Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Angiriai – kaimas, kuriame netrūksta bendravimo

Tęsdami keliones po Kėdainių kraštą užsukome susipažinti su aštuonis kilometrus į šiaurės vakarus nuo Josvainių miestelio nutolusiu gilių tradicijų turinčiu Angirių kaimu.

2015 metų rudenį įsikūrusios Angirių bendruomenės pirmininkė Irina Mažeikienė į Angirių kaimą iš kito rajono atsikėlė prieš 17 metų ir tikina jau spėjusi pažinti šį gražų, gamtos apsuptyje įsikūrusį ir daug geraširdžių žmonių turintį kraštą.

„Angiriai – gražioje vietoje, prie miško ant Šušvės kranto, įsikūręs ramių, darbščių ir išradingų žmonių kraštas.

Tikriausiai kiekvienam kaimo gyventojui turėčiau padėkoti. Vieniems – už nuveiktus darbus, kitiems – už patarimą ar gautą pamoką, dar kitiems – už rūpestį ir visokeriopą pagalbą.

Žmonės pasakoja, kad kaime prieš daugel metų gyveno beveik 500 gyventojų, buvo vietinė mokykla ir „maršrutkė“ dažnai į miestą važiavo.

Nors viso šito mes šiuo metu nebeturime, tačiau skųstis tikrai negalime, juk veiklos mūsų, nors ir mažame, vos šimtą nuolatinių gyventojų turinčiame ir dar mažiausiai penkiasdešimt žmonių į savo sodybas Angiriuose nuo miesto šurmulio pailsėti pritraukiančiame kaimelyje tikrai netrūksta“, – sako I. Mažeikienė.

Anot bendruomenės pirmininkės, susikūrus Angirių bendruomenei renginių spektras kaip reikiant išsiplėtė.

Zenutė su keturiais vaikais į Angirius atkeliavo 1973 metais. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Zenutė su keturiais vaikais į Angirius atkeliavo 1973 metais. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

„Vienus jų organizuojame patys, taip pat labai noriai vykstame dalyvauti ir į kitų bendruomenių iniciatyva rengiamas šventes ar renginius.

Turbūt kaip ir visur pas mus yra visokių žmonių. Vieni labiau nori organizuoti kažką o kiti dalyvauti, smagu, kad mūsų jaunimas niekada neatsisako vienaip ar kitaip prisidėti prie mūsų darbų.

Nors kiekvienais metais bendruomenės narių skaičius auga, bet mes tikrai neatskiriame ir kitų kaimo gyventojų. Viską, ką ruošiamės daryti, yra vieša ir visus visada kviečiame dalyvauti“, – pabrėžia bendruomenės pirmininkė.

„Angiriuose turime tradicinę „Kraštiečių šventę“, kuri mūsų kaime organizuojama jau daugiau nei dešimt metų.

Bendruomenė vienija ne tik Angirius, bet ir dar tris gretimus kaimus – Grašvą, Ruseinius ir Varnupę, todėl renginyje dalyvauja ir dabartiniai Angirių gyventojai, ir žmonės, kažkada gyvenę Angirių ir tuose aplinkiniuose kaimuose, kuriuose belikę vos po kelis gyventojus.

Tęsdami tėvų pradėtą tradiciją į šį susitikimą atvažiuojantys vaikai atsiveža ir savo atžalas iš Klaipėdos, Vilniaus, Panevėžio ar užsienio šalių“, – tradicinę Angirių kaimo šventę pristatė I. Mažeikienė.

 Bronė Ambrazevičienė į Angirius atsikėlė iš gretimo Garšvos kaimo. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Bronė Ambrazevičienė į Angirius atsikėlė iš gretimo Garšvos kaimo. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Kita graži Angirių kaimo tradicija – mojavos, kitaip dar vadinamos gegužinėmis pamaldomis.

Jų metu visą gegužės mėnesį norintys renkasi pasimelsti ir kartu pabendrauti bei išsispręsti vienokius ar kitokius rūpimus klausimus, o mėnesio pabaigoje yra užsakomos šv. Mišios Josvainių bažnyčioje, į kurias važiuoja visi, kas tik gali.

„Na, o dabar, artėjant šv. Velykoms, planuojame angiriečius pakviesti į edukacinį užsiėmimą, kurio metu tautodailininkė Laimutė Raižienė pamokys vašku marginti kiaušinius.

Vėlesniuose planuose – renginys Mamos dienos proga, o jau po Joninių rinksimės į tradicinę „Kraštiečių šventę“, – idėjomis dalijasi bendruomenės pirmininkė.

I. Mažeikienės teigimu, susitelkus draugėn smagiau ne tik švęsti šventes ar puoselėti įsivyravusias tradicijas. Bendruomenės dėka tapo lengviau pasirūpinti ir aplinka, kurioje gyvenama.

„Smagu, kad rajono valdžia mūsų taip pat nepamiršta. Jų dėka Angiriuose buvo įrengta moderni krepšinio aikštelė.

Be to, mūsų ūkininkai ir verslininkai nepalieka be pagalbos, todėl esame jiems labai dėkingi už tokį palaikymą ir nuolatinį rėmimą.

Ateityje, žinoma, svarstome apie dar ne vieną projektą, tačiau pirmiausia reikia užbaigti pradėta darbą. Tai – mūsų bendruomenės namai, kurie jau pradėti statyti.

Šį projektą finansuoja Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP), Lietuvos valstybė bei Kėdainių rajono savivaldybė.

Žinoma, nemažai darbų turėsime padaryti ir patys, todėl kviesime visus parodyti, kas ką moka, kas ką sugeba. Juk visada smagu gražiais, neatlygintinais, bet didelę naudą patiems mums turinčiais darbais prisidėti prie bendro reikalo.

O planas paprastas. Tai – namelio vidaus įrengimas ir aplinkos sutvarkymas“, – akcentuoja I. Mažeikienė.

Bronė Ambrazevičienė, Angiriuose gyvenanti nuo 1973 metų, atsikėlė iš gretimo Grašvos kaimo.

Aldona Chadaravičienė į Angirių kaimą atsikraustė prieš septyniolika metų. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Aldona Chadaravičienė į Angirių kaimą atsikraustė prieš septyniolika metų. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

„Grašvoje dabar tik dvi sodybos likę, o kažkada tokių buvo net dvidešimt aštuonios. Jose gyveno nei daug, nei mažai – trisdešimt dvi šeimos“, – atsiminimuose paskęsta Bronytė.

Kuo puikiausiai mena moteris ir pirmąjį keturių kaimų: Angirių, Grašvos, Ruseinių ir Varnupės, žmonių susitikimą 2008 metais.

„Tą kartą apie mūsų šventę labai gražiai parašė žurnale, kurį iki šių dienų turiu išsaugojusi“, – pasidžiaugė Bronytė, dirbusi vietinėse fermose.

„Visą gyvenimą buvau valdyboje. Užauginau tris vaikus. Dukrelės gyvena Kaune, sūnus su žmona ūkininkauja Kaltenio parke. Turi šiltnamių ir avių ūkius“, – nedaugžodžiauja moteris.

„O aš džiaugiuosi gyvenimu. Iš tiesų niekada juo ir nesiskundžiau, tikriausiai todėl, kad nebuvo dėl ko.

Mane visada supo ir tebesupa nuostabūs, geranoriškumo kupini žmonės, su kuriais ne tik laimėje smagu, bet ir ištikus nelaimei sulaukiu dėmesio. O ko gi daugiau reikia, kai pagalvoji?“ – teiraujasi Bronytė.

Angiriuose, panašiai kaip ir Bronytė, pradėjo gyventi ir Zenutė Šilkaitienė. Vaikystę ir jaunystę Ruseinėliuose praleidusi moteris ištekėjo sulaukusi dvidešimties metų ir apsistojo Pajieslio rajone esančiuose Deveikiškiuose, o nuo 1973-iųjų su keturiais vaikais Zenutė atkeliavo į Angirius.

„Į tą patį namą, kuriame gyvenau Ruseinėliuose. Žymėdami visus gimtinėje stovėjusio namo rąstus su jame buvusiais langais, durimis po truputėlį perkėlėme čia, į Angirius. Tėvams mirus ši sodyba, kurioje gyvenu iki šiol, palikta man“, – apie atsikėlimą į Angirių kaimą pasakoja garbaus amžiaus moteris.

Angiriuose Zenutė dešimt metų dirbo karvidėse. Palikusi šį nelengvą darbą moteris įsidarbino kiaulidėse. Ten dirbo, kol sulaukė pensinio amžiaus.

Iš Kauno rajono į Angirių kaimą atvykusi Laimutė įvairiausiais būdais margina nuostabaus grožio margučius. Šį senąjį lietuvių liaudies amatą moteris teigia perėmusi iš savo močiutės, tėvo mamos. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Iš Kauno rajono į Angirių kaimą atvykusi Laimutė įvairiausiais būdais margina nuostabaus grožio margučius. Šį senąjį lietuvių liaudies amatą moteris teigia perėmusi iš savo močiutės, tėvo mamos. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

„Nebuvo lengvas gyvenimas, nes į darbovietę ne kartą yra tekę keliauti su vos pusketvirtų metų vaikučiais.

Neturėjau kam jų palikti, o dirbti reikėjo“, – nelengva gyvenimo patirtimi dalijasi keturių vaikų mama.

Zenutė – kaimo šeimininkių šeimininkė, ne kartą dalyvavusi Josvainių miestelyje rengiamame šeimininkių konkurse.

O kartą su ištikimomis Angiriuose gyvenančiomis bičiulėmis nepaprastai gražiai papuošė konkursinį stalą ir tapo nugalėtojomis. Moteriškės tąkart laimėjo 100 rublių vertės prizą.

„Anksčiau ir vestuvėse šeimininkaudavau, ir gedulingų pietų patiekalais pasirūpindavau, o dabar gaminti mėgstu tik savo malonumui. Labai patinka kepti pyragus ar kitokius saldžius gardėsius.

Be to, turėdama laisvo laiko neatsisakau išsitraukti ir siuvimo mašinos. Būna kas paprašo palenkti sijoną, kelnes, pataisyti kokį rūbą.

Karts nuo karto, žinoma, atsinaujinu ir savo drabužių garderobą“, – dabartinius pomėgius vardija Zenutė.

Kaune gyvenusią Laimutę Raižienę į Angirius atviliojo vyras. Jis čia gimęs, čia augęs, čia jo giminė, dvi tetos gyvena.

Ilgais žiemos vakarais angiriškės Elenos Skirkienės rankose gimsta dailūs mezginiai. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Ilgais žiemos vakarais angiriškės Elenos Skirkienės rankose gimsta dailūs mezginiai. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

„Džiaugiuosi, kad čia apsistojome, nes Angiriai – gyvenvietė labai gražioje vietoje, šalia upė, miškas, tyras oras, nėra triukšmo.

Vienintelė blogybė mūsų kaimelyje – darbo vietų nebuvimas. Tačiau miestas netoli, todėl daugeliui ši problema nesunkiai išsprendžiama“, – pabrėžia Laimutė.

Iš Kauno rajono į Angirių kaimą atvykusi Laimutė įvairiausiais būdais margina nuostabaus grožio margučius. Šį senąjį lietuvių liaudies amatą moteris teigia perėmusi iš savo močiutės, tėvo mamos.

„Nors močiutės nebeatsimenu, nes tuo metu buvau maža mergaitė, bet noras marginti kilo pamačius jos nuostabiai gražius margučius.

Dar vaikystėje buvau labai smalsi, tad nieko nelaukusi ėmiausi kiaušinių marginimo išbandymo. Ilgainiui sekėsi vis geriau, tikslo link vedantis smalsumas vis augo, galiausiai šis lietuvių liaudies amatas manyje tarsi prigijo ir nenustoja lydėti iki šiol.

Šiais laikais lengva, kai gali nueiti į prekybos centrą ir visko, ko tik širdis geidžia nusipirkti, bet man svarbu tautiškumas, iš kartos į kartą perduodamos senolių tradicijos, todėl nenustoju ir tikrai nenustosiu jo puoselėti.

Gyvenimas kaime buvo viena didžiausių mano svajonių. Ją išpildžiau. Antrasis troškimas – puoselėti tautiškumą, ką palengva aš ir darau“, – tikina lietuvių liaudies amato puoselėtoja.

Paminklinis akmuo Angirių, Grašvos, Ruseinių ir Varnupės kaimų atnaujinimui. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Paminklinis akmuo Angirių, Grašvos, Ruseinių ir Varnupės kaimų atnaujinimui. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Laimutė sako, kad šio amato ėmėsi mokyti ir kitus. Jei kas tik pakviečia margintoja visada mielai važiuoja ir demonstruoja savo patirtį.

Edukacinius užsiėmimus margintojai teko vesti Josvainių mokykloje, bibliotekoje, Kėdainiuose miesto šventės metu Krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name.

Pasirodo, ne tik Laimutės margučiai gerai žinomi mūsų krašte. Ne ką mažesnio dėmesio sulaukia ir moters rankomis gaminti atvirukai bei vašku ir gintaru dekoruoti akmenukai.

Angiriuose gimusi ir užaugusi Elena Skirkienė ne visą laiką buvo šio kaimelio gyventoja.

„1973 metais išėjau mokytis į technikumą, įgijusi agronomės specialybę, 8 metus išdirbau Žemdirbystės instituto Selekcijos skyriuje agronome.

Ištekėjau, su vyru ir trimis vaikais išsikėlėme į Krakes, kur dirbau apylinkėje. Grįžti į gimtuosius Angirius paskatino skyrybos. Tad nuo 43 metų aš vėl čia“, – trumpai savo gyvenimo istoriją pristatė Elena.

Čia geri ir draugiški žmonės, ramus kaimas. Pagrindinė problema gal ta, kad kol kas dar neturime bendruomenės centro patalpų, kur galėtume leisti savo laisvalaikį, tačiau su aktyviomis bendruomenės moterimis vis tiek randame kaip susitikti.

Pernai žiemą tradiciškai vieną kartą per savaitę, dažniausiai tai būdavo ketvirtadienis, rinkdavomės pas vieną iš mūsų. Iš anksto nusprendusios, pas kurią tą dieną visos ateis į svečius.

O atsisveikindamos nusprendžia, pas ką kitą kartą eis. Ir taip per visą žiemą, iki pat kol sušyla oras.

Susitikimo metu dalindavomės naujienomis, padainuodavome, smagiai šnekučiuodavomės apie nudirbtus dienos darbus ar dar kokius kitus mums moterims įdomius reikalus, vaišindavomės gardžiais patiekalais“, – kalba aktyvi bendruomenės narė.

Kad ilgi žiemos vakarai netaptų tokie nuobodūs, niūrūs ir liūdni, jau daugiau nei dvejus metus Elena į rankas imasi virbalus ir mezga riešines. Taip pat angirietė labai mėgsta pinti krepšelius iš šiaudelių.

Aldona Chadaravičienė į Angirių kaimą atsikraustė prieš septyniolika metų. Būtent tada, kai savo anūkei perleido butą Kaune.

„Čia gyveno mano vyro sesuo, tai ir mes atsikėlėme. Įsigijome didelį dviejų galų namą, kuriame vietos iki soties, todėl mielai įsileidžiu į laisvas namo patalpas įvairių renginių ar balsavimo metu.

Malonu, kada galiu prisidėti ir pagelbėti bendruomenei“, – kalba Aldona.

Vienoje vietoje nenustygstanti Aldona – aktyvi bendruomenės narė, visada prisidedanti prie organizuojamų veiklų.

Neatsisako ši moteris pagiedoti gegužinėse pamaldose, pabendrauja su vietinėmis moterimis. Gal dėl to, kad Aldonos vaikai ir kiti artimieji toli, o gal dėl to, kad jos širdyje apsigyveno didžiulis noras gera nuotaika ir optimizmu dalytis su kitais.

Daug išgyvenimų patyrusią, įdomią, bet labai graudžią gyvenimo istoriją pradėjusi pasakoti Aldona juokavo, kad neužtektų ir dienos, jei norėtume viską išklausyti, bet, svarbiausia, kad dabar ji laiminga, šypsosi ir džiaugiasi gyvenimu.

„Angirių bendruomenė, rodos, įkurta visai neseniai, tačiau iš tiesų tai tik oficiali data, kaimo gyventojai visada buvo aktyvūs.

O kai supratome, jog bendruomenės sukūrimas suteiks mums dar didesnes galimybes veikti, sušaukėme susirinkimą ir vienbalsiai nutarėme kurtis. Bendruomenės aktyvas buvo ir yra labai įvairus.

Turėjome ir jaunų žmonių, prie mūsų buvo prisijungę ir garbaus amžiaus senjorų, tad tikrai turime kuo pasididžiuoti.

Neslėpsiu būna visko: ir nuomonės nesutampa, ir priekaištų sulaukiu, tačiau reikalai juda ir tai motyvuoja bei veda užsibrėžto tikslo link“, – sakė I. Mažeikienė.

 

Džestina BORODINAITĖ

Rekomenduojami video