Laura Šinkūnaitė

Europa palengva kyla iš karantino apribojimų, atsiveria sienos, dalinamasi kovos su pandemija patirtimis. Apie tai, kaip Briuselyje esančioje šv. Petro ligoninėje sekėsi susitvarkyti su COVID-19 infekcija, kokie pokyčiai vyko ir apie nerimą, kas laukia ateityje projektui #PriešakinėseLinijose sutiko papasakoti gydytoja neurologė Laura Šinkūnaitė.

Labai įdomu išgirsti lietuvių, dirbančių užsienyje patirtis. Gal galite papasakoti, kuo gyvenate, kaip gyvenate?

Esu Laura Šinkūnaitė, gydytoja neurologė. Šiuo metu dirbu Briuselyje, Šv. Petro (pranc. Saint-Pierre) Universitetinėje ligoninėje. 2018 metais baigiau rezidentūrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete, vėliau dirbau Panevėžio bei Šiaulių respublikinėse ligoninėse, o šių metų sausį iškeliavau išbandyti jėgų į užsienį…

Dar pačioje vasario pradžioje pirmasis šalyje nustatytas koronaviruso atvejis buvo gydomas mūsų ligoninėje – tai buvo iš Kinijos parskridęs pacientas, o ligoninė tapo viena iš referencinių koronaviruso centrų Belgijoje. Tuomet tai atrodė nelabai rimta, su kolegomis pajuokaudavome ir tiek. Vėliau situacija ėmė vystytis daug intensyviau, o atvejų vis daugėjo. Belgija yra labai tankiai apgyvendinta šalis, dideli miestai, o juose labai didelis žmonių judėjimas, tad sąlygos virusui plisti buvo tikrai palankios. Tad kai dauguma Europos šalių skelbė karantiną, maždaug tuo pačiu metu (Belgija jį paskelbė net keliomis dienomis vėliau, nei Lietuva), Belgijoje jau buvo skaičiuojama apie 150 viruso židinių, o tai jau virš tūkstančio atvejų.

Dar kelios dienos prieš paskelbiant karantiną aš pati susirgau koronavirusu, tad pirmąsias 14 dienų izoliavausi namie, kadangi simptomai buvo lengvi. Kai sugrįžau į darbą, visų gydytojų planinės konsultacijos buvo atšauktos, o savo pacientus kelias dienas per savaitę konsultuodavome telefonu. Tuo pat metu buvo naujai formuojamos gydytojų komandos dirbti koronaviruso skyriuose. Iš viso buvo atidaryti 6 „paprasti“ skyriai po 15-20 lovų, bei trys intensyvios terapijos skyriai – iš viso 33 lovos. Nors informacija apie įgyjamą imunitetą šiam virusui vis dar prieštaringa, visgi vyravo nuomonė, kad persirgusieji turi mažesnę riziką vėl užsikrėsti, tad atrodė logiška prisijungti prie šių skyrių darbo.

Buvo iš tiesų įdomu, kadangi teko prisiminti vidaus ligų žinias, susipažinti su darbo stacionare ypatumais (Belgijoje universitetinių ligoninių skyriuose pagrindinį darbą dirba gydytojai rezidentai, o gydytojai specialistai juos tik konsultuoja). Manau, kad mūsų ligoninė su šiuo padidėjusiu krūviu susitvarkė gerai. Personalo perskirstymas iš esmės leido kiekvienam koronaviruso skyriui paskirti po dvi gydytojų komandas iš keturių žmonių, kurios dirbdavo 7 dienas per savaitę, savaitinėmis pamainomis. Taip buvo siekiama išvengti pervargimo, tiek fizinio, tiek emocinio. Buvo sudėtingų situacijų, buvo ir mirčių. Kiekvienoje komandoje buvo po vadovą – infekcinių ligų gydytoją ar gydytoją pulmonologą, kuris kuruodavo kitus kolegas – rezidentus ar kitų sričių gydytojus specialistus. Taip pat, ko turbūt asmeniškai labiausiai pasigendu Lietuvoje, netrūko ir slaugytojų, pagalbinio personalo, kas leido užtikrinti, jog kievienas pacientas gauna maksimalią jam reikalingą priežiūrą, užtikrinant žmogaus orumą bei poreikius.

Galiausiai, viso Briuselio miesto mąstu, pacientai būdavo pervežami iš vienos ligoninės į kitą, priklausomai nuo to, kur tuo metu būdavo daugiau vietų. Tad galiausiai, tokio krūvio bei pacientų antplūdžio, kaip kad buvo transliuojama iš kitų šalių, pavyko išvengti.

Šiuo metu, naujų atvejų skaičiu ženkliai mažėjant, liko tik pora koronavirusui paskirtų skyrių, tad jau trečia savaitė bandome sugrįžti į normalų planinį darbą – pradedame konsultuoti pacientus poliklinikoje, tik, žinoma, su didesniais tarpais tarp pacientų, mažesniais krūviais. Laukiam, kaip toliau vystysis situacija, kaip ir Lietuvoje, labai sunku pasakyti, kada viskas sugrįš į taip, kaip buvo.

Sulaukėme labai daug palaikymo ir iš visuomenės, ir iš restoranų, kurie veždavo maistą pietums visai ligoninei, tiesiog žmonių. Briuselyje kiekvieną vakarą aštuntą valandą vyksta akcija, žmonės ploja [medicinos ir aptarnaujantiems – aut. past.] darbuotojams. Toks bendras vienybės jausmas. Iš tikrųjų, gauname daug palaikymo.

Sakėte, kad Belgijoje viskas prasidėjo dar vasario mėnesį, kaip vystėsi procesas nuo pirmojo paciento iki karantino paskelbimo, kokie jausmai apėmė, su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Kaip jau minėjau, pačioje pradžioje viskas neatrodė labai rimta, tad ir iššūkių nebuvo. Pirmasis pacientas pateko į skyrių vasario 4 dieną, grįžęs lėktuvu iš Kinijos. Ilgą laiką po truputį sklido kalbos, kad yra daugiau užsikrėtusiųjų.

Vėliau atvejų po truputį daugėjant Belgijoje, o taip pat Italijoje, kitose šalyse, į viską imta žiūrėti rimčiau. Gal dvi savaitės iki paskelbiant karantiną buvo sušauktas gydytojų susirinkimas, kur buvo rodoma, kaip reikia apsirengti dirbant su koronaviruso infekcija sergančiais pacientais. Taip pat paskelbta, jog daugėjant atvejų skubios pagalbos skyriuje, bus įsteigtas papildomas budinčio gydytojo postas, į kurį savanorystės principu prašoma užsirašyti. Tada atėjo suvokimas, kad situacija iš tiesų rimta.

Galiausiai, buvo priimta nuostata, jog dar labiau daugėjant atvejų, pacientams, kurių simptomai nėra sunkūs ir nereikalauja gydymo ligoninėje, koronaviruso testai nebus atliekami: atvejų jau tiek, jog tiesiog bus laikoma, kad žmogus užsikrėtęs šiuo virusu ir turi tiesiog izoliuotis namie ir tik būklei pablogėjus važiuoti į ligoninę. Tuomet turbūt ir atėjo suvokimas, kad pandemija jau nebe spėlionės, o realybė.

Dar viską labai šviežiai atsimenu, atrodė taip keista. Pas mane kovo pabaigoje turėjo atskristi mama, tačiau skrydžio atsisakėme dėl neaiškumo. Dvi dienos iki karantino paskelbimo, kol nebuvo žinoma, kad viskas užsidarys, buvome su draugais restorane, ir niekas nesitikėjo, kad tai paskutinis kartas ilgam.

O kaip vyko perėjimas iš neurologijos skyriaus į COVID-19 skyrių, kokie jausmai apėmė?

Pirmą dieną buvo tikrai neramu. Turbūt jeigu Lietuvoje būtų tekę dirbti [koronaviruso skyriuje – aut. past.], gal būtų mažiau nerimo, nes visa ligoninės sistema žinomesnė. Bet turėjome šaunią komandos vadovę, pulmonologę, kuri jau kuris laikas buvo dirbusi su šiais pacientais ir mums tikrai padėjo. -jaučiausi lyg trumpam sugrįžusi į rezidentūrą.

Pats darbas su pacientais buvo įdomus. Mano skyrius nebuvo intensyviosios terapijos, tačiau dėl lovų trūkumo šiuose skyriuose, turėjome pacientų, kuriems maksimalią deguonies terapiją tekdavo skirti ir pas mus. Susidūrus su nemažai ligos atvejų greitai pradedi suprasti, į ką reikia atkreipti dėmesį, kokius parametrus sekti ir t.t. Taip pat pagelbėjo, jog buvo labai aktyvi komunikacija ligoninės vidiniu elektroniniu paštu – jei keičiasi algoritmai, taip pat įvairios rekomendacijos, pvz. Cukrinio diabeto gydymas koronavirusu sergantiems pacientams, tromboembolinių komplikacijų prevencija ir t.t. Visada buvo galima ir paskambinti konsultantams, aptarti neaiškų atvejį.

O kaip pasikeitė dinamika pačiame kolektyve, ar jautėsi nerimas, ar labiau bendrystė?

Turbūt daugiau jautėsi bendrystė, nes mano kolektyvas visiškai pasikeitė. Kadangi ligoninėje dirbu neseniai, tai leido susipažinti su daug daugiau kolegų.

Kartu visą šį laikotarpį lydėjo ir toks didelis vienybės jausmas. Skyriuose dirbome susirinkę iš įvairiausių ligoninės kampelių – vidaus ligų pakraipos gydytojai, chirurgijos, oftalmologijos ir kitų sričių rezidentai, slaugytojos iš pediatrijos, neonatologijos skyrių. Natūraliai buvo pasimetimo, tačiau labai daug ir palaikymo bei susitelkimo. Buvo įsteigti poilsio kambariai personalui, kartą per savaitę ateidavo psichologė, pasikalbėti, kaip jaučiamės, kokios nuotaikos komandoje. Taip pat, kaip ir Lietuvoje, prie šio vienybės jausmo labai daug prisidėjo ir visuomenė – pvz., restoranai nuolat nustebindavo personalą pietumis, o vakare 20 val., dar ir dabar žmonės gatvėse, savo namų balkonuose ploja būtinųjų tarnybų darbuotojams

Pandemijai po truputį traukiantis, kaip jaučiatės jūs ir jūsų kolegos, galbūt ateina palengvėjimas?

Smagu sugrįžti į savo įprastinį darbą. Kol kas yra įdomus laikotarpis gerąja prasme, nes turime daugiau laiko vienam pacientui ir aš tą laiką mėgstu išnaudoti. Mūsų specialybė tokia, kad pokalbis su pacientu labai daug ir atveria, ir pacientui leidžia pasisakyti, ir leidžia suteikti geresnę priežiūrą, kadangi būna daug ligų, situacijų, kurios reikalauja gero žodžio, gero supratimo, kas vyksta su pacientu.

Mūsų ligoninė yra specifinė, daug pacientų nekalba vietine kalba, jiems reikia vertėjų, yra ir pabėgėlių, ir prieglobsčio prašančių, daugybė įvairių socialinių situacijų, kurioms reikia papildomai skirti laiko. Kartais vien dėl kalbos ar kultūrinio barjero sugaišti daugiau laiko. Tai šiuo metu yra visai gerai, bet kad jaustųsi, kad viskas jau nurimo ir baigėsi, tai ne. Kai kurie skyriai ir net ligoninės padaliniai vis dar yra uždaryti.

O ir asmeniniame gyvenime, tokio jausmo, kad viskas yra normalu, dar tikrai nėra. Pas mus dar uždarytos kavinės, nevyksta jokie renginiai, ribojami susitikimai, tad kai matau, ką draugai Lietuvoje veikia, tai mes dar taip negalim.

Ar yra kas nors, kas šioje pandemijos akivaizdoje yra pamirštama neurologijoje, į ką mažai kreipiama dėmesio?

Būtų įdomu išgirsti kolegų patirtis Lietuvoje, tačiau čia bendrai labai sumažėjo pacientų su skubiomis neurologinėmis būklėmis, pvz. insultu. Su kolegomis čia juokaujam, kad gal žmonės ramiau gyveno karantine ir tiesiog jų neištiko insultas. O jei rimtai, tai manau, kad atsakymus sužinosime vėliau, kai bus išnagrinėti visa gausybė duomenų ir paskelbti tyrimai sukaupti per visą šį laikotarpį.

O ar randate, kas džiugina šiuo metu?

Asmeniškai labai džiugina laikas sau. Briuselyje visko vyksta be galo daug, kas tikrai įdomu ir traukia, tačiau kartais įsisukus į visas veiklas ir renginius lengva pervargti. Pačioje karantino pradžioje buvo netgi smagu suvokti, kad šiuo metu nėra jokios kitos vietos, kur galėtum būti, nei namuose. Džiaugiuosi, kad pavyko išnaudoti šį laiką seniai numatytiems dalykams, kuriems vis neprisiruošdavau, skaitymui, taip pat pokalbiams su šeima, draugais. Pavyko atnaujinti ryšius su draugais, su kuriais nekalbėjau gal dvejus ar trejus metus, ir dabar buvo laikas, kai žinai, kad ir tu, ir jie sėdi namie kažkurioj kitoj šaly, tai kodėl nepasiskambinus.

Taip pat be galo džiaugiuosi galimybe bendrauti su artimaisiais virtualiai. Būtų buvę tikrai sunku kitoje šalyje be šeimos ir draugų palaikymo. O šiuo metu jau laukiu, kaip ir turbūt dauguma lietuvių, gyvenančių ne Lietuvoje, kada jau bus galima sugrįžti visus pamatyti gyvai.

Ko norėtumėte palinkėti kolegoms Lietuvoje, kolegoms Belgijoje ar kitur, dirbantiems tiek priešakinėse linijose, tiek dirbantiems ligoninėse šiuo metu?

Nepamiršti pailsėti, kiek įmanoma skirti laiko sau, o darbe tiesiog įsiklausyti vieniems į kitus, ir būti kolegiškiems.

Labai ačiū!

Gabrielė Niekytė