Slenkančiam svarbiausio mūsų šalies simbolio Gedimino kalno šlaitui reikia skubios ir rimtos pagalbos. Šiuo metu kalami mediniai kuolai šlaitui sutvirtinti tėra tik problemos sprendimo imitavimas. Įdomu, ar taip savo iškiliausius objektus gelbsti kalnuose įsikūrusios civilizuotos Europos valstybės, ar jos nuošliaužas taip pat ramsto mediniais kuolais?

Griūvantys šlaitai

Dėl lietaus ir staigaus atlydžio nuslinkęs Gedimino pilies kalno šiaurinio šlaito paviršinis sluoksnis sukėlė šaršalą, tačiau ar pagaliau bus imtasi rimtesnių darbų – dar neaišku. Istorija – pati geriausia mokytoja. Griūvantys šlaitai šimtmečius vertė nerimauti Vilniaus miesto gyventojus. Trijų kryžių, Bekešo, Stalo kalnai ne kartą grasino miestiečių gerovei. O Gedimino kalnas jau yra pareikalavęs ir aukų. Geriausiai mums žinomas istoriniuose šaltiniuose 1396 m. aprašytas tragiškas įvykis, kai nuo vakarinio Gedimino kalno šlaito nuslinkusi nuošliauža sugriovė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus ir nusinešė net 15 žmonių gyvybes. Pasakojama, kad kartu su žuvusiais tarnais žemės palaidojusios ir neįkainojamas brangenybes. Šiam šlaitui sutvirtinti XVI a. buvo įrengta atraminė siena, o štai XXI a. kol kas nesugalvota pažangių problemos sprendimo būdų. Gedimino kalno šlaitą specialistams tenka tvirtinti nuolat. 1996-aisiais kalne atsivėrė 18 m ilgio griova. Po metų nušliaužė dalis šlaito prie gynybinės sienos, dabar slenka šiaurinė dalis.

15min. nuotr.

Kenkia lankytojai, bunkeriai ir funikulierius

Archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Gintautas Zabiela pripažįsta: Gedimino kalno problema iš tiesų egzistuoja, ji nuolat nagrinėjama. „Reljefas šiose miesto vietose dar tik formuojasi, todėl teks nuolat tvirtinti kalnų šlaitus“, – teigė jis. Istorikas priminė audras, kilusias dėl kertamų šlaituose medžių. G.Zabiela šiandien pripažįsta, kad tai buvo geras sprendimas, kuris leido išspręsti kelias problemas: sutvarkyti kalno erozijos šaltinius, suformuoti žolinę dangą, padedančią apsaugoti šlaitus, taip pat atkurti istorinį vaizdą. „Juk iki pat XIX a. pabaigos Gedimino kalnas buvo plikas, yra išlikusių tai liudijančių nuotraukų, – pasakojo G.Zabiela. – Tačiau pripažinkime, kad buvo padaryta ir klaidų, tarkim, pastatytas funikulierius. Jam judant kylanti vibracija kenkia kalnui.“

Pasak jo, dabar susidariusiai trapiai reljefo pusiausvyrai ir kalnų šlaitams kenkia ir lankytojai, kurie pasijunta alpinistais kabarodamiesi šlaitais. Vienas žmogus, kopdamas kalno šlaitu, gali nustumti žemyn apie pusę sunkvežimio žemių.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus poskyrio vedėjas Vitas Karčiauskas patikino: „Šiuo atveju nuošliauža nedidelė, paviršinė. Šiaurinė kalno pusė buvo mažiausiai tvarkyta, todėl turime rezultatą. Kalnui labai pakenkė ir Antrojo pasaulinio karo metais įrengti vokiečių bunkeriai.“ Apie juos V.Karčiauskui pasakojęs ir Antanas Pilypaitis, buvęs Paminklų restauravimo instituto vyriausiasis architektas, kuris savo akimis matė, kaip bunkeriai buvo užpilti. Tai buvo padaryta per vieną naktį, todėl tikriausiai buvo užpilti tik įėjimai, o tuštumos liko. V.Karčiauskas teigė nematantis didelės tragedijos, kad paviršinis sluoksnis nučiuožė žemyn. Pasak jo, kalną būtina tvirtinti iš esmės: „Manau, tai ir bus daroma.“

Aukštutinės pilies atkūrimas

Yra dar vienas aspektas, dėl kurio daugelio žmonių akys krypsta į Gedimino kalną. Prieš kelerius metus iškilę karštomis diskusijomis apipinti Valdovų rūmai suteikė viltį vilniečiams ant Gedimino kalno pamatyti atstatytą Aukštutinę pilį. Kalboms pagrindo davė ir grupė „Antis“ , palinkėjusi atkurti klestinčią tvirtovę iki Vilniaus jubiliejaus 2023-iaisiais.

Beje, dar prieš keletą metų ir patys paminklosaugininkai ragino miestiečius pareikšti mintis – atstatyti ar ne kažkada ant kalno stovėjusią pilį su trimis bokštais. Manoma, kad ji nukentėjo karo su Maskva metu 1655–1661m. ir nuo to laiko nebuvo atstatyta.

Sostinės projektavimo ir restauravimo įstaigose yra sukurti trys pilies atstatymo projektai. Pirmajame projekte siūloma grąžinti romantiškų griuvėsių vaizdą, matomą XIX a. pabaigos nuotraukose. Antrasis projektas siūlo išsaugoti dabartinę rūmų apimtį, pašalinti suirusias, skylėtas plytas ir nekokybiškus mūrus. Trečiajame projekte atkuriamas menamas pilies siluetas. Ant išlikusių sienų siūloma išmūryti plonas mūro sienas ir pakelti sienų aukštį iki trečio aukšto. Būtų atkartotos istorinės langų angos ir išmūryti kampiniai bokšteliai, o fasaduose – gotikiniai frontonai.

15min. nuotr.

Tyrinėjo ir diletantai

Pastarojo projekto siūloma idėja daugumai istorijos specialistų nėra priimtina. Istorikas Alfredas Bumblauskas patikino, kad, jo nuomone, autentiški griuvėsiai yra geriau nei fantazijos. Skeptiškai tai vertina ir G.Zabiela: „Jeigu ten vis dėlto vyks darbai, pirmiausia iškils didelė grėsmė kalnui, kurio šlaitai nuo XIV–XV a. nuslinkę ar nukasti, – sako jis. – Manau, kad tie, kurie kalba apie atstatymą, nesuvokia šio proceso, nepamąsto, kokią žalą gali padaryti statybos. Kita vertus, tai yra kultūros paveldas, pilies liekanos, o mūsų paveldosaugos įstatymai atstatymą numato išimtiniais atvejais, vienas jų – Valdovų rūmai, kurių projektas pradėtas realizuoti, bet nebaigtas. Jei mūsų valstybėje yra atliekamų 100 mln. eurų, būtų geriau tiesiog baigti šį projektą, o ne griebtis naujo objekto atstatymo, ypač jei jis kelia grėsmę.“

Archeologo manymu, prasmingiau į šį objektą žiūrėti iš mokslinių pozicijų ir šį kalną išsamiau patyrinėti. „Gedimino kalnas nepasisekė ir tuo, kad iki šiol jį tyrinėjo ir diletantai, nes dabar nėra tikslių ataskaitų, išlikusios pakankamai medžiagos. Pagaliau per tą laiką archeologija nužengė toli, šiuolaikiniai metodai gali padėti daugiau suprasti. Riboti tyrinėjimai, nekeliantys žalos kalno pusiausvyrai, būtų visokeriopai naudingi“, – pripažino G.Zabiela.

Karštos bulvės svaidymas

Per 25-erius Nepriklausomybės metus atlikta daug kalno tvarkybos darbų. Tai pripažindamas G.Zabiela įžvelgia bėdą kitur – iki šiol neaišku, kam priklauso Gedimino kalnas: „Juo rūpinasi Lietuvos nacionalinis muziejus, tačiau atrodo, kad tai jis daro iš geros valios. Tai kam kalnas priklauso – Vilniaus pilių valstybiniam kultūriniam rezervatui ar dar kam nors? O kai nėra juridinio šeimininko, daroma meškos paslauga bet kokiam objektui: vieni nuo kitų gali stumdyti, atsisakyti tvarkyti ir pan. Dabar reikėtų daugiau priežiūros ir tikro šeimininko“, – tikino G.Zabiela.

Paveldosaugininkas V.Karčiauskas šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę: „Man nepatinka karštos bulvės svaidymas į vieną ar kitą pusę. Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė tvirtina, kad jie tvarko kalną iš geros valios, o iš tiesų tai yra Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato valdoma teritorija. Nesutinku, nes mūsų turimi žemės registro duomenys juodu ant balto aiškiai rodo, kad Nacionalinis muziejus valdo 8 ha teritoriją, taigi ir kalną valdo jie. Gedimino kalnas jiems perduotas panaudos teise, taigi atsakomybės kaip karštos bulvės tikrai nereikėtų mėtyti. Ačiū, kad jie dirba, tačiau nederėtų pagyras ir laurus už tinkamą kalno sutvarkymą prisiimti sau, o problemas stumti nuo savęs.“

Būtina reaguoti

Jonas Satkūnas, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorius

Jei nebus imtasi atitinkamų priemonių, padėtis dėl meteorologinių sąlygų nuolat blogės. Šlaitų deformavimąsi ir slinkimą sustabdyti labai sunku, sudėtinga ir brangu, o kartais – net neįmanoma. Todėl Gedimino kalno inžinerinėms geologinėms ir geotechninėms problemoms spręsti pirmiausia būtina atlikti geologinius ir geofizinius tyrimus. Šio kalno šlaituose pastaraisiais dešimtmečiais nuolat atsiranda nuošliaužų, plyšių, įgriuvų ir įslūgų, todėl jo būklei stebėti reikia įrengti automatizuotą elektroninę sistemą. Ji leistų matuoti, registruoti, analizuoti įvairius geologinius pokyčius ir reaguoti, jeigu jie taptų pavojingi.