Kelias nuo Vievio, smagiai nardydamas tarp daugybės kalvų ir slėnių, žvitriai šoktelėdamas tai aukštyn, tai staigiais posūkiais nerdamas žemyn, atveda į Semeliškes – vieną seniausių Lietuvos miestelių, pirmą kartą paminėtą 1276 m. „Šie metai mūsų miesteliui – jubiliejiniai. Švęsime 740-ąsias metines, – džiaugėsi Semeliškių seniūnė Loreta Karalevičienė. – Elektrėnų savivaldybėje Semeliškės vienintelės turi miestelio statusą.“

Valstybės saugomas išplanavimas

Manoma, kad miestelio pavadinimas kilęs nuo prūsiško vardo Samilis, nes Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis čia apgyvendino nuo kryžiuočių pabėgusius prūsus ir jų vadą Samilį. Tad ilgainiui miesteliui ir prigijo Semeliškių vardas.

„Semeliškės yra valstybės saugomas urbanistikos paminklas. XIX a. pabaigoje susiformavęs linijinis išplanavimas nebūdingas kitiems Lietuvos miesteliams. Spėjama, kad atsirasti tokiam gatvių tinklui padėjo kelias Trakai–Aukštadvaris ir kalvotas kraštovaizdis. Miestelio centre gatvės išplatėja ir sukuria beveik trikampę aikštę“, – Semeliškių unikalumą pabrėžė seniūnė.

Vienoje aikštės pusėje – atnaujintas gimnazijos pastatas, kitoje – viena iš trijų miestelyje esančių parduotuvių ir vienas prie kito vos galais nesiglaudžiantys namai. „Kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestelių, tarpukariu Semeliškėse gyveno labai daug žydų. Jie savo namus statydavo arti vienas kito“, – paaiškino seniūnė.

XIX a. pabaigoje Semeliškėse buvo pastatyti žydų pastatams nebūdingos architektūros maldos namai. Deja, jie neišliko, kaip neišliko ir gausi žydų bendruomenė. Ji buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą. Šią tragediją primena paminklinis akmuo.

Aikštės ir viso miestelio akcentas – Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė, pastatyta 1896 m. „Po 1831 m. sukilimo caro valdžia iš Rusijos gilumos pradėjo keldinti gyventojus į Lietuvą. Išlikę šaltiniai rodo, kad į Semeliškes jų buvo atkelta gan nemažai. 1845 m. miestelyje gyveno 225 gyventojai, o XIX a. pabaigoje – jau 968. Stačiatikiams 1896 m. ir buvo pastatyta cerkvė. Pastaruoju metu ji nuolat nebeveikia, tik vasarą čia iš Vievio atvažiuoja tėvas Benjaminas. Į šias pamaldas renkasi poilsiautojai, atvykę į Semeliškes. Tarp vietos gyventojų lyg ir nėra išpažįstančiųjų stačiatikybę“, – pasakojo seniūnė ir pridūrė, kad šiuo metu cerkvei labai reikia remonto. Kas akivaizdu, to nenuneigsi.

Išlikę semeliškiečių prisiminimai rodo, kad miestelio cerkvėje yra apsilankęs ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Automobiliu atvykęs iki Vievio, jis ten persėsdavo į jo laukusią baltais žirgais pakinkytą šventiko bričką, kuria ir atkeliaudavo iki Semeliškių cerkvės.

Istorija gyvena mokyklos muziejuje

Ant balto kolonomis papuošto Semeliškių gimnazijos pastato šviečia data – 1932 metai. Būtent tada miestelyje pagal specialiai pasienio zonai skirtą tipinį projektą pradėta statyti nauja moderni pradinė mokykla. Iki tol mokykla glaudėsi parapijos patalpose. Už kelių kilometrų nuo Semeliškių ėjo siena su Lenkija, tad naujos mokyklos statyba siejama su lietuvybės pasienio regione stiprinimu. Pernai mokyklai suteiktas gimnazijos statusas. Gimnazijos aktų ir sporto salėmis naudojasi ne tik mokiniai, bet ir miestelio gyventojai. „Pasinaudojus ES parama, senasis gimnazijos pastatas atnaujintas. Investuota apie 450 tūkst. litų. Įrengtas ir sporto aikštynas. Į jį investuota apie 220 tūkst. litų. Tikimės, kad pavyks rasti lėšų ir likusiai gimnazijos daliai atnaujinti, o šiuo metu modernizuojama mokyklos katilinė. Jau kitą sezoną gimnazija turėtų būti šildoma, naudojant biokurą. Į katilinės modernizavimą investuojama apie 200 tūkst. eurų“, – apie esamas ir planuojamas investicijas užsiminė Elektrėnų savivaldybės vicemeras Arvydas Vyšniauskas.

Mažėjantis vaikų skaičius turi įtakos ir savivaldybės švietimo tinklui. Daugirdiškių ir Pastrėvio mokyklos tapo gimnazijos skyriais. Labai tikėtina, kad nuo naujų mokslo metų skyriumi taps ir Beižionių mokykla. Pačioje gimnazijoje vaikų skaičius nemažėja ir šiuo metu yra per 200.

Gimnazijoje įkurtas Etnokultūros muziejus, kuris šiemet švęs 15 metų jubiliejų. „Kažkada mokykloje buvo muziejus, bet apie jį žinių taip ir nesurinkau. Radusi kabinete kelis eksponatus, tuometei mokyklos direktorei užsiminiau: „Gal kuriam muziejų.“ O ji atsakė: „Jei imiesi kurti, abiem rankoms palaikau.“ Taip ir prasidėjo. Subūriau vaikus. Patys kabinetą susiremontavome, patys pirmuosius eksponatus įkurdinome. Jau anksčiau buvau į technologijų kabinetą atsitempusi senovišką iš uošvijos parsivežtą lovą, etažerę. Tuos eksponatus perkėlėme į muziejų. Pas tėvelį ant aukšto radau stalą. Ir jį į mokyklos muziejų atitempėme. Tėvams mirus, daug ką muziejui padovanojo kūno kultūros mokytojas Arlauskas. Ir mokiniai į eksponatų paiešką įsitraukė. Jie rado senoviškas stakles, daug kitų eksponatų. Mano giminaitė perdavė keturis komplektus laikraščio „Tautos mokykla“. Ir tarpukariu išleisto „Jaunojo ūkininko“ kelis komplektus turime. Nemažai esame surinkę maldaknygių, namų apyvokos daiktų“, – Semeliškių gimnazijoje esančio muziejaus kūrimą prisiminė mokytoja Meilutė Rašimienė.

Anapus Strėvos

Už gimnazijos, šlamėdamas praėjusią vasarą menančiomis nendrėmis, klojasi Strėvos upės slėnis. „Upė miestelį padalija į dvi dalis: vienoje pusėje – centras, kuriame įsikūrusios svarbiausios įstaigos, o kitoje – miestelio gyventojų sodybos ir Šv. Lauryno bažnyčia“, – pasakojo seniūnė.

Tarp didžiulių jau pavasarine gaiva alsuojančių medžių ant kalvos stovi bažnyčia ir varpinė. Seniūnė džiaugėsi, kad nuo 2002 m. bažnyčioje dirbantis klebonas Gintautas Antanas Jančiauskas sutvarkė jos vidų, šventorių. Išpjovus pasenusius ir išpuvusius medžius, bažnyčia tapo matoma iš visų pusių. Vakare bažnyčia apšviečiama. Prie bažnyčios – atnaujinti parapijos namai, kuriuose darbuojasi „Caritas“, vyksta įvairūs renginiai, o prireikus juose vieną kitą svečią galima ir apnakvindinti.

Pasak pašnekovės, pirmoji bažnyčia Semeliškėse buvo pastatyta 1501 m. Taigi šie metai – jubiliejiniai ir Semeliškių parapijai. Ji mini 515 metų jubiliejų. Tada bažnyčiai išlaikyti klebonui buvo skirta karčema. Tačiau per 1654–1657 m. karą medinė bažnyčia sudegė. Atstatytą naują bažnyčios pastatą vėl nušlavė ugnis. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1783 m. Jai buvo suteiktas šv. Lauryno vardas. „Mūsų bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje“, – didžiuodamasi sakė seniūnė.

Nuo senų laikų Semeliškėse vyksta Šv. Roko atlaidai, o bažnyčia garsėja šv. Roko – ligonių patrono – paveikslu, prie kurio meldžiasi tikintieji, prašydami sveikatos. Votai ir iš lūpų į lūpas keliaujantys pasakojimai primena šv. Roko suteikiamas malones.

Šalia šventoriaus stovi medinė varpine. Joje yra antras pagal senumą Lietuvoje varpas, nulietas 1442 m. Seniausias varpas, datuojamas 1420 m., saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ant varpo – gotikinis įrašas, lietuviškai reiškiantis „Karaliau, ateik pas mus su taika.“ 1915 m. varpas buvo išvežtas į Rusiją ir grąžintas tik 1927 m. Varpo aukštis – 53 cm, skersmuo – 55 cm. Jis sveria 123 kg. Kadangi yra įtrūkęs, skambesiu nebeskaidrina semeliškiečių gyvenimo. Tai daro du XVIII a. varpai. Vienas seniausių Lietuvoje varpų tapo ir pagrindiniu Semeliškų herbo akcentu.

Ežerų apsuptyje

Vasarą Semeliškėse netrūksta poilsiautojų. Juos vilioja Nestrėvančio, kurį kerta Strėva, Beržuolio ežerai. Prie miestelio yra nedidelis Kunigo ežerėlis. Pasak legendos, Semeliškių bažnyčios kunigėlis prie to ežeriuko labai ilgai sėdėjo, užmigo ir paskendo. Nuo to laiko ežeriukui ir prigijo Kunigo vardas. Kita versija – šis ežeriukas priklausė bažnyčiai. Ežeriuke buvę labai daug žuvies. Nors žvejoti kunigas niekam neleisdavęs, parapijiečiai vis tiek žvejodavę, o patį ežeriuką ėmę vadinti Kunigo ežeru.

„Prie ežerų įsikūrusios kelios kaimo turizmo sodybos, kuriose svečių netrūksta ne tik vasarą, bet ir žiemą. Žmones traukia gražus kraštovaizdis. Jei žiemą yra sniego, mūsų kalvos ir kalneliai – puiki pramoga mėgstantiesiems slidinėti. Tačiau prie ežero neturime poilsio vietos, kurioje galėtų pailsėti ir miestelio gyventojai, ir svečiai. Žmogui reikia, kad būtų ir paplūdimys, ir kur pasėdėti, vaikams pažaisti“, – sakė Loreta, vildamasi, kad kartu su bendruomenėmis pavyks įgyvendinti šį sumanymą.

Jau kelerius metus vidurvasariu į Semeliškes užsuka dviračiais keliaujantys Vokietijos senjorai. Jie čia pailsi ir toliau leidžiasi į kelią.

Gamta Semeliškėms grožio nepašykštėjo, tačiau jų jaukumas priklauso nuo žmogaus rūpesčio. Pasak seniūnės, artimiausiu metu reikia pertvarkyti miestelio centre esantį skverą, pritaikant jį poilsiui ir kultūrinei veiklai. Remonto tarsi prašosi ir Jono Basanavičiaus gatvė – vienintelė miestelio gatvė, išsaugojusi senąjį grindinį. „Miestelyje neturime ir šarvojimo salės, o tai gyventojams sukelia labai daug nepatogumų“, – sakė pašnekovė. Ji tikisi, kad ir šis sumanymas per projektus gali tapti kūnu. Sutvarkyti viešąsias erdves seniūnijai padeda dirbantieji viešuosius darbus ar visuomenei naudingą darbą už socialines pašalpas. Kad gyventojai būtų skatinami kurti gražią aplinką, kasmet organizuojami gražiausios sodybos konkursai. Nors ir ne visose gatvėse, bet daug kur įrengta nuotekų surinkimo sistema, paslepiant laidus po žeme, pertvarkytas miestelio apšvietimas.

Patrauklus ir jaunam, ir senam

„Manau, kad Semeliškės – patrauklus miestelis. Jaunų šeimų patogumui yra vaikų darželis. Šiuo metu jį lanko daugiau 20 vaikų. Tame pačiame pastate įsikūrusi priešmokyklinė grupė. Darželio pastate veikia ir ambulatorija. Joje dirba šeimos gydytojas, o jam talkina keturios slaugytojos. Turime ir savo odontologę. Jei dėl medicininių paslaugų net Elektrėnų gyventojai kreipiasi, manau, mes galime didžiuotis savo medikais, o geras gydytojas reikalingas ir jauniems, ir brandesnio amžiaus žmonėms, – džiaugėsi Loreta Karalevičienė. – Tik savo vaistinės neturime. Buvo, bet neišsilaikė. Tačiau būtiniausių vaistų galime nusipirkti ambulatorijoje.“

Seniūnijos pastate įsikūręs paštas, šiemet minėsiantis 55-ąsias metines, 70-metį švenčianti biblioteka.

Kol kas, kaip sakė seniūnė, dauguma darbingo amžiaus miestelio gyventojų važinėja dirbti į panašiu atstumu nutolusius Vievį, Elektrėnus, Trakus, Kietaviškes. Iki Vilniaus – tik pusšimtis kilometrų, tad kai kurie žmonės darbą susiranda sostinėje.

Miestelyje kuriasi verslas, bet kol kas jis nesukuria daugiau darbo vietų. Yra trys parduotuvės. Paslaugas teikia kirpėja ir siuvėja. Veikia dvi medžio apdirbimo įmonės. „Verslininkai paremia mūsų kultūros ir sporto renginius. Didžiausias mūsų rėmėjas – Valdas Dzikevičius“, – pabrėžė seniūnė.

Prieš 17 metų savo verslą pradėjusio Valdo Dzikevičiaus nuotaikos nelabai pakilios. „Žmonių perkamoji galia mažėja. Turime Semeliškėse žvyro karjerą. Pasibaigus ES finansuojamiems projektams, žvyro poreikis labai sumažėjo. Nežinau, kaip valdžia mato kilimą, nes realiai viskas blogėja. Privačių namų statyba beveik sustojusi. Problema ir dėl darbuotojais. Žmogui mokame beveik 900 eurų, bet norinčiųjų dirbti sunkiai randame. Tie, kurie kolūkyje dirbo, jau paseno, jauni arba turi darbą, arba yra išvažiavę, o darbo neturintys net nenori dirbti. Kitas dalykas – labai dideli mokesčiai. Dirbame su rusiška technika. Ją reikia atnaujinti, bet iš Rusijos įsivežti neleidžiama. Vokiškas greideris beveik milijoną eurų kainuoja. Mažai įmonei tai neįkandama. Gerai, kad šiuo metu esame laimėję seniūnijų keliukų priežiūros konkursą. Jei ne tos sutartys, būtų labai liūdna“, – apie miglotą verslo mažuose miesteliuose ateitį mintimis dalijosi Valdas Dzikavičius. Jis neslėpė, kad ne tik jam, bet ir jo pažįstamiems vis dažniau kyla minčių atsisakyti verslo.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą ant Strėvos upelio pastatytas malūnas dabar, seniūnės teigimu, gamins elektros energiją. Semeliškių miestelyje anksčiau įsitvirtinti bandė ir kavinė. Deja, veiklą teko keisti. Dabar ją primena tik tvarkingas „Karčemos“ pastatas liaudies meno motyvais papuoštomis langinėmis. „Viešoji įstaiga „Semeliškių bendruomenės iniciatyvos“ dabar jame rengia edukacinius užsiėmimus. O kavinės miesteliui labai reikia. Atvažiavo svečias, kur jį pakviesti? Manau, didesnėje parduotuvėje galėtų atsirasti patalpa, kurioje bent kavos ir arbatos būtų galima atsigerti, galbūt kokį desertą suvalgyti, – svarstė seniūnė. – Būtų puiku, jei Semeliškėse atsirastų ir įmonė, kurioje būtų sukurta daugiau darbo vietų. Daugiau jaunimo liktų. Gal ir išvykusiųjų daugiau grįžtų?“

Jubiliejui – renginių gausa

Semeliškėse veikia dvi bendruomenės – Ritos Buividavičienės vadovaujama Semeliškių bendruomenė ir Antano Bielskio vadovaujama Semeliškių bendruomenė „Strėva“. „Manau, nieko blogo, kad miestelyje veikia dvi bendruomenės. Atsiranda galimybė daugiau ir įvairesnių projektų įgyvendinti, paskatinti gyventojų iniciatyvumą puoselėjant ir gražinant miestelį, – sakė seniūnė. – Miestelyje vyksta nemažai įvairių kultūros ir sporto renginių, kurių organizavimu rūpinasi kultūrinių renginių organizatorė Silva Bielskienė ir sporto renginių organizatorius Juozas Gudeliūnas. Malonu, kad per šventes gali koncertuoti ir mūsiškiai meno kolektyvai. Tai „Svajos“ ansamblis, instrumentinis ansamblis „Konkordas“, moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestras.“

Seniūnė vienas po kito vardijo renginius: Eglutės įžiebimas, Sausio 13-oji, Užgavėnės, Vasario 16-oji. „Kiekvieną mėnesį vyksta po porą renginių, o jubiliejinius metus vainikuosime rugpjūčio 13 d. vyksiančiu dideliu renginiu. Jau tapo tradicija nuo Šv. Lauryno iki Šv. Roko atlaidų rengti festivalį. Visą savaitę kiekvieną dieną miestelio gyventojai ir svečiai pakviečiami į koncertą, spektaklį ar kitokį renginį. O šių metų festivalį vainikuojame jubiliejiniams metams skirtu renginiu. Tikimės, kad iki šventės pavyks miestelio centre pastatyti nors ir kuklų mažosios architektūros paminklą, skirtą 740 metų Semeliškių miestelio sukakčiai paminėti“, – pasakojo seniūnė Loreta Karalevičienė, kviesdama tą dieną pabūti kartu su semeliškiečiais