Klebonas Jonas Morkvėnas

Rugpjūčio 9 d. pirmąsias sekmadienio šv. Mišias Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje aukojo naujasis klebonas Jonas Morkvėnas. Susipažinti su parapija, jos bendruomene, ūkio reikalais neužteks ir pusmečio – įsitikinęs naujasis klebonas, todėl kalbamės apie pirmuosius įspūdžius Biržuose, užsimename apie 25 metus be Biržų, pasirinkimą…

– Esate Biržų krašto žmogus, beveik prieš 15 metų Biržų bažnyčioje buvo Jūsų primicijos – aukojote pirmąsias šv. Mišias. Tad šį paskyrimą į Biržų parapiją galima vadinti ir grįžimu…

– Gyvenome Geidžiūnuose, nuo penktos klasės mokiausi Biržuose, 1995 metais baigiau Biržų „Aušros“ vidurinę mokyklą. Kaip klierikas praktikos Biržuose neturėjau.
Įšventintas į diakonus buvau paskirtas į Anykščius, o po kunigo šventimų primicijoms pasirinkau Biržus. Čia buvo savas kraštas, daug pažįstamų žmonių. Be to, buvo gruodis, šalta, norėjosi erdvės šventei. Po primicijų grįžau į Anykščius vikaru. Po to – penkeri metai Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Panevėžyje, o iš jos – 8 metai Karsakiškyje. Pirmoji klebonystės vieta.

– O kelias į kunigo tarnystę? Tiesus ar su abejonėmis?

– Tai nebuvo staigi mintis. Mąstyti apie kunigų seminariją pradėjau gal nuo aštuntos klasės. Kai reikėjo rašyti rašinį apie tai, kokią profesiją rinksiesi, parašiau, gal kiek su ironija: arba kunigų seminarija, arba medicina. Baigdamas vidurinę daug svarsčiau. Biržų parapijoje tuo metu tarnavo jėzuitai, nemažai su jais bendravau, ir su kunigu J. Kazėnu, ir su a. a. Mažeika… Nebuvau apsisprendęs, o kažkuris iš kunigų pasakė: jeigu bus tau duota, niekur neprapuls… Tuoj po vidurinės į seminariją nestojau. Baigiau turizmo vadybą, ir labai natūraliai viskas susidėliojo. Pasitvirtino patarimas: jei tavo, neprapuls.

Neprapuolė noras rinktis kunigo kelią, tik sustiprėjo, todėl įstojau į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Pirmame kurse nebuvo nė vieno, atėjusio tiesiai iš vidurinės mokyklos. Visi buvome baigę kažkokius mokslus, turintys kitokios patirties. Labai skirtingo amžiaus pirmakursiai: nuo 22 iki 30 metų.

– Minėjote, kad kelią į kunigo tarnystę Jums padėjo atrasti kunigai jėzuitai. O daugiau autoritetų buvo?

– Buvo. Buvo toks labai šventas senelis kunigas Skardinskas Geidžiūnų bažnyčioje, vėliau jis buvo iškeltas į Surdegį. Tėvai nebuvo ypatingai uolūs bažnyčios žmonės, negalėčiau sakyti, kad jie svajojo apie sūnų kunigą. Mano pasirinkimo neskubėjo vertinti – nei girti, nei prieštarauti. Leido spręsti pačiam.
Pasirinkimu tikrai nenusivyliau, o abejonių, ar tinkamai atlikau savo kaip kunigo pareigą, ar viską pavyko padaryti, būna. Kaip ir kiekvienoje srityje – atsiranda klausimų už ir prieš… Bet teigiamų dalykų yra daugiau.

– Biržai – jau ketvirta Jūsų tarnystės vieta. Parapijose paliekate kažką brangaus. Ar nėra sunku palikti žmones, keltis į naują vietą?

– Viskas natūraliai… Būdamas vikaru žinai, kad tavo tarnystė vienoje ar kitoje parapijoje gali trukti ir mėnesį, ir kelerius metus, o klebonu – apie 7 metus. Todėl taip viską ir susidėlioji… Sulauki paskyrimo ir keliauji į naują vietą, pas naujus žmones, jiems tarnauji.

– Ar skiriasi skirtingų parapijų žmonės?

– Labai skiriasi. Gal charakteris susiformuoja pagal kraštovaizdį? Anykštėnams kažkada sakiau pamokslą pagal „Anykščių šilelį“ ir užsiminiau, kad šilelio puikybė sulindo į pačius anykštėnus: kalvota vietovė, nežino, ką veikia kaimynas, norisi apkalbėti, nepasitikėti… Biržuose – žemė gera, turtinga, bet sunki, tad ir žmonės yra sudėtingi ir sunkūs, sunkiau rasti kalbą, įgyti pasitikėjimą… Bet ir aš iš šios žemės esu kilęs. Panevėžys – kad ir sumažėjęs, bet miestas, jaunatviškesnis. Karsakiškiui jaučiu daug meilės, sentimentų, nes ten buvo pirma klebonystė… Bet keliauji ten, kur esi paskirtas.

– Biržai turi dar vieną išskirtinumą – krikščioniškų konfesijų įvairovė, ekumeninis bendravimas. Savo pirmajame pamoksle pasveikinote ir kitų konfesijų bendruomenes…

– Biržai – kraštas, kur realiai negalioja kai kurios katalikų bažnyčios normos santuokose. Jei laimini mišrią santuoką, negali reikalauti, kad vaikai būtų auklėjami pagal katalikų bažnyčios reikalavimus. Tėvai pasirinks savaip: mergaites krikštys ir auklės pagal motinos konfesiją, berniukus – pagal tėvo… O ekumeniniai dalykai man nėra naujiena. Panevėžyje, be jau žinomos ekumeninės savaitės, švęsdavome ekumenines Sekmines kažkurioje viešoje miesto erdvėje. Sekminės – šventė, kuri labiausiai vienija visas krikščioniškas konfesijas. Norėčiau, kad tokia Sekminių šventė taptų ir Biržų tradicija.

– Jau susipažinote su bažnyčios bendruomene, kurioje yra nemažai narelių, grupelių… Ar stipri Jums atrodo mūsų bažnyčios bendruomenė?

– Labai džiaugiuos, kad yra daug grupelių, žmonės susirenka, tik atsiranda kitas lūkestis: žmonės, kurie dalyvauja, dalyvauja visur, o naujus prikalbinti sudėtinga. Ypač jaunesnius. Čia ir vikaras Normundas turi minčių.

Norėtųsi, kad visame bažnyčios gyvenime aktyviau dalyvautų jaunos šeimos, jauni, jau įsikūrę Biržuose žmonės. Jų mažiausiai matome bažnyčioje.
Gal paauglius, mokinius lengviau pritraukti į bažnyčią, bet… Jie baigia mokyklas, išvyksta, kiti jaunesnieji kartais net nespėja perimti tos bendrystės, prigyti, susigyventi. Mes su pavydu žiūrime į aktyvias jaunatviškas Vilniaus, Kauno bažnyčių bendruomenes, bet pusė jų – žmonės, užaugę mažesnių miestų bažnyčiose. Išvykę studijuoti jie ieško savo vietos didmiesčių bažnyčiose.

– Jei lygintume Atgimimo laikų bažnyčią ir šiandieną, atrodo, kad bažnyčia tuštėja…

– Šiandieninis žmogus turi daugybę galimybių gauti informaciją, pramogas, rinktis. Jau nėra to dvasinio alkio, kuris buvo po 1991-ųjų, kai žmonės grįžo į bažnyčias, kai labai norėjo viską matyti, išgirsti, sekti, o informacijos trūko. Jau spėjau apsilankyti keliuose renginiuose Biržų pilyje, kitur. Nėra daug žmonių. Gal žmogui, ypač – jaunam, norisi kažko ypatingo, nors kartais paprasti dalykai duoda kur kas daugiau nei pompastiški. Tas pats ir bažnyčioje. O pakviesti šiandieninį žmogų į bažnyčią nėra paprasta. Gal bažnyčioje svarbiausias bendravimo santykis, dvasinė bendrystė, kurios kitur negausi?

– Ar lengva kunigui atlikti savo misiją: bendrauti, išklausyti, patarti klystančiam, nusivylusiam?

– Labai skirtingos situacijos būna. Kartais žmogus nori tik būti išklausytas, išgirstas. Džiugiais dalykais retas nori dalintis su kunigu. Dažniau – skaudžiais. O kaip rasti tinkamus žodžius motinai, laidojančiai vaiką? Gali „nusikalti“ standartines frazes, bet žmogui jų nereikia. Kartais svarbiausia yra žmogiškai kalbėti ir būti šalia.

– Klebonas – ne tik dvasinis bendravimas. Turi būti ir ūkvedys. Ar neslegia šios pareigos?

– Pats didžiausias džiaugsmas būti vikaru: ir žmonės myli, ir ūkinių rūpesčių nėra. Nereikia niekam kalbėti, kad pinigų trūksta, kad darbai laukia… Klebono pareigos – tai nauji galvos skausmai…

– O Biržuose dėl ko šiuo metu suskaudo galva?

– Prieš porą savaičių sužinojau, kad neskamba didysis bažnyčios varpas, jau dveji metai tyli. Paprašiau, kad varpų remontininkai parengtų mūsų varpo sutvarkymo sąmatą, nes antrasis varpas jau nėra patikimas, ir jį reikia tvarkyti. Pasirodo, didžiajam varpui sutvarkyti reikia 9 tūkstančių eurų. Ir skauda galva – iš kur tuos tūkstančius paimti? Yra ir daugiau rūpesčių… Pastatai. Dar metai, dveji, ir dabartiniai parapijos namai, Carito patalpos, taps avariniai. Visi pastatai prašosi remonto. Klebonija irgi tik iš išorės graži, o vidus gyventi kunigams nepritaikytas. O garažai? Didelė bėda tai, kad visi bažnyčios pastatai yra paveldo zonoje. Taip ir nežinai, ar tu kunigauji, ar ūkvedžiauji…

– Linkėjimas naujiesiems parapijiečiams…

– Linkiu, kad parapija būtų tie žmonės, kurie norėtų vienas kitą matyti ne tik atėję į bažnyčią. Ir melsdamiesi, ir susitikę gatvėje norėtų pasisveikinti, kad būtų bendruomenė ne tik maldos, bet ir darbų, kasdienybės metu.
– Ačiū už pokalbį.

Aurelija Butvilaitė