Mažuose miesteliuose avarijos įvyksta rečiau, bet jos yra skaudesnės. Kai eismo intensyvumas mažas, sumažėja tiek vairuotojų, tiek pėsčiųjų budrumas – nedideliuose miesteliuose kasmet nutinka po kelis eismo įvykius, kuriuose žūva vaikai. Todėl būtent nedidelių miestelių gyventojai ir pedagogai turėtų rimčiau paruošti savo vaikus mokslo metų pradžiai, – įsitikinę saugaus eismo specialistai.

Telefonus – į šalį

„Didmiesčiuose rugsėjo pirmąją savaitę yra įprasta organizuoti įvairias priemones, prie perėjų budi pareigūnai ar savanoriai, o miesteliuose visi tarsi viską žino ir į eismo saugumą numoja ranka“, – sako Vidmantas Pumputis, Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento Saugaus eismo skyriaus vedėjas.

Jo manymu, vairuotojai, važiuodami net ir gerai pažįstamomis gatvėmis, rugsėjo mėnesį turėtų lėtinti greitį, o pedagogai ir tėvai – dar kartą vaikams priminti pagrindinius saugumo principus gatvėje.

„Galbūt tėvai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vaikai prie gatvių nežaistų, o pereitų gatvę tik ten, kur saugu, nes būtent mažuose miesteliuose įvyksta daugiau skaudžių nelaimių“, – sako pašnekovas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad artėjant naujiems mokslo metams tiek vairuotojai, tiek pėstieji turėtų mobiliuosius telefonus padėti į šalį, kai vairuoja ar eina per gatvę.

Draudimo bendrovės „Gjensidige“ žalų vadovės Baltijos šalims Viktorijos Katilienės teigimu, jaunimas nebeįsivaizduoja gyvenimo be išmaniųjų telefonų, todėl net ir eidami gatve yra mažiau linkę rūpintis saugumu ar paisyti kelių eismo taisyklių.

„Prasidedant naujiems mokslo metams, tėvai turėtų priminti atžaloms, jog išmanusis telefonas gatvėse – ne pagalbininkas, o papildomas rizikos veiksnys. Dažnai tenka matyti mokinukus, žengiančius į važiuojamąją dalį ir nepakeliančius akių nuo ekrano, toks elgesys – išties rizikingas“, – sakė draudimo bendrovės atstovė.

Ji akcentuoja, kad nuo mažumės turime vaikus mokyti per gatvę eiti tik įsitikinus saugumu. Ir tai apima ne vien mūsų regos lauką, bet ir tai, ką girdime.

„Dažnas paauglys eidamas gatve klausosi muzikos, todėl jis ne tik nemato, bet ir negirdi atvažiuojančios transporto priemonės, taip dar labiau rizikuodamas gyvybe. Tą patį galima pasakyti apie jaunus žmones, bėgiojančius ar kitaip sportuojančius miesto gatvėse. Klausydamiesi muzikos ausinėse ar taip kalbėdami telefonu, jie rizikuoja nepastebėti kliūties“, – sakė draudikė.

Skiriasi 10 kartų

Taip pat vaikus reikėtų vežti tik specialiai tam skirtose vaikiškose kėdutėse. Policijos pareigūnų teigimu, absoliuti dauguma vaikų yra tinkamai vežiojami miestuose, bet provincijoje vis dar įprastas atsainus požiūris – čia neilgai ir netoli pavažiuosime, apsieisime ir be kėdučių.

Tuo tarpu miestuose dažnai net patys vaikai reikalauja, kad būtų vežami kėdutėse. Per pastaruosius keletą metų požiūris į vaikų kėdutes labai pasikeitęs ir mažai kas įsivaizduoja važiavimą be jų.

Pasak V.Pumpučio, šiais metais buvo keli mirtini įvykiai, kai žuvo vaikai, kurie buvo neprisegti saugos diržais.

„Galbūt tokie atvejai nėra plačiau viešinami, nes tai pernelyg jautri tema, tačiau faktai tokie – vaikai buvo visai neprisegti. Suaugęs smūgį į sėdynę atlaiko lengviau, bet vaikas, kuris yra gležnesnis, smūgio metu sužalojamas gerokai sunkiau,“ – sako pašnekovas.

Vaikiškų kėdučių kainos, priklausomai nuo jų konstrukcijos, gamintojo, vaiko svorio, ūgio ir amžiaus kategorijų bei daugelio kitų veiksnių gali skirtis maždaug 10 kartų. Pačios paprasčiausios ir pigiausios kainuoja apie 40 eurų, o brangiausių kaina nesunkiai perkopia ir 400 eurų ribą.

Daugiausia nuperkama vidutinio kainų lygio kėdučių, kainuojančių 150–200 eurų.

Beje, renkantis vaikišką kėdutę, verta išsamiai pasidomėti ne tik paties gamintojo istorija ir jo gaminamų kėdučių vertinimu, bet ir papildomais dalykais. Pavyzdžiui, kai kurie kėdučių gamintojai siūlo nemokamą savo gaminių draudimą – t. y. jeigu automobilis su jų kėdute pateko į eismo įvykį (po kurio kėdutė atrodo vizualiai nepatyrusi jokių pažeidimų), gamintojas kompensuoja naujos tokios pat kėdutės įsigijimą.

Pasitiki ADAC testais

Pirkdami atžalai pirmąją kėdutę, tėvai paprastai jau būna išanalizavę jų saugumo testų rezultatus ir apytiksles kainas. Lietuviai labiausiai pasitiki Vokietijos vairuotojų sąjungos (ADAC) atliekamų testų rezultatais. Pasitikėjimą kelia ne tik vokiškas racionalumas ir griežta tvarka, bet ir tai, jog kiekvienas rimtas kėdučių gamintojas siekia, kad jo gaminiai būtų išbandyti ADAC laboratorijoje – palankūs įvertinimai leidžia gerokai drąsiau žengti į rinką.

Svarbiausia, rinkitės saugos kėdutę, kuri būtų tinkama jūsų vaiko svoriui ir ūgiui. Amžius nėra taip svarbu. Mat viena dažnesnių klaidų, kurias daro tėvai, – kėdutes renkasi pagal vaiko svorį ir amžių, bet ne ūgį. Vaikai yra labai skirtingi – vienas aukštesnis, kitas žemesnis. Todėl ir kėdutę reikėtų rinktis tokią, kuri geriausiai atitinka vaiko sudėjimą, – kaip drabužį.

Kita itin svarbi kėdutės charakteristika – jos saugumo lygis. Visose Europos Sąjungos šalyse legaliai parduodamos automobilinės kėdutės turi atitikti bent žemiausius privalomų Europoje ECE 44-04 bandymų rezultatus. Kad kėdutės modelis sėkmingai išlaikė ECE 44-04 bandymus, ženklina ant jo esanti oranžinės spalvos žyma, kurioje nurodytas modelio pavadinimas, gamintojas ir unikalus numeris.

Tačiau būtina pažymėti, kad ECE 44-04 bandymai užtikrina tik reikalingą minimalų automobilinių kėdučių saugos lygį, bet anaiptol negarantuoja pakankamo saugumo avarijos atveju. Todėl nustatyti realų vaikiškos kėdutės apsaugos lygį galima tik atliekant nepriklausomus saugumo bandymus.

Rimčiausiai vertinamų ADAC bandymų metu kėdutės testuojamos atliekant priekinį ir šoninį smūgius ir vertinant kitus parametrus: fiksavimo paprastumą ir patikimumą, patogumą, aptarnavimo paprastumą, pavojingų medžiagų naudojimą ir pan. Susumavus visus šiuos duomenis, nustatomas bendras vertinimas. ADAC ekspertai primygtinai rekomenduoja naudoti tik tas kėdutes, kurios buvo įvertintos geriau negu patenkinamai.

Net ir geriausia kėdutė neišgelbės avarijos atveju, jeigu ji bus netinkamai pritvirtinta automobilyje arba visai nepritvirtinta. JAV nacionalinės saugaus eismo administracijos atlikti tyrimai parodė, kad pagrindinės klaidos vežant vaikus yra netinkamas kėdučių tvirtinimas mašinose arba pernelyg laisvas tvirtinimas. Verta prisiminti, kad tinkamai pritvirtinta kėdutė nejudės daugiau nei 2,5–3 cm į priekį ar bet kurią kitą pusę. Jei kėdutė juda daugiau, vadinasi, ji pritvirtinta netinkamai – reikia bandyti iš naujo.

Skubėti neverta

Neskubėkite pirkti pirmos pasitaikiusios automobilinės saugos priemonės. Apsilankykite keliose parduotuvėse, panaršykite gamintojų internetinėse svetainėse, pasitarkite su tėvais, jau naudojančiais automobilinę kėdutę.

Be to, apgalvokite, kaip dažnai ją teks išimti iš automobilio. Jeigu ji bus nuolat išimama iš automobilio, tada rinkitės mažesnio svorio, kompaktiškesnę kėdutę. Jei dažnai ir ilgai keliaujate, pirkite tokią kėdutę, kurioje vaikas jaustųsi patogiai ilgesnį laiką ir galėtų miegoti (numatytos kelios nugarėlės nulenkimo padėtys).

Patartina kuo ilgiau vežioti vaikus kėdutėse, kurios tvirtinamos nugara važiavimo kryptimi, nes tokia konstrukcija laikoma saugiausia. Ypač tai aktualu vežiojant mažylius, kurie sveria mažiau nei 9 kg arba dar nesėdi be suaugusiojo pagalbos. Tokiu atveju tikrai nepatartina vežioti saugos kėdutėje, tvirtinamoje veidu į priekį.

Vaiko saugos kėdutę patartina keisti tuomet, kai jo svoris tampa per didelis arba jo galva iškyla aukščiau už kėdutės nugarėlę.

Gyvenime – trys kėdutės

Skaičiuojama, kad vaikas nuo gimimo turi išaugti tris kėdutes – tik tuomet jis vežiojamas jo ūgiui ir svoriui labiausiai pritaikytose kėdutėse ir būna geriausiai apsaugotas.

Pirmoji kėdutė – nuo gimimo iki, pavyzdžiui, 13 kg ar 15 mėn.

Antroji – nuo 9 kg arba nuo 60 cm ūgio, trečioji – nuo 100 iki 150 cm ūgio. Išaugęs trečią kėdutę, vaikas paprastai jau pasiekia tą ribą, kai gali keliauti automobiliu be papildomų priemonių arba su sėdynės paaukštinimu.

Tėvai kartais daro klaidą įsigydami universalias kėdutes, kurios teoriškai turėtų tikti nuo tada, kai vaikas pradeda sėdėti, iki tada, kai jas išauga. Tačiau, specialistų nuomone, universalios kėdutės, kurios skirtos vaikams nuo 9 iki 36 kg, arba nuo 61 iki 150 cm ūgio, paprastai nėra tinkamos nei mažiems, nei jau paaugusiems vaikams.