Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Simboliniai ir tikrieji Dzūkijos rūpintojėliai

Vasaros pabaigoje Druskininkų bažnyčioje per mišias bažnytinių giesmių puokštę sudėliojo dainingi ratiliokai – VU „Ratilio“ ansamblis. Mat visai netoli, Pivašiūnuose, jaunimas ir atostogavo, ir rinko tautosaką. Mišioms pasibaigus, jie pradžiugino puikiu koncertu, kuriame skambėjo daug dzūkų krašto dainiaus Petro Zalansko dainų. Gera buvo klausytis – kiekvienas dainavo savaip, laisvai improvizuodamas...

Lituanistė ir kryždirbys

Po koncerto buvo sveikinimų su baltais ir raudonais kardeliais, dzūkišku medumi... Juo pasidalijo jautriai žodį tarusi druskininkietė lituanistė Marija Lapatinskaitė-Šokaitienė, viena iš pirmųjų ratiliokų („Ratilio“ pradžia – „VU etnografinis ansamblis“, 1968 m.). Tarsi atsisveikindama su folklorine veikla, su kuria buvo sulipusi visą savo gyvenimą, pradedant universitetu ir baigiant pačios suorganizuotu mokytojų etnografiniu kolektyvu, ji lyg testamentą universiteto ansambliečiams padovanojo savo tautinį sceninį kostiumą.

Po kelių savaičių susitikusios su Maryte Spengloje, prašnekome ir apie jos mokytojavimą Varėnos krašte, ir apie mokytojų etnografinį kolektyvą. Prie pasakojimo linksmai prisijungė Marytės vyras Juozas Šokaitis, buvęs traukinio mašinistas, o šiuo metu tiesiog auksinių rankų žmogus – kryždirbys, savo dailiais mediniais kryžiais papuošęs ne vieną aplinkinį kaimą.

Pionierių vadove nedirbs

„Pagal paskyrimą nuvykusi į Šakių Švietimo skyrių kažkodėl buvau raginama dirbti Kudirkos Naumiestyje, su kuo nesutikau. Išgirdau, kad yra galimybė įsidarbinti Druskininkuose, arčiau tėvų, deja, pasakė, kad tektų tapti pionierių vadove. Tai nuskambėjo kaip pasityčiojimas, – pasakoja Marytė. – Nuvykusi į Švietimo ministeriją, padėjau diplomą ant stalo ir griežtai pasakiau, kad esu lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja, o ne kokia nors pionierių vadovė. Čia ir sužinojau, kad Varėnos Švietimo skyrius ieško lituanisto... Esu sėsli, todėl pradėjusi dirbti Valkininkų sanatorinėje internatinėje mokykloje (vėliau ji buvo perorganizuota į vaikų globos namus „Spengla“), čia užsilikau visam gyvenimui.

Atrodo, iš pradžių net nemokėjau mokytojauti, nes vis dar studijavau visokias metodikas... Bet svarbiausia, kad sutarėme, mylėjome vieni kitus, kartais nesuprasdavau, ar jau baigiu pamoką, ar dar tik pradedu... Visur mane rinko, viskuo buvau, bet mieliausias kūrinys – mokytojų etnografinis ansamblis, gimęs Lietuvos Nepriklausomybės priešaušryje. Grįždavau namo su krūva sąsiuvinių, kuriuos vos ne per naktį tekdavo ištaisyti, o namuose augo savi vaikai Akvilė ir Šarūnas.“

Gimtoji Dzūkija į daugelio žmonių širdis įrašė daug autentiškų dainų, pasakojimų, žaidimų – iš čia Marytė ir sėmė informaciją, dėliodama pirmąją programą „Kur eisi, save rasi“. Ją suvaidino su mokinukais, kurie degė noru lipti į sceną. Vėliau su mokytojų etnografiniu kolektyvu gimė daug tautosakinių programų – Kalėdų, vestuvių, arimo, rugiapjūtės papročiai ir dainos.

Svarbiausia – pamoka

„Pirmoji folklorinė programa panaši į tą, kurioje dalyvavau Vilniaus universiteto etnografiniame ansamblyje, – prisimena Marytė. – Geri laikai buvo. Nors ir po socializmo saule, dėl ansamblio gyvenome šviesiai, įdomiai. Iš mūsų rato išnyko sovietinė propaganda, dviveidystė, melas. Ta pati ugnelė, kurią manyje uždegė etnografinis ansamblis, jo vadovė Aldona Ragevičienė ir kurso draugai, leido džiugiai panirti į lituanistiką bei etnografinę veiklą, nes po universiteto, neslėpsiu, buvo liūdna. Laimė, mokiniai noriai įsijungdavo į bet kokią veiklą – tik leisk.

Taip gimė teatras: suvaidindavome įvairiausias inscenizacijas pagal rašytojų kūrinius. Ir maži, ir vyresni noriai pasirengdavo užklasinio skaitymo pamokoms – patys pasigamindavo literatūrinių herojų kaukes, išmokdavo roles, linksmai jas interpretuodavo. Suvaidinome ne vieną literatūrinį kūrinį – tikrą spektaklį: P.Cvirkos „Vaikų karas“, A.Liobytės „Meškos trobelė“ bei pjesę „Devyniabrolė“, J.Žemaitės „Marti“... Teatrą įsukti padėjo muzikos, dailės ir darbų mokytojai, mano vyras Juozas, nors tuo metu dirbo Vilniuje. Jis išdroždavo iš medžio viską, ko reikėdavo vaidinimams, pavyzdžiui, pypkę grybų karaliui.

Vaikai mielai dalyvaudavo skaitovų konkursuose, kur gana dažnai sėmė prizines vietas, kieminėdavo kaimyniniame Degsnių kaime, užrašinėdavo tautosaką – dzūkiškas dainas, pasakojimus. Sanatorijos vaikai, suvažiavę iš visos Lietuvos, prakalbdavo ir tarmiškai. Taip mokėmės pastebėti tarmių skirtybes... Vis dėlto svarbiausia buvo pamoka – sunkus ir šventas darbas. Kartais reikėdavo tiesiog arti – išmokyti pritaikyti taisykles, nuolat jas kartojant, rašant diktantus ar rašinius, nes kaip gi kitaip jie pamėgs literatūrą, skaitys knygas.“

Marytė džiaugiasi per ilgus metus sukauptu turtu – filmuotais kadrais iš vaikų vaidinimų, net keliais albumais iš įvairių renginių. Ji neslėpė, kad dažnai tas nuotraukas pakilnoja, pasižiūri, nes jau 7 metus nebedirba. Paskutinieji jos darbo metai buvo sunkūs, nes globos namų kontingentas – nelengva paaiškinti, koks. Tiesa, ir tarp jų mokytoja įžvelgdavo taurių sielų asmenybes ir jas puoselėjo...

Michailo Aizeno nuotr

Paprašė dzūkiško kryžiaus

Marytės vyras Juozas neleido per ilgai kalbėtis – vos suspėjome nufotografuoti vieną kitą jo išdrožtą rūpintojėlį ir atgal į kelią. Iki sutemstant ketinome apvažiuoti gretimas apylinkes, susipažinti su menininko kūriniais.

Važiuodamas Juozas papasakojo apie rūpintojėlius... Pasirodo, Marijos nupirktas paveikslas su išraiškingai pavaizduotu rūpintojėliu paskatino Juozą kurti. Taip svetainės sekcijoje išsirikiavo visa eilė šių lietuvių tautos simbolių, o kartu gimė noras atkurti suklypusį kryžių gimtajame Pūčkornių kaime. Nuo seno čia stovėjo geros medienos kryžius, kurio kagėbistams nepavyko nupjauti. Suėjo žmonės su tyčia atšipintais pjūklais ir neįveikė stipraus ąžuolo...

„Atvežėme naują kryžių ir įleidome jį į tą vietą, kur stovėjo senasis, gal net ano šimtmečio, – porino Juozas. – Kai prasidėjo šviesusis laikotarpis, kryžiai vienas po kito „dygo“ Lietuvoje. Mano ąžuolinis kryžius, skirtas šiuose keliuose žuvusiems atminti, stovi Valkininkų kryžkelėje, taip pat Degsnių kaime, Naujųjų Valkininkų kapinėse, Ratnyčioje ir Druskininkuose ant Marijos tėvų kapų. Po pirmojo kryžiaus kaimynai prašė: „Reikia kryžiaus kaimui, kol vėl neatvežė kokio Lenino...“

Žmonės, panorėję būtent dzūkiško kryžiaus kapuose, net iš Ariogalos mane susirado. Koks yra dzūkiškas kryžius? Ogi skersinis kitoks – gal labiau rombo formos, su glotniais, apvalėjančiais galais. Technika? Kirvis, peilis ir kaltas (tiesa, kaltą naudoju retai). Iškertu kryžių ne vien iš ąžuolo, bet ir iš pušies. Pirmajam turėjau puikios medienos – atvežė ąžuolą ir pasakė, kad jis lemtingas. Pagal medžio išlinkimą padariau žemišką moterį Mariją (šventų nemoku). Norint padaryti gerą atvaizdą, reikia širdį įdėti, kad ne tik gera povyza, bet ir malda... Darbų nekopijuoju, viskas gimsta galvoje – ir būtinai malda už visus, už visą pasaulį.“

Lietuviškumo kapinėse nedaug

Dar būdami gyvi, Marijos tėveliai paprašė Juozo nudirbdinti kryžių su šv. Petro atvaizdu ant jų būsimo kapo Druskininkuose, nes Marijos tėvelis Petras didžiavosi savo šventu vardu. Ir senoji Bronė Lapatinskienė dar spėjo pasidžiaugti mylimo žento darbu...

Jau prietemoje aplankėme kryžių su milžinišku Juozo pamėgtu rūpintojėliu Jėzumi Kristumi, stovintį Degsnių kaime. Naujųjų Valkininkų naujas kapinaites taip pat papuošė Juozo kryžius, be kurio vien tarp marmurinių kryžių ir plokščių, dengiančių kapavietes, kapinės atrodytų liūdnos, nesavos, nelietuviškos.

„To lietuviškumo kapinėse liko nedaug, – aiškina Juozas. – Vis dėlto yra žmonių, norinčių medinio, lietuviško kryžiaus. Sykį su manimi panoro susipažinti svečios šalies žydai. Kalbėjomės rusiškai, prisistačiau: „Pagal tikėjimą esu žydas, nors turėjome savo tikėjimą, pagal tautybę – rusas, nes nuo XV a. neapsiginame jų, o iš tiesų – tikras lietuvis, nes visa mano giminė lietuviai.“ Kai Valkininkuose pastatėme kryžių žuvusiems keliuose atminti, į kurį net Druskininkų popas atskubėjo pasižiūrėti. Pasakojama, kad jis nelipo iš mašinos, tik žiūrėjo ir tarė: „Kiekvienas žmogus turi savo kryžių virš galvos.“ Valkininkų kalnelis ypatingas – čia karo metais buvo sušaudyta 19 vietinių lenkų, mat vienas iš jų nudaigojo vokietį. Pro šią kryžkelę link Eišiškių varė visą žydų kaimą, ten ir sušaudė – žuvo iš viso 80 šeimų. Nelaiminga ta Lietuva...“

Juozas su draugais įkūrė nedidelę įmonę. Jis dirba staliumi kadaise Sovietų Sąjungoje svarbų vaidmenį atlikusioje vaikų sanatorijoje „Pušelė“. Pasak jo, netrukus ims veikti senjorų globos namai. Ši vieta dabar uoliai tvarkoma. Čia dar yra apgadintų, restauracijos besišaukiančių Birutės Žilytės sienų tapybos darbų. O kol pastatai restauruojami, neblogai išsilaikiusioje sporto salėje Juozas, buvęs garsus imtynininkas, bendruomeniniais pagrindais treniruoja kaimo vaikus...

 

Rekomenduojami video