Šiandien lietuvių kalba yra oficiali valstybinė, ją gina įstatymas. Mūsų kalba lyg ir apsaugota nuo išnykimo, svetimų įtakų. Atrodė, kad tie baisūs laikai, kai carinė Rusija draudė pavergtiems lietuviams rašyti gimtąja kalba lotyniškomis raidėmis, ar sovietų okupacija, pavertusi lietuvių kalbą antrarūše mūsų žmonių bendravimo priemone, jau praeitis ir niekada nebegrįš. Ar tikrai? Kada prasidėjo lietuvių kalbos diskriminacija? Kodėl mūsų kilmingi protėviai, didieji kunigaikščiai greitai perimdavo svetimųjų, net ir nugalėtų, kalbą?

Dvaras kalbėjo rusiškai

Nepagarbos lietuvių kalbai šaknys gilesnės. Garsus politikas, sostinės vadovas, buvęs teisingumo ministras nepaiso Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo. Į mero nurodymu Vilniaus Lukiškių aikštėje iš smėlio supiltą paplūdimį kviečia užrašas darkyta anglų kalba. Net didžiausio valstybės pakilimo laikais, dar iki unijos su Lenkija, lietuvių kalba niekada nebuvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) oficiali kalba. Manoma, kad didžiojo kunigaikščio Algirdo, kurio antroji žmona Julijona buvo rusė, dvaras kalbėjo rusiškai. 1506 m. mirė paskutinis Lietuvos valdovas, mokėjęs lietuviškai, – Aleksandras.

Ir Vytauto Didžiojo imperijos iki Juodosios jūros valstybinė kalba buvo ne lietuvių.

Per vėlai apsikrikštijome

„Senųjų laikų svetimkalbystę reikėtų vertinti kitaip. Raštas visas Europos šalis pasiekdavo kartu su krikščionybe. Mes apsikrikštijome vieni iš paskutiniųjų. Per vėlai Vilniuje įsteigtas universitetas. Turėjo atsirasti dar Vytauto Didžiojo laikais.

Štai pirmasis Lenkijoje ir vienas seniausių Vidurio Europoje Krokuvos Jogailos universitetas atidarytas 1364 m. (iš pradžių pavadintas Studium Generale, vėliau Krokuvos akademija, Karališkąja vyriausiaja mokykla, Krokuvos universitetu, dabartinį pavadinimą gavo 1817 m.)“, – apie ankstyvąsias lietuvių kalbos nuvertinimo priežastis „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

Teko sugalvoti naujadarus

Lietuvių kalba ėmė atsigauti tik XIX a. prasidėjus tautiniam atgimimui iš pradžių Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, vėliau „aušrininkų“ ir „varpininkų“ pastangomis. Kalbininkams (Kazimierui Būgai, Jonui Jablonskiui) teko ją kone iš naujo sukurti. Daugelio daiktų, kurių nebuvo viduramžiais, pavadinimus reikėjo sugalvoti. Neretai jie buvo pažodžiui išversti iš svetimų kalbų. Pavyzdžiui, J. Jablonskio pasiūlytieji žodžiai „atvirukas“, „praeitis“. Į literatūrinę norminę lietuvių kalbą buvo įtraukti net akivaizdūs barbarizmai, skoliniai iš slavų kalbų (grybas, baravykas), nors patys turėjome skambių tarmiškų žodelių (kremblys, tikrinis) svetimybėms pakeisti. Valstybinės kalbos statusą pirmą kartą istorijoje mūsų graži, daininga šnekta gavo 1922 metais. Nepriklausomos Lietuvos Steigiamasis Seimas į Konstituciją įrašė: „Valstybės kalba – lietuvių.“

Apsikaišę svetimomis plunksnomis

„Sovietmečiu pasiaukojamai gynėme savo kalbą. Dabar jai apsaugoti sudėti visi saugikliai. Valstybinė kalbos inspekcija griežtai baudžia Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pažeidėjus. Kai Lukiškių aikštėje atsirado keistasis „paminklas“, inspekcija perspėjo Vilniaus merą ir miesto savivaldybės administraciją, kad į paplūdimį kviečiantys užrašai „Open beach“ ir „Sharks. No swimming“ pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnį. Už tai Vilniaus merui ir miesto savivaldybės administracijai gresia 90–170 eurų bauda. Bet nemažėja bandančiųjų laužyti įstatymą. Per 30 Nepriklausomybės metų išaugo karta, nepatyrusi sovietų okupacijos. Jaunimas puikiai kalba angliškai, kaip vyresnieji – rusiškai. Jaunieji, apsikaišę svetimomis plunksnomis, įsivaizduoja, kad yra madingi“, – teigė A. Antanaitis.

Netikrų vertybių laikotarpis

Pasak Lietuvių kalbos komisijos vadovo, dabar atėjo netikrų „vertybių“, visiškai nebūdingų klasikinei vakarietiškai demokratijai, beždžioniavimo laikotarpis. „Nepaisyti tėvų, senelių tradicijų vaikinus ir merginas, abiturientus ir studentus kursto Vilniaus centrą taip nežmoniškai, bet kitoniškai apipavidalinęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir jo bendramintė Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Tikiu, kad

bręsdamas jaunimas susiprotės ir supras – atsiverti pasauliui, prisistatyti jam reikia lietuviškai. Anglų kalba nieko nenustebinsi. Indijos sostinėje Naujajame Delyje kiekvienas elgeta išmaldos prašo angliškai, ant šaligatvių įsitaisę batų valytojai ir kojomis minamų taksi vežimėlių vairuotojai (rikšos) gerai moka šią kalbą“, – aiškino A. Antanaitis.

Ne visi bajorai sulenkėjo

Istorikas Tomas Baranauskas „Ūkininko patarėją“ patikino, kad viduramžiais jokioje Europos šalyje nebuvo oficialios kalbos. Ši sąvoka atsirado maždaug XVIII amžiuje.

„Senojoje Europoje stipri buvo rašto tradicija. Raštininkai, mokyti žmonės, dažniausiai vienuoliai, ant pergamentų iš gyvulių odos dailiai parašydavo savo šeimininkų, beraščių didikų ir karalių oficialius dokumentus, laiškus kitų valstybių valdovams. Dažniausiai lotyniškai. Kaip rašė, taip ir kalbėjo. Lenkų diduomenė dar XIV–XV a. tarpusavyje bendravo lotyniškai. Lenkų kalba tada nebuvo svarbi. Lietuvybės pozicijos praėjo silpnėti XVI amžiuje. Valstybės elitas pamažu lenkėjo. Į valstybės vietą, kuri turėjo priklausyti lietuvių kalbai, įsibrovė lenkų kalba. Bet ne visi ir tada buvo polonofilai. Bajoras, katalikų kunigas Mikalojus Daukša, 1599 m. išleistoje savo verstinėje knygoje „Postilė“ kreipėsi į skaitytojus: „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą“, – priminė T. Baranauskas.

Centre visi kalbėjo lietuviškai

Pasak istoriko, Mindaugo karalystė neabejotinai buvo lietuviška. „Tada dar nedaug rusiškų, slaviškų žemių buvome prisijungę. Iki Vytauto mirties Lietuvos centre, Žemaitijoje, etninėse žemėse visi, nuo sritinių kunigaikščių iki valstiečių – kalbėjo lietuviškai. Dalis Vytauto tarnų buvo lenkai, bet mūsiškiai nė negalvojo taikstytis prie jų. Per Europos monarchų suvažiavimą 1429 m. sausį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste Lucke (Vakarų Ukraina) buvo aptariamas ir Vytauto karūnavimas. Vytautas Didysis lietuviškai paprašė Šventosios Romos imperijos valdovo Zigmanto Liuksemburgiečio neskubėti“, – pabrėžė T. Baranauskas.

Pavaldinių kalba valdovų nedomino

Istoriko, tinklaraštininko, visuomenininko T. Baranausko teigimu, ne kunigaikštienė Julijona sprendė, kaip Algirdas turi krikštyti savo vaikus.

„Rytuose gimę didžiojo kunigaikščio sūnūs gavo graikiškus ir slaviškus vardus, šiandieninės Lietuvos teritorijoje pasaulį išvydusieji – baltiškus. Aišku, kartu su krikščioniškais. Pavaldinių kalba jokio poveikio valdovų žodynui, leksikonui nedarė. Gal tik rusiškas LDK žemes valdę kunigaikščiai ilgainiui imdavo laikytis vietinių papročių. Tik XVII–XVIII a. lenkų kalba Abiejų tautų respublikoje tapo valstybine. Bet per 1794 m. sukilimą prieš Rusijos imperiją generolo Tado Kosciuškos sukilėlių kariuomenės vadai raginimus prisidėti LDK visuomenei rašė ir lietuviškai“, – gausybę istorijos faktų pateikė T. Baranauskas.

Didelis išbandymas kiekvienai tautai

Prof. dr. Eugenijus JOVAIŠA

^{Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas}

Dar iki Liublino unijos Lietuvos didikai, valdovai nejautė pareigos, nematė reikalo savo vaikus auklėti lietuviškai. Vytautas Didysis net savo vienintelį vaiką – dukrą Sofiją ramia, neskaudama širdimi išleido už Maskvos, kuri jau tada pradėjo galąsti dantis į Lietuvą, kunigaikščio Vasilijaus I. Sofija Vytautaitė Maskvoje visiškai nutolo nuo savo tautos, ėmė uoliai tarnauti savo naujajai šaliai. Dabar Sofija yra Rusijos „nacionalinė vertybė“. Vytautaitės palaikai kartu su kitų Rusijos carienių ir caraičių kauleliais ilsisi Kremliaus Arkangelo cerkvėje.

Nei Vytauto, nei Jogailos, net patrioto Kęstučio laikais niekas lietuvių kalbos per daug nevertino. O kai buvo sudaryta unija su lenkais, motinų, protėvių kalbą dvarai labai lengvai iškeitė į lenkų kalbą, kad galėtų toliau sėkmingai valdyti. XVIII amžiuje svetimkalbiais didikais pasekė ir smulkioji bajorija, šlėktos.

Kai agresyvieji kaimynai pradėjo dalytis Lietuvą ir galiausiai ją okupavo, lietuvių kalba galutinai išvaryta iš viešojo gyvenimo į pogrindį. Polonizaciją pakeitė rusifikacija.

XX a. atgauta laisvė suteikė lietuviams valstybinę kalbą. Bet nepriklausomybė yra ir didelis išbandymas kiekvienai tautai. Neteisingai suvokta laisvė gali padaryti baisių dalykų.

Paplūdimys istorinėje aikštėje – patyčia iš pačios laisvės. Niekaip negaliu suprasti, niekada nepateisinčiau Vilniaus mero poelgio. Politinis nesubrendimas.

R. Šimašiaus iniciatyva turi susidomėti ne tik kalbos inspekcija, bet ir Sveikatos apsaugos ministerija. Juk toje smėlio dėžėje, kurioje ne tik žmonės kaitinasi, bet ir palaidi šunys laksto, gamtinius reikalus ten pat atlieka, gali veistis pavojingiausios bakterijos, net ir koronavirusas.

Kiekvienas lietuvis turi sąžiningai paklausti savęs: kas aš ir kodėl turiu būti dėkingas gimtajai kalbai, kad toks esu?

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS