliaus dievybėms už Žemės padovanotą derlių.

Kokios dabarties tradicijos, susijusios su rudens lygiadienio minėjimu?

Rudens lygiadienį visoje Lietuvoje švenčia senąją baltiškąją kultūrą puoselėjančios bendruomenės. Jų nariai renkasi alkakalniuose, jiems įprastose šventvietėse ir švenčia šį įvykį, atlieka ritualines sutartines, dėkoja Saulei bei Dievui Žemininkui už užaugintą derlių. Rugsėjo 22 d. datuojama Baltų vienybės diena (pagerbiant Saulės mūšį), šiuo metu nemažai Lietuvos miestų ir bendruomenių švenčia ir šią dieną, dažnai sutapatindami ją ir su rudens lygiadieniu.

Ar iš tiesų su rudens lygiadieniu prasideda vėlių metas, kai nebesinori džiaugtis gyvenimu?

Keblu tam šiuolaikiniam žmogui, kuris, norėdamas gerbti Vėlinių tradicijas, ketina perspausti ir nebesidžiaugti gyvenimu. Mano bičiulių rate tokių dar nebuvo. Regis, dabar jau nesureikšminame Ilgių ar Vėlinių ilgo laiko tarpsnio (kaip buvo kadaise), o pagarbą protėvių vėlėms atiduodame tik lapkričio 1-ąją dieną, inspiruoti krikščionių religijos normų. Po rudens lygiadienio pradeda ilgėti nakties metas, o tamsoje, anot mūsų protėvių tikėjimų, veikia vėlės, tai jų metas. Tačiau išmintingas žmogus nuolatos stengdavosi nesupykinti vėlelių, gyventi su jomis darnoje, tai reiškė, kad tamsiuoju paros metu žmogus nesistengia veikti, tai ne jo pasaulis, jis šį laiką skiria poilsiui.

Ar tinka šiuo laikotarpiu linksmintis ir švęsti?

Ar galima linksmintis po rudens lygiadienio? Žinoma, kad galima. Jei esi praktikuojantis krikščionis, laikysiesi advento rimties taisyklių, bet ir šis periodas prasideda tik nuo lapkričio pabaigos. Dabarties metas palankus kiekvienam žmogui, taip, kaip šiandienos rūbų madoje vyrauja gana eklektiškas stilius, taip ir gyvenseną kiekvienas pasirenka kuo patogesnę sau, tinkančią asmeniniams poreikiams patenkinti, stengiamasi tėvų, protėvių kultūros reiškinius prisitaikyti pagal šeimos galimybes ir reikmes. Tai gera nuostata, blogiau būtų, jei savo papročiais visiškai nesidomėtume.

Senovės tradicijos

Jonas Vaiškūnas, etnologas

Kai žmonės dar gyveno gamtoje, rudens lygiadienis buvo svarbiausia rudens šventė, ji buvo susijusi su nuimamu derliumi. Deja, šiandien dauguma žmonių derliaus nebenuima, daržovių ir vaisių nusiperka parduotuvėje, tad doroti ir saugoti gamtos gėrybes tapo antraeiliu dalyku. Taigi daug svarbiau dabar yra pavasarinė šiluma. Matyt, dėl šios priežasties rudens lygiadienis mums nieko nebesako.

Taigi per rudens lygiadienį gyvoji gamta apmiršta. Iki to laiko mūsų protėviams buvo labai svarbu surinkti derlių ir suvežti į aruodus. Žmonės spėdavo, kokia laukia žiema, ar pavyks išlaikyti atsargas, ar užteks jų iki kitų metų sėjos. Tamsus laikotarpis mūsų tradicijose buvo siejamas su mirusiųjų vėlių apsilankymu žemėje, nes būtent tamsoje susitinkama su anapusybe, su mirusiųjų pasauliu. Todėl ir sakome: kai tamsu – vėlu. Prasideda laikas, kai turėsime daugiau bendrauti su tamsos pasauliu, su vėlėmis.

Senovėje derliaus pabaigtuvių proga kaip auka dievams, ypač Perkūnui, kuris visą vasarą siuntė šviesą žemei ir vaisino ją, būdavo aukojamas ožys. Taigi pagrindinės derliaus nuėmimo apeigos buvo padėka dievams už derlių, gyvybę, skalsą, kurią žmonės labai vertino. Šiandien pinigai leidžia tokių momentų nesureikšminti – kai gausi atlyginimą, visko nusipirksi parduotuvėje ir to derliaus nereikės saugoti ar kaupti.

Po lygiadienio keisdavosi ir bendravimas: šviesiuoju metų laiku daugiau būdavo bendraujama su kaimynais, daug platesne bendruomene, o po lygiadienio laikas buvo leidžiamas tik namuose, su šeima. Ypač tai būdavo ryšku per Kūčias, kai būdavo apsėdamas stalas ir gerbiami tik savi mirusieji, daugiau dėmesio skiriama savo šeimai, namams, savo pačių vidiniam pasauliui. Taip pat tai – vidinio susikaupimo, akistatos su anapusybe, mirusiųjų pasaulių metas, trunkantis iki pat pavasario lygiadienio, kai pagaliau šviesa persvers tamsą ir vėl tapsime laukų žmonėmis, bendraujančiais su kaimynais.