Už keliolikos kilometrų nuo Klaipėdos, prie senojo Žemaičių plento, įsikūręs Vėžaičių miestelis šiemet rengiasi paminėti 455-ąsias metines. Būtent 1561 m. kaimui buvo suteikta privilegija su apribojimais. Šiuo metu miestelyje gyvena apie 1 800 gyventojų. Vėžaičių seniūno Liudo Laukaičio teigimu, jis vis labiau panašėja į uostamiesčio miegamąjį, tad pagrindinės darbovietės yra biudžetinės įstaigos.

Grafų Volmerių palikimas

„Aš esu įsimylėjęs Vėžaičius. Klaipėdos rajone kito jam prilygstančio miestelio nėra. O svarbiausia – jis gimė ne tarybiniais laikais prievarta sukeliant iš aplinkinių kaimų gyventojus. Tai miestelis, turintis savo turtingą istoriją“, – teigė Vėžaičių bendruomenės pirmininkas Vidmantas Gedvilas.

Vėžaičių plėtra neatsiejama nuo dvaro, kuris pirmą kartą buvo paminėtas 1567 m. Išlikę istorijos šaltiniai liudija, kad 1775 m. Gardino pavieto maršalka, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tribunolo raštininkas grafas Kazimieras de Polenta Volmeris už nuopelnus tarnyboje gavo Vėžaičių dvarą. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, per vykusią žemės reformą dalis dvaro žemių buvo išparceliuota, kai kurie pastatai – sugriauti ir sunaikinti. Vėžaičių dvaras Volmeriams priklausė iki pat XX a. ketvirto dešimtmečio vidurio. Šios dinastijos sukurtas dvaro ansamblis ir jį juosiantis parkas – didžiausia miestelio istorinė ir architektūrinė vertybė. Nors sovietmečiu dvaro sodyba ir parkas buvo smarkiai nuniokoti, kai kurie statiniai išgyveno ir keliasi antram gyvenimui. Iš šiaurės pusės atvykusiuosius pasitinka baltieji vartai, o iš pietų – raudonieji. Netoli raudonųjų vartų baltuoja atnaujinta Edvardui Volmeriui atminti pastatyta koplytėlė.

Ne vienas vėžaitiškis prisimena ir garbioje parko vietoje buvusią neogotikinę Volmerių koplyčią-mauzoliejų, vadinamą „grabulka“. Joje buvo laidojami grafai ir jų šeimos nariai. Sovietmečiu „grabulka“ buvo išniekinta ir galutinai sunaikinta. Iš Vilniaus atvykusi Stanislava Jūratė Volmerytė-Valaitienė, padedama vėžaitiškių, surinko prie koplyčios išmėtytus žmonių kaulus ir palaidojo juos Vėžaičių kapinėse. Kapą ženklina kukli iš lauko akmens padaryta plokštė su užrašu: „Čia guli grafų Volmerių palaikai iš nugriautos Vėžaičių dvaro koplyčios.“

Šiuo metu miestelio pasididžiavimas – atgimusios grafo Volmerio arklidės, kuriose įsikūręs kultūros centras. „2013 m. įsikėlėme į naujas patalpas, kuriose labai geros sąlygos ir renginiams, ir repeticijoms“, – pasidžiaugė kultūros centro direktorė Alma Slušnytė.

„Dar yra išlikęs dvaro sandėlis, bravoras, kurį ėmėsi tvarkyti dabartinis jo savininkas, – dvaro ansamblį pristatė seniūnas L.Laukaitis. – Šiuo metu rengiamas dvaro ansamblio ir parko teritorijos sutvarkymo projektas. Prieš pradedant darbus bus atlikti visi tyrinėjimai, kurie, tikimės, atskleis mums naujų istorijos faktų. Atkurti kuo daugiau parko autentiškumo padės Telšių „Alkos“ muziejuje saugomas Vėžaičių dvaro parko albumas. Nors parkas lyg ir negarsėjo išskirtine augmenija, bet labai gražus jo kraštovaizdis. Parką kerta Minijos intakas – Skinija. Prie jos esančiame puikiame slėnyje rengiame miestelio šventes. Ten vyksta ir mūsų tradiciniai Oninių atlaidai. Kitoje Skinijos pusėje ant kalno stovi viena seniausių Lietuvoje medinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Ji pastatyta 1784 m. Kazimiero Volmerio pastangomis.“

1804 m. bažnyčioje pastatyti vargonai. Po dvylikos metų į medinę varpinę įkeltas lietas žalvarinis varpas. Grafas Leonardas Volmeris pasirūpino, kad bažnyčia būtų išdekoruota. Joje įrengtus penkis altorius pašventino vyskupai Motiejus Valančius ir Merkelis Giedraitis. Šioje bažnyčioje yra lankęsi Žemaičių vyskupai Antanas Baranauskas, Pranciškus Kerevičius, Justinas Staugaitis.

„Bažnyčios vidus gražiai sutvarkytas, restauruoti altoriai. Ir šventorius sutvarkytas. Turime naują labai aktyvų jauną kunigą, jis daug dirba su jaunimu. Rengdamas seminarus, pasinaudoja ir konferencijų centru“, – dar viena bendruomenės bendryste pasidžiaugė bendruomenės pirmininkas.

Atnaujintas ir senasis klebonijos pastatas, o prie jo augusį papuvusį, su nupjauta viršūne uosį kretingiškis tautodailininkas drožėjas Raimondas Puškorius pavertė prasminga skulptūra. 2006 m. kultūros namuose organizuoto plenero metu R.Puškorius iš ąžuolo išskaptavo Vaclovo Volmerio – paskutinio dvaro valdytojo – skulptūrą, kuri buvo pastatyta parkelyje prie bažnyčios.

Miestelio pasididžiavimas – mokslo centras

„Mūsų miestelyje yra ir mokslo įstaiga, – dar vieną Vėžaičių ypatumą išskyrė bendruomenės pirmininkas. – Tai Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filialas. Senbuviais tapę ir bendruomenės veikloje dalyvaujantys šio instituto darbuotojai labai prisideda prie miestelio auros kūrimo.“

„Pernai atšventėme veiklos 80-metį. Viskas prasidėjo nuo Samališkės bandomosios stoties. Kaip ir tada, taip ir dabar mūsų mokslininkai ieško būdų, kaip ūkininkauti rūgščiuose dirvožemiuose, nepažeidžiant darnaus ekologinio stabilumo ir derlingumo. Mes turime 1949 m. įkurtą unikalų kalkinimo bandymą, kurį sukūrė buvęs direktorius Juozas Kalvaitis. Tai seniausi Lietuvoje lauko bandymai. Savo veiklą pristatysime netrukus vyksiančioje parodoje „Ką pasėsi“, – pasakojo filialo direktorė Danutė Karčauskienė. – Glaudžiai bendradarbiaujame su Klaipėdos universitetu. Esame ekologų praktikos atlikimo bazė. Taip pat bendradarbiaujame su Žemaitijos ir Klaipėdos valstybine kolegijomis. Studentai pas mus rašo magistrinius darbus. Įsitraukiame ir į tarptautinius projektus. Mes tikrai neišnykome ir nežadame išnykti. O dar sulaukėme Švietimo ir mokslo ministerijos įvertinimo – gavome lėšų savo patalpoms atnaujinti. Kartu ketiname įsirengti ir modernų mūsų veiklą atspindintį muziejų. Tikiuosi, kad gal ateis diena, kai kruiziniais laivais į Klaipėdą atplaukiantys turistai ir keliaujantieji į Plungę ir Rietavą, trumpai stabtelės ir Vėžaičiuose. Tikrai turime ką parodyti ir papasakoti.“

Šiuo metu Vėžaičių filiale dirba apie 30 žmonių. Iš jų – devyni mokslininkai, keturi doktorantai.

Instituto ir bendruomenės bendrystė

„Dveji metai draugiškai gyvename su bendruomene. Mums buvo labai sunkūs laikai. Neturėjome lėšų savo nemažiems pastatams sutvarkyti. Ir tada bendram projektui mus pakvietė Vėžaičių bendruomenė. Labai džiaugiuosi, kad projektui buvo skirtas finansavimas ir šiuo metu turime įsirengę didžiąją 130 vietų ir mažąją 20 vietų konferencijų sales su vertėjų kabinomis, jaukią aplinką kavos pertraukėlėms. Nupirkta šiuolaikinė įranga“, – bendryste su bendruomene pasidžiaugė direktorė.

Pasak bendruomenės pirmininko V.Gedvilo, bendro projekto su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filialu idėja gimė per Klaipėdos rajono vietos veiklos grupės mokymus. „Pagalvojome, kad konferencijų centras būtų naudingas ir bendruomenei, ir įvairius seminarus, mokymus, konferencijas rengiančiai mokslo įstaigai“, – sakė Vėžaičių bendruomenės pirmininkas. Pagal „Leader“ programą gavę beveik 450 tūkst. litų, vėžaitiškiai ėmėsi darbo. „Šiam projektui buvo reikalingas ir bendruomenės indėlis. Kadangi projektą vykdėme ne savose patalpose, liko vienintelė galimybė – savanoriškas darbas. Talkose dirbo 78 žmonės ir padarė darbų beveik už 50 tūkst. litų. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo didžiausia iki tol Lietuvoje vykusi savanoriška veikla, – pasidžiaugė bendruomenės pirmininkas. – Įrengiant konferencijų centrą, buvo panaudota nemažai inovatyvių sprendimų. Salėse įdiegta rekuperacinė vėdinimo sistema. Patalpas šildo šilumos siurbliai. Lubos apšiltintos šilumą izoliuojančiais dažais. Patalpą kavos pertraukėlėms šildo infraraudonųjų spindulių šildytuvai. Įsirengėme virtuvę, taigi dabar galime teikti ne tik konferencijų organizavimo, bet ir konferencijų dalyvių maitinimo paslaugas. Už gautas pajamas mes išlaikome konferencijų centrą, neprašydami dotacijos.“

V.Gedvilas prasitarė, kad bendruomenės planuose kurį laiką sukosi mintis įsirengti ir nedidelį viešbutuką konferencijų dalyviams apgyvendinti. Tačiau kol kas šios minties atsisakyta. Per maža galimos paramos suma.

Energingo bendruomenės pirmininko galvoje sukasi nauji planai. „Miestelis išsidėstęs prie triukšmingos automagistralės, todėl norime, kad būtų pradėtas stebėti triukšmo lygis. Kartu tikimės, kad pavyks pasiekti, jog būtų matuojama ir oro tarša. Turėdami tikslius matavimų duomenis, inicijuosime, kad būtų įrengtos kompensacinės priemonės triukšmui mažinti. Gal tai bus akustinė sienelė, gal želdiniai“, – planais dalijosi bendruomenės pirmininkas V.Gedvilas.

Naujakuriai

Prieš gerą dešimtmetį miestelyje pradėjo augti naujas kvartalas, kuriame įsikūrė iš Klaipėdos, Gargždų ir kitų vietų į Vėžaičius persikėlę naujakuriai. „Jie važinėja dirbti į Klaipėdą ar Gargždus. Daugelio jų vaikai lanko Vėžaičių pagrindinę mokyklą, vaikų darželį, – sako seniūnas. – Mokykloje mokosi per 200 mokinių, o dabar į mokyklos patalpas perkeliami ir priešmokyklinukai, nes šimto vietų darželis jau nepatenkina poreikių, o buvusios vidurinės mokyklos pastatas, mažėjant mokinių skaičiui, panaudojamas nepakankamai.“

Pasak V.Gedvilo, įsitraukti į miestelio bendruomenės veiklą naujakuriai neskuba. Seniūnas pajuokavo, kad kol kas naujakuriai labiausiai rūpinasi infrastruktūra ir kelių tvarkymu. „Labai greitai seniūniją informuoja, kur kokį kelią reikia remontuoti, taigi skatina greičiau suktis, ieškoti galimybių susidariusiai problemai spręsti“, – sakė seniūnas.

„Dabar šie žmonės gyvena įsikūrimo rūpesčiais. Tikiu, ateis laikas ir jie įsitrauks į bendruomenės veiklą, – sakė optimistiškai nusiteikęs bendruomenės pirmininkas. – Per pastaruosius metus mūsų miestelis labai pasikeitė ir išgražėjo. Ir vis dar auga. Kartais pajuokauju, kad į Vėžaičius greitai ir rajono centras persikels. Vėžaičiai yra gyvenvietė, kuri niekada nenumirs. Ji tik augs ir plėsis.“

Miestelių kultūros ateitis

Atgimusiame dvaro pastate įsikūręs kultūros centras turi tris filialus, nes Vėžaičių seniūnija, be seniūnijos centro, turi dar kelias stambias gyvenvietes. „Rengiame koncertus, šventes. Stengiamės suburti ir išsaugoti mėgėjiško meno kolektyvus. Mūsų šokių kolektyvui „Karuselė“ – daugiau kaip 20 metų. Šis kolektyvas – tai mūsų choreografės Ingridos Sutkienės nuopelnas. Ji 1994 m. subūrė 36 šokti norinčių vaikų būrelį. Dabar šis kolektyvas turi parengęs įvairių programų – nuo liaudiškų iki avangardinių šokių, dalyvauja dainų šventėse, įvairiose apžiūrose, festivaliuose ir neprastai pasirodo. Net yra tapęs „Mažųjų žvaigždžių valandos“ prizininku. Girininkų skyriuje jau penkerius metus gyvuoja kanklininkų ansamblis „Girelė“. Vadovės Ramutės Pozingienės pastangomis šiemet suburta ir berniukų kanklininkų grupė. Stiprinant vaikų mėgėjiško meno kolektyvus, mums labai pravertė 2012–2013 m. buvusi neformalaus ugdymo programa, kuri buvo išbandoma mūsų savivaldybėje. Džiaugiamės, kad ir šiais mokslo metais patvirtinta neformalaus švietimo programa. Galime nusipirkti drabužių, kai kurių priemonių, – pasakojo kultūros centro direktorė A.Slušnytė. – Žinoma, pritraukti šiuolaikinius vaikus į liaudiškos muzikos kolektyvus nėra lengva. Jiems reikia pasirodymų, pramogų. Viskas priklauso nuo vadovo sugebėjimų. Turime ir suaugusiųjų vokalinių ir šokių kolektyvų. Tačiau su suaugusiaisiais dar sudėtingiau. Sunku repeticijoms surasti laiko.“

Pasak kultūros centro direktorės, nelengva išlaikyti ir gerus vadovus, nes 260 eurų atlyginimu šiandien žmogaus nesudominsi. Kas ateityje laukia mėgėjiško meno, pašnekovė nebandė spėlioti. Pasikeitęs ir pats požiūris į kultūros darbuotoją.

„Esu įsitikinusi, kad miestelių kultūros centruose žmogus turi rasti galimybę pašokti, pamuzikuoti, užsiimti daile, rengiame nemažai edukacinių užsiėmimų – mezgimo, juostų audimo, drožybos, – pasakojo kultūros centro direktorė. – Centre turime muziejų, kuriame nemažai senų namų apyvokos daiktų, eksponatų – iš tremties laikų. Juk daugelis lankytojų net nebežino, kaip atrodydavo iš eglės pasidarytas grūstuvas košei, o mūsų viena darbuotoja tokį moka padaryti. Taigi patys mokomės, o paskui savo žiniomis su bendruomenės žmonėmis dalijamės.“